Vyras gimdyme – už ar prieš?

Štai ir vėl kasmėnesinis tradicinis mamų susibėgimas, o aš skubu užduoti joms klausimą. Ar vyras dalyvavo gimdyme? Ar padėjo? O gal labiau... trukdė?

Daiva

Dar prieš pirmą gimdymą paklausiau, ar nori dalyvauti. Atsakė, kad taip. Man buvo svarbu, kad vyras matytų, kaip atkeliauja mūsų vaikutis. Juk prie jo atsiradimo abu prisidėjome... (Tačiau nebūčiau smerkusi, jei būtų atsisakęs.) Po kiek laiko paklausiau, ar buvo labai baisu, sakė, kad ne, ir antrąkart dalyvautų. Taigi su antru gimdymu net nekilo klausimų, ar bus šalia. Liko gimdykloje iki pat vaikelio užgimimo. Juokais dažnai pasako, kad nieko ten ypatingo, tik kad naudoja daug „sodo įrankių“ (juokiasi). (Ko tokių?!) Na, jam visi tie reikmenys kelia tokias asociacijas (šypsosi).

Rasa

Mano vyras dalyvavo pirmosios dukros (iš pirmos santuokos) gimdyme, tai mūsų atveju net nekilo klausimų, ar dalyvaus, kažkaip savaime aišku buvo. Kai kurioms gimdančioms reikia, kad nugarą masažuotų, bet man šito nereikėjo, tiesiog reikėjo jo buvimo šalia. Gydytoja siūlė perkirpti virkštelę, bet kažkodėl nesutiko (juokiasi). O šiaip juk nestovi tas vyras kartu su daktarais, tad nėra ko baimintis, kad pamatys daugiau, nei reikėtų.

Vilija

Man vyras gimdyme labai padėjo. Nuo pat pirmų minučių gimdykloje gulėjau lovoje su pritvirtintais aparatais, negalėjau keltis ir patogiai sąrėmiaut. Vyras palaikė morališkai, kai reikėdavo, pakviesdavo gydytoją ar seselę, drėkino lūpas, liepdavo gulėt ir nejudėt (šypsosi). O kaip skaudėjo viską... Nugarą, pilvą – viską! O toms, kurios sako, kad vyras per gimdymą prisižiūrės nereikalingų vaizdų, atsakysiu: nėra ko lįst, kur nereikia, ir nematys. Man vyro dalyvavimas gimdyme būtinas. Padrąsina, palaiko, ir ramiau pasidaro. Žinoma, nepasakyčiau, kad jis liko sužavėtas paties proceso, pasakojo paskui, kad labai bijojo, kad buvo nesmagu matyti mane besikankinančią, bet nieko, ištvėrė (šypsosi). O dar abu mano gimdymai tokie... tarsi pro „užcementuotus“ vartus (juokiasi). Bandžiau įkalbėti dėl trečio – nepasirašo, matyt ir dėl to, kad bijo tokių mano gimdymų...

Agnė

Mano vyras dalyvavo gimdyme, nors jo prisilietimai sąrėmių metu erzino. Bet vis tiek džiaugiausi, kad jis šalia. Be to, jo balsą man buvo lengviau išgirsti nei personalo, tad vyras persakydavo, ką man kalbėdavo medikai, ir tada imdavau klausyti (juokiasi). O dar juokauju, kad buvo labai patogu – stumdama viena koja rėmiausi į gydytojos, kita – į vyro krūtinę.

Silvija

O mano vyras nedalyvavo. Mano pačios pageidavimu. Apskritai esu gan uždara, mano toks būdas, kad, kai sunku, kai skauda, visa tai noriu išgyventi viena. Man taip tiesiog lengviau. Tie, kurie manęs gerai nepažįsta, nelabai supranta, kodėl nieko nepasakiusi užsisklendžiu. Vadinasi, mano gyvenime dabar sunkesnis periodas ir noriu pabūti viena. Gimdant – tuo labiau. Jei galėčiau, išvis viena gimdyčiau, be gydytojų ir akušerių (juokiasi). Vyras, beje, labai norėjo dalyvauti, netgi prašė, kad leisčiau, žadėjo tyliai kamputyje sėdėti, bet paskutinį žodį visgi tariau aš. Gimdyti reikėjo man, susitvarkyti su skausmu – irgi man, tai ir leidau sau nuspręsti, kaip tai noriu daryti.

Miglė

Mano vyras dalyvavo, nes aš norėjau (pats tai visai jokio noro nerodė ir mieliau būtų nedalyvavęs, tik kad apsirinkimo neturėjo), bet man tiek ir reikėjo – kad būtų šalia. Tiesiog jaučiausi saugiau. Jis stengėsi padėti, labai rūpinosi, per sąrėmius vis paklausdavo, kuo padėti, o mane taip erzino! Atsakydavau: „Nieko nereikia, tu tik nelįsk!“ Kai (jei) gimdysiu antrą kartą, norėsiu, kad lygiai taip pat dalyvautų – tiesiog kad būtų šalia, ir tiek. Tiesa, su vyru per gimdymą viskas buvo gerai – nenualpo, nesijautė nemaloniai ir nepatogiai, nesiveržė žiūrėti, kaip ten vaikas lenda, taigi viskas praėjo sklandžiai. Jei būtų pasidarę bloga, būtų išėjęs, aš turbūt net nepastebėčiau (juokiasi).

Regina

Maniškis dalyvavo, bet daugiau nenorėčiau to pakartoti (juokiasi). Mūsų atvejis buvo kaip iš tų kino filmų, kur drąsuolis vyras, mušdamasis į krūtinę, sako „aš nieko nebijau“, o prasidėjus stipresniems sąrėmiams pats griūna po stalu. Aišku, aš šiek tiek perdedu. Bet viskas vyko labai panašiai. Paklausiau vyro, ar dalyvaus, jis atsakė: „Tai aišku, o kaip kitaip!“ Dar apsiteiravau, ar tikrai apsisprendė, nes bus kraujo ir pan. (Jis, sakyčiau, turi lengvą kraujo baimę.) Dar patikino, kad viskas bus puikiai, kad jis nebijo ir pasiruošęs mane palaikyti. Pirmą kartą ligoninėje jam pasidarė bloga dar palatoje – supykino, kaip pats sakė, nuo medikamentų kvapo (na taip, jautrokas jis pas mane tokiems dalykams, tik neprisipažįsta...). O gimdykloje tai raudo, tai balo... Apalpęs, tiesa, nebuvo, bet akivaizdžiai jautėsi prastai. Bandė išsisukinėti, kad karšta, kad pavargęs, bet juk manęs neapgaus... Kitą kartą griežtai sakysiu, kad verčiau tegu jau būna namie ar už durų ligoninėje, nes tik pridarė daugiau rūpesčių, nei padėjo...

Vilma

Mano vyras dalyvavo. Buvau prisižiūrėjus filmų ir įsivaizdavau, kad sąrėmių metu aš laikysiu jo ranką, tvirtai spausiu, gal net nagus suleisiu. Nesijuokit, bet aš net nagus prieš gimdymą trumpai nusikirpau, kad jam nesusmeigčiau į ranką! Jis irgi nusiteik4 mano atakoms... Bet... Viskas buvo atvirkščiai! Kai tik užeidavo stiprus sąrėmis, pamenu, šaukdavau: „Spausk man ranką! Stipriai!“ Pirmą kartą jis nesuprato, sako: „Tai tu man spausk!“ O aš vėl savo: „Ne, tu! Daryk, ką sakau, ir greit!“ Nebuvo vargšui kur dėtis. Ir ką – vos tik sąrėmis, liepiu jam stipriai spausti. Kaip sakė paskui, net bijojo, nes aš vis rėkiau, kad stipriau, tai su geroka jėga vyrelis stengėsi... Po visko juokavo, ar neapkaltins jo ligoninėj, nes mano ranka buvo papuošta mėlynėm (juokiasi). Iš tiesų jis man labai padėjo, ir ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai, emociškai. Tas buvimas šalia tokią svarbią akimirką, padrąsinimai, subtilūs juokai – viso to man labai reikėjo.

Sigita

Vyras gimdyme dalyvavo, bet ar antrą kartą norėčiau, kad būtų, nežinau, nors gal jau patobulėjo ir elgtųsi kitaip (juokiasi). Jis taip nuoširdžiai stengėsi man padėti, kad, būdavo, pasakydavo kokią nesąmonę... Pavyzdžiui, sąrėmis, skauda baisiai, o jis bando guost ir juokaut: „Laikykis, tu įsivaizduok, kad pilvą labai pučia ir va tuoj praeis.“ Na jūs man pasakykit, jis gal ten kokių linksminamųjų dujų pauostė? (juokiasi). Ir dar. Sąrėmis baigėsi, guliu, per tą trumpą laiką bandau atgauti jėgas, nes tuoj vėl bus. Į aparatą, rodantį sąrėmių stiprumą, net nežiūriu... Bet žiūri jis! „Jau jau, tuoj, pareina!!“ Žinokit, buvo momentų, kad jam ir mintyse, ir garsiai linkėjau pajust tą „pareina“ (juokiasi).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis