Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Mano gimdymo istorija: neplanavau turėti vaikų

Tomos nėštumo ir gimdymo istorija patvirtina seną gerą tiesą. Planuok neplanavęs, o bus taip, kaip reikia...

„Vaikų turėti neplanavau" - keista tokius žodžius girdėti iš moters, tačiau prisipažinsiu, net ir dabar vis dar keista, kad jau turiu.

Būdama 16 - os pasvajodavau su draugėm, kad turėsiu sūnų ir net buvau sugalvojus tris galimus vardus. Tačiau metai lekia, ir visi tie pokalbiai pasimiršta, lieka tik mergaitiškais paistalais. Svetimi vaikai niekada per daug manęs nemėgo, ir man tai tiko, nes jų kaip ir neplanavau turėti.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip nepalūžti Londone su keturiais vaikais?
Tiesa ir mitai apie cezario pjūvio operaciją

Tačiau taip jau atsitiko, kad po keturių draugystės mėnesių su dabartiniu mano vyru, paaiškėjo, kad laukiamės. Tos akimirkos buvo tikrai sunkios, nes nėštumas buvo neplanuotas. Dėkoju likimui, kad man skyrė tokį supratingą ir mylintį vyrą, su kuriuo viską ištvėrėm ir, galima sakyti, abu suaugom per naktį. Kai ginekologė pasakė verdiktą: „Sveikinu, 6 savaitės nėščia!", kai padavė juodai baltą nuotraukytę su mažyčiu baltu taškeliu viduryje, ašaros ėmė riedėti skruostai. Tai mano pasaulį apvertė aukštyn kojom.

Rytinių pykinimų išvengiau, bet likimas manęs nepamiršo - gavau vakarinius.

Jie nebuvo tokie jau baisūs, bet pakartoti nesutikčiau. Labai laukėm antros echoskopijos, nes pirmojoje lyties nepasakė, o smalsumas buvo begalinis. Tačiau kai ir po antros nieko nesužinojom - nusprendėm, kad ir nenorim žinoti - tebūnie staigmena!

Vėliau ginekologė pareiškė, kad turiu ruoštis cezariui, nes vaikutis dar neapsisuko ir yra kojomis į priekį. Peiliai ir visi kiti gydymo įstaigų aparatai man nelabai patiko, tad išsigandom visi. Tačiau mama ramino, kad nėr ko pergyventi, jei reiks, tai ir apsisuks, kai pačiam vaikučiui bus geriausia. Ir ką jūs manote, jau po poros dienų vėlų vakarą pajutau didesnius, nei įprastai mažylio judesius, maniau, kad mane perplėš pusiau, o jis ėmė ir apsisuko!

Viskas klostėsi puikiai iki 8-jo mėn.

Kaip vėliau po ilgų skausmų bei varginančių tyrimų paaiškėjo - vaikutis didelis ir užspaudė inkstą. Pasirinkimai buvo du - šuntuoti arba leisti antibiotikus. Pastarasis - lengvesnis, tad ir pasirinkom. Iš ligoninės išleido po savaitės. Visi lengviau atsikvėpėm ir laukėm termino. Gimdymo data buvo nustatyta sausio 23-ją.

Gruodžio pabaigoje įsisukom į šventinį siautulį, juk Kalėdos. Vaikučio kraitelis į ligoninę paruoštas. Manieji tėvai gyvena mažesniame miestelyje, tad vykom kalėdoti su baime, kad tik nepaskubėtų į pasaulį. Visiems buvo keista, kad nenorim žinoti vaikučio lyties, o mums buvo svarbiausia, kad sveikas ir ramus.

Artėjo terminas, ir mes rinkom vardus.

O į mano širdį pasibeldė prisiminimai iš paauglystės - trys berniukiški vardai. Mergaitišką turėjau išsirinkus tik vieną, bet ir dėl jo dvejojau. Visą nėštumą jaučiau, kad po širdim nešioju sūnų, tačiau bijojau tai ištarti garsiai, net vyrui, nes bijojau, kad intuicija gali klysti. Ilgai diskutuodami su vyru apie galimą vaiko vardą, nutarėm, kad berniukiškus išsirinkom 3 galimus, o mergaitiškų dar paieškosim iki gimimo.

Atėjus sausio 23-jai jokių skausmų nesulaukiau, tad dar galėdama ir turėdama laisvo laiko išlėkiau į miestą, susitikau su kolegomis, kurie vis juokėsi, kad vis dar su pilvu. Dauguma stebėjosi, kad termino dieną vaikštau mieste. Taip praėjo dar trys dienos. Sausio 26-sios vakare vėl prasidėjo parengiamieji sąrėmiai. Jie ilgai netrukdavo, tad nepanikavau. Tačiau besiruošdami miegoti su vyru juokavom, kad būtų įspūdinga jei vaikutis į pasaulį pasibelstų 27- tą dieną, nes skaičius 27 yra mano likimo skaičius - dauguma svarbių gyvenimo įvykių yra susiję su šiuo skaičiumi. Vyras greit užmigo, o aš nujausdama artėjantį svarbų įvykį skaičiavau minutes tarp sąrėmių.

Sausio 27 d. pirmą valandą nakties jau gulėjau gimdymo palatoj.

Atvažiavus kaklelis jau buvo prasivėręs 6 cm, o epiduriniam nuskausminimui jau buvo per vėlu. 05.15 val. tapome tėvais. Abu verkėm iš džiaugsmo, o ant mano krūtinės gulėjo mažytis mėlynakis Leonardas!

Toma

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?