„Su vyru visąlaik planavome turėti daugiau nei vieną vaiką. Kai vyresnėlei suėjo dveji metai, pradėjome galvoti apie antrąją atžalą. Antrasis nėštumas fiziškai buvo šiek tiek sudėtingesnis nei pirmasis, tačiau pati psichologiškai jaučiausi daug tvirčiau. Apie tokį patyrimą kaip vaiko gimimas sunku kalbėti trumpai, bet pabandysiu išskirti tas išmoktas pamokas, kurios man pačiai antrojo gimdymo metu įstrigo labiausiai," – pasakojimą pradeda Birutė, su vyru Tomu auginanti beveik ketverių Smiltę ir septynių mėnesių Domą.

Kiekvienąkart – skirtingai,

arba Pirmoji pamoka

Nėra dviejų vienodų gimdymų, net jei abu jie – cezario pjūvio operacija. Pirmosios operacijos nelabai pamenu, nes ji buvo atlikta skubiai, kai jau nebesusigaudžiau, kas vyksta. O antroji buvo planinė, paskirta dieną prieš. Yra beprotiškai keista iš vakaro persidėti daiktus, išsimiegoti ir sutartu laiku atvykti į ligoninę „išimti lėliuko". Kartais moterys, taip pat ir aš, turi iliuzijų, kad planinė cezario pjūvio operacija yra išganymas. Na taip, neskauda. Bet sėdint ant operacinio stalo staiga apėmė tokia panika, kad jau mačiau save pilvotą vienmarškinę basą, šokančią nuo jo ir lekiančią slėptis nuo gydytojų. Nuo pat tos akimirkos, kai buvo pakelta širma tarp manęs ir pilvo, iki vaikučiui užgimstant nesustodama niūniavau lopšinę, kurią nėštumo metu dažnai dainuodavau vyresnėlei. Įsijungiau kaip koks nekontroliuojamas radijas. Tokiam jausmui nebuvau pasiruošusi. „Pasakėlė delne" yra mano antrojo vaiko gimimo daina.

Vaikas žino geriau,

Arba Antroji pamoka

Vaikas pats pasirenka, kaip gimti. Po 30-os savaitės pradėjau lankytis Antakalnio klinikų Motinystės centre: norėjau pasikonsultuoti dėl galimybės gimdyti natūraliai po pirmosios cezario pjūvio operacijos. Neturiu teisės aiškinti, kaip gimti mano vaikui, bet neslėpsiu, kad tada labai norėjau išgirsti verdiktą „tik planinis cezario pjūvis". Jis atrodė toks paprastas sprendimas...

Kai nežinai, berniuko ar mergaitės laukiesi, vaikelio gimimas būna tarsi Kalėdos – atbėgi prie eglės, šėlstančia širdimi išvynioji dovaną ir pamatai, kad tai yra būtent tai, apie ką net pati nežinodama svajojai visą gyvenimą.Birutė

Gydytojas savo profesionalumu neleido suabejoti, tad tęsiau apsilankymus kartais sau vis pagalvodama apie planinę operaciją. Taip buvo iki kokios 38-os savaitės. O jai pasibaigus pabudo iki tol miegojęs gamtos užprogramuotas noras gimdyti. Susirinkau gimdymo inventorių. Mokiausi kvėpuoti ir sudėliojau kvėpavimo instrukcijas vyrui. Išsinagrinėjau nuskausminimo galimybes. Perskaičiau krūvas atsiliepimų, kur būtų geriau gimdyti natūraliai. Ir vis svajodavau, kad jau gal rytoj pajusiu pirmuosius sąrėmius. Deja, gimdymas neprasidėjo, terminas prabėgo, o mes vis dar laukėme. Gydytojas ėmė dažninti konsultacijas, kol galų gale pranešė, kad per vieną dieną vaikutis vienaip ar kitaip turi gimti. Gimdos kaklelis buvo užsivėręs. Rytojaus dieną, lygiai 41 savaitę, buvo paskirtas planinė cezario pjūvio operacija. Jos metu paaiškėjo, kad per pirmojo CP randą jau švietė mažiaus plaukučiai. Tik medikas galėtų pakomentuoti tai profesionaliai, bet, kiek supratau, natūraliai prasidėjęs gimdymas nebūtinai būtų turėjęs gražią pabaigą. Taigi labai džiaugiuosi, kad klausiau gydytojo ir savo vaiko norų, o ne savo įnorio gimdyti natūraliai...

Lemtingi atsitiktinumai,

arba Trečioji pamoka

Vaikas pats pasirenka, pas ką gimti. Nėštumo priežiūra prasidėjo Šeimos medicinos centre, tačiau buvo sunku pasitikėti pirmosios gydytojos kompetencija. Per atsitiktinumą sužinojau apie Antakalnio klinikų Motinystės centrą, kur turėjau nueiti tik vienai konsultacijai dėl gimdymo po pirmosios cezario pjūvio operacijos, bet mane įtikino pasilikti. Per atsitiktinumą pradėjau nuolatos lankytis pas gydytoją, kurio priežiūros iš pradžių nenorėjau dėl didelio jo užimtumo. Dabar tikiu, kad tik šio gydytojo dėka gegužės mėnesį grįžau namo su sveiku kūdikiu. Pirmoji gydytoja buvo paskaičiavusi vėlesnį gimdymo terminą ir ignoravo klausimus apie galimas natūralaus gimdymo komplikacijas po pirmojo cezario pjūvio. Šis gydytojas, apsikraudamas papildomu darbu, suteikė progą bent palaukti natūralios gimdymo pradžios, bet davė laiku suprasti, kad laukimo laikas praėjo. Todėl labai džiaugiuosi, kad laimingi atsitiktinumai mane atvedė pas gydytoją Ričardą Daunoravičių. Mūsų šeima jam liks visada dėkinga. Norėtųsi palinkėti, kad ir toliau jį rinktųsi ne mamos ir ne močiutės, o patys kūdikiai, gimdami rūpestingose jo rankose.

Tegu lieka paslaptis,

arba Ketvirtoji pamoka

Vaikas pats pasirenka lytį ir lai tai lieka jo paslaptimi iki pat gimimo akimirkos. Jei žinai, kad gims berniukas arba mergaite, imi vadinti sūnumi arba dukra, broliu arba sese dar iki jam ateinant į šį pasaulį. Jei lyties neatspėsi, po gimdymo dar kurį laiką pratinsiesi prie minties, kad neva „gimė ne tas". Lyties nežinojimas gimimo momentą padaro tiesiog fantastišką. Tarsi Kalėdos, kurių laukei ištisus metus, bet nežinojai, ko paprašyti Kalėdų senio dovanų. Atbėgi prie eglės, šėlstančia širdimi išvynioji dovaną ir pamatai, kad tai yra būtent tai, apie ką net pati nežinodama svajojai visą savo gyvenimą. Manęs dažnai klausdavo, ko labiau norėčiau. Visada atsakydavau taip pat: „Man jokio skirtumo, bet sesėms gal būtų smagiau augti kartu." Kai gydytojas sušuko „Berniukas!", vienu metu verkiau, šaukiau ir nuoširdžiai juokiausi, nes žinia, kad turim sūnų ir brolį visomis prasmėmis „nunešė stogą". Jaučiausi beprotiškai laiminga, kad tai jis ir tik jis atėjo į mūsų šeimą, tarsi gyvenimas būtų atspėjęs didžiausią mano norą. Jei laukčiausi trečiąkart, taip pat tikslingai prašyčiau neišduoti vaikučio paslapties. Labai linkėčiau ir kitoms šeimoms pasilikti šį atradimo džiaugsmą pačiai pabaigai.

****

Šios keturios pamokos įsirėžė atmintin labiausiai. O visa kita – tik nereikšmingi niuansai.