Kokio amžiaus geriausia gimdyti: lietuvių moterų apklausa

(3)

Vieno atsakymo, žinoma, nerasime, o ir nereikia: kiekvienai tas metas individualus. Tik kartais moteris susimąsto, sutrinka: „Gal jau laikas? O gal dar palaukti?" Pasmalsaukime, kokia mamų nuomonė šiuo klausimu.

Rasa (31 m.): „Man atrodo, kad vaikų susilaukti reikia tada, kai pabaigi studijas ir kai pats gali tą vaiką išlaikyti bei auginti. Bent jau sau taikiau šiuos kriterijus. Aišku, gražu jaunos mamos, gal ir gerai – vaikas paauga, o mama vis dar jauna, bet yra ir kita pusė: studijos nebaigtos, vadinasi, ir finansinė padėtis ne itin gera, be to, nutraukus studijas paprastai būna gan sunku jas tęsti, kita vertus, jei studijų mamytė nenutraukia, vaikutį turi nuolat prižiūrėti kiti žmonės. Puiku, jei padeda močiutė ar kitas artimas žmogus, bet, mano nuomone, vaiką auginti turi tėvai, o kiti gali tik retkarčiais padėti."


Ernesta (36 m.): Manau, pirmagimis turėtų išvysti pasaulį, kai moteriai yra 25–30 metų. Pasak medikų, taip sveikiau ir mamai, ir vaikui. Pati pirmojo vaikelio susilaukiau kaip tik 30-ies, ir man jau buvo sunkoka tampyti vežimą, nešioti jį patį, keltis naktimis ir pan. Be to, noriu būti dar dirbantis žmogus, kai vaikai atsistos ant kojų, kad galėčiau jiems padėti, ir pasilikti nepriklausomo bei ramaus gyvenimo sau, kol esu sąlyginai jauna. Antrasis vaikutis gimė po trejų metų – manau, pačiu laiku. Kaip sakant, spėjau į nuvažiuojantį traukinį (grindžiant mano akimis, savijauta bei norais)."


Viktorija (30 m.): „Vaikų susilaukiau pačiu laiku: pirmojo – 26 m., antrojo – 28 m. Mokslai baigti, darbą turiu, nekilnojamasis turtas yra. Dabar man 30, o vaikai jau išlipę iš vystyklų. Noriu vaikus auginti, kol tam turiu jėgų, o jiems suaugus dar svajoju būti pakankamai energinga ir pasidžiaugti gyvenimu. Žinoma, kas tinka vienam, kitam gali būti visai nepriimtina, tad nesakau, kad mano modelis geriausias. Jis tiesiog tinka man."


Andželika (28 m.): „Neretai girdžiu mamas sakant, kad dar nori pasilikti laiko pasidžiaugti gyvenimu, kai vaikai suaugs. Aš nepataikau į šitą „kategoriją" (šypsosi). Man nereikia pasilikti laiko pasidžiaugti gyvenimu: mes džiaugiamės juo čia ir dabar, kartu su vaikais. Būtent mažieji man ir yra didžiausias džiaugsmas. Mes labai daug laiko praleidžiame visi kartu. Kai noriu, sau laiko irgi atrandu. Tarp mūsų draugų mes – gana jauni tėvai, dauguma vaikų dar išvis neturi. Tiesa, viena draugė, kuriai 38-eri, laukiasi dvynukų. Labai džiaugiuosi dėl jų. Mano nuomone, geriau vėliau negu niekada, ypač dabar, kai medicina gali daug padėti. Gerai, kad mokslus baigiau prieš susilaukdama vaikų, nes nemanau, kad būčiau turėjusi ištvermės viską suspėti, o ir žymiai patogiau, kai turi nuolatinių pajamų, nes auginti vaikus – nepigu. Dar džiaugiuosi, kad vaikai – ne pametinukai, nes būtų keblumų darbe. Kita vertus, skaičiau, kad Austėja Landsbergienė mokėsi visų keturių besilaukdama, tad viskas įmanoma, reikia tik užsispyrimo ir valios."


Vidmantė (38 m.): „Nemažai mamų sako, kad pagimdyti norėtų iki 30-ies (bent jau pirmąjį vaikelį). O aš tokio amžiaus net nenorėjau vaikų. Kodėl – nežinau. Svarstau, gal dėl to, kad iki 18-os mane mama augino griežtai. Labai norėjau laisvės. Apie vaikus pradėjau svajot virš 30-ies, tik tos svajonės truputį užtruko. Nesigailiu. Viskas savo laiku, kaip ir turėjo būti. Dabar aš gyvenu."


Renata: (26 m.): „Nėra tinkamiausio laiko gimdyti! Jis tiesiog neegzistuoja. Kiekvienai moteriai, kiekvienai šeimai jis – individualus, priklauso nuo gyvenimo situacijos, tikslų, net nuo būdo, temperamento. Kaip aš juokaudama sakau, kad gyvenu labai tvarkingai: užbaigiau bakalauro studijas, tada įsigijau šunį, po kurio laiko gimė vaikas (juokiasi). Vienos pirmiausia nori pagyventi dėl savęs, padirbėti, užsidirbti, įsitvirtinti, kitos pagimdo vaikelį, o, jam paaugus, eina dirbti, trečios bando viską suderinti. O ketvirtos nedaro nieko (juokiasi)."


Rita (43 m.): „Kuo jaunesnei, tuo geriau! Dabar, tokio amžiaus, man nebūtų tinkamo laiko gimdyti, nes norėčiau idealios buities, karjeros, net idealaus vyro (juokiasi). O, kai esi jaunesnė, tokių dalykų stipriai nesureikšmini, į daug ką tiesiog nekreipi dėmesio. Šiandien esu laiminga, kad pirmąjį vaiką pagimdžiau anksti, 20-ies. Jis jau suaugęs... O baigti visus universitetus, susikurti buitį ir dirbti sugebėjau augindama vaikus. Jokiu būdu to netaikau visoms ir nesakau, kad taip turi būti."


Brigita (32 m.): „Nėra idealaus amžiaus. Žmonės tokie skirtingi! Ir jų likimai, aplinkybės, galimybės labai skirtingos. Pirmąjį gimdžiau 25-erių, antrąjį – 27-erių. Pagal šiuolaikinės moters karjeristės standartus – labai jauna. Ir protas ne toks buvo – viskas atrodė taip sunku, o dabar tik juokas ima. Trečio norim 2019-aisiais, kai man bus 34-eri. Būsiu jau kaip reikiant brandi moteris (juokiasi). Tada pagal mano didįjį planą jau bus ir svajonių namas, ir karjera padaryta. Ar vaikai tam trukdė? Ne! Manau, padarau dvigubai juos turėdama. Ar būtų buvę geriau palaukti, pasistatyti tuos namus, prisikeliauti iki soties, pasiekti karjeros viršūnę? Ką ten gali žinoti žmogus... Bet dabar nieko nekeisčiau!"


Sigita (25 m.): „Be jokios abejonės, gimdyti geriausia kuo jaunesnei. Kodėl? Štai keli argumentai: jaunesnės mamos paprastai būna stipresnės, ištvermingesnės, o auginti vaikelį, sutikim, nėra paprasta, kitas dalykas – jaunatviška mama vaikui geriau, nes, tikėtina, bus supratingesnė, be to, vaikams paaugus moteris dar bus jauna ir, jei norės, galės siekti karjeros, keliauti ar gyventi savo malonumui. Kalbu ne šiaip sau, o iš patirties – pirmą vaiką pagimdžiau 18-os. Netyčiukas... Bet labai mylimas. Dabar jam jau 7-eri, o aš esu jauna mama! Net nežinau, ar turėsiu dar vieną vaikutį. Myliu vaikus, bet, mano nuomone, moteris turi gyventi ne vien dėl jų. Laiminga mama – laimingas vaikas."


Kotryna (39 m.): „Kai buvau dar visai jaunutė, turėjau nuostabų planą: baigsiu universitetą, turėsiu darbą, o tada susilauksiu pirmojo vaikelio, netrukus – ir antrojo. Jiems paaugus grįšiu į darbą. Šis planas turėjo būti įgyvendintas iki mano trisdešimtmečio. Užtruko. Pirmiausia – neturėjau tinkamo žmogaus šalia. O, kai toks atsirado, vaikelis pas mus neskubėjo. Ilgai laukėm ir pagaliau sulaukėm, kai man buvo... 35-eri. Dabar galvoju, kad pačiu laiku: tikriausiai kažkas už mus, žinodamas, kaip geriau, pareguliuoja... Kiek save prisimenu jaunystėje, nebuvau tokia kantri ir supratinga kaip dabar. Per tuos metus, kai negalėjome susilaukti vaikelio, labai subrendau, daug visko supratau, kitaip pradėjau žiūrėti ir į pačią motinystę, ir į daugelį kitų dalykų. Taigi, kaip sakoma, nelabai čia ką ir priplanuosi... Mes tiesiog negalime žinoti, kada tas laikas geriausias."


O kaip manote jūs? Laukiame nuomonių komentaruose!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis