Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"

Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Dviejų mažylių mama sako, kad perskaičiusios šį straipsnį mamos veikiausiai pasidalins į dvi stovyklas – vienos pritars, o kitos aršiai puls. Ir tų pastarųjų, jos nuomone, bus kur kas daugiau. „Mūsų visuomenė dar nesubrendusi priimti kitokią nuomonę. Aš juk nesiekiu priversti visų mamų tartis su gydytojais, tačiau, manau, kad tai daryti reikia. Ir ne tik manau, esu įsitikinusi. Tai aiškiausiai įrodo mano istorija. O kitokių nuomonių nebijau, bet dėl savo šeimos ramybės viešintis nenoriu."

Vaikeli, nepabėk"

Pastojo Austėja sėkmingai ir planuotai – vaikelis buvo lauktas ir mylimas. „Planuoti nėštumą sekėsi labai sklandžiai – su vyru susituokėme, po pusės metų ėmėme gaudyti gandrus ir jau antrą ciklą pastojau. Tikėjausi, kad ir toliau viskas vyks sklandžiai. Tačiau taip nebuvo." Apie penkioliktą savaitę, kai jau persileidimo rizika būna mažesnė, Austėjai ji padidėjo. „Pirmą kartą kraują pastebėjau... parduotuvės tualete. Nesijaučiau blogai, net nieko nejutau, tiesiog norėjau į tualetą – o ten pamačiau kraujo. Labai išsigandau. Puoliau skambinti vyrui, šis atsiprašė iš darbo ir nuvežė mane į ligoninę. Teko ten pagulėti savaitę... Tąkart nurimau, bet neilgam. Labai nesiplečiant, bėdos neapleido iki pat nėštumo pabaigos – vis pakraujuodavo, kamavo žemas spaudimas, susitraukinėjo gimda, be to, vaikelis judėjo labai mažai ir vangiai. Kadangi tai buvo pirmas mano nėštumas, aš tiesiog nežinojau, kaip turi būti, kad būtų laikoma norma... Gydytoja, pas kurią vaikščiojau, nuramino, kad tai – niekis, tiesiog vaikutis, pasak jos, tinginukas ir neva ko ten jam vartytis, kai pas mamytę šilta ir gera." Kai Austėjos nėštumą prižiūrinti gydytoja sirgo ir būsimajai mamytei teko eiti pas kitą, ji ne juokais išsigando... Nuo tada kaip mantrą ėmė kartoti žodžius; „Vaikeli, nepabėk."

Privačioje klinikoje atsigavau"

Pavaduojančiai gydytojai įtarimų sukėlė Austėjos būsena, tad skyrė jai kraujo tyrimą (šis buvo darytas senokai) ir apžiūrą echoskopu. „Hemoglobinas buvo kritęs gerokai žemiau normos, geležies atsargos organizme irgi išsekusios. Apie tai girdėjau pirmą kartą. Turbūt šitai ir paaiškina mano silpnumą. Dar rado stiprią pienligę ir pasakė, kad gimdos tonusas padidėjęs, tad liepė kuo daugiau gulėti ir mažiau nervintis. Kaip mažiau nervintis, jei prigąsdino, jog judesių turiu jausti kur kas daugiau ir neva „kažkas čia ne taip". Taigi aš, atvirkščiai, puoliau į ašaras, matyt, dar ir hormonai savo padarė, ir gydytojos žodžiai prisidėjo. Netrukus atsidūriau ligoninėje dėl eilinio gresiančio persileidimo."

Prieš gimdymą nesitarėme su jokiu gydytoju – vis dar užliūliuota privačios klinikos priežiūros tikėjau, kad jau kur kur, bet gimdykloje tikrai viskas bus gerai, visi tinkamai atliks savo darbą. Naivuolė!Austėja
Kai reikėjo vėl eiti į polikliniką ir buvo grįžusi „senoji" gydytoja, Austėja pas ją eiti nebenorėjo, tad kreipėsi į privačią kliniką, kad baigtų prižiūrėti jos nėštumą. „Man akyse prašviesėjo! Tai mums kainavo krūvą pinigų, bet koks santykis su žmogumi, kokia priežiūra, kompetencija! Tuomet supratau – štai ką daro pinigai. Ir galite nebandyti įrodyti, kad anos dvi gydytojos tiesiog pasitaikė nekompetentingos. Manau, jei joms būtų sumokėta, ir priežiūra, ir bendravimas būtų visai kitokie. Tuomet to taip aiškiai dar neįsisąmoninau, bet gimdymas viską sudėliojo į lentynėles."

Jei galit kentėti, nevažiuokit"

„Prieš gimdymą nesitarėme su jokiu gydytoju – vis dar užliūliuota privačios klinikos priežiūros tikėjau, kad jau kur kur, bet gimdykloje tikrai viskas bus gerai, visi tinkamai atliks savo darbą. Naivuolė! Visos „smagybės" prasidėjo dar net nenuvažiavus į ligoninę. Kai prasidėjo sąrėmiai, nežinojau, ar čia jau važiuoti, ar dar neskubėti, juk vaikelis pirmas, viskas nauja ir nepatirta. Paskambinau į priimamąjį, trumpai nupasakojau pojūčius ir paklausiau, ar jau važiuoti, man atsakė labai paprastai: „Jei dar galite kentėti, nevažiuokit." Iškentėti aš galiu daug! Aš ir gimdymą galėjau iškentėti namie, tai taip išeina, kad, jei gali, tai ir gimdyk namie, ko ten važiuoti ir trukdyti." Po kurio laiko, kai sąrėmiai sustiprėjo, Austėja paskambino dar kartą ir išgirdo susierzinusį balsą: „Jei visos čia taip skambinėtų, mes nespėtume savo darbo dirbti! Važiuokit, jei manot, kad reikia, gydytoja apžiūrės ir nuspręs." „Man tik labai įdomu, ar padėti tuoj gimdysiančioms moterims – tai jau ne jų pareiga? Ką gi, buvo labai nemalonu, bet jau teko važiuoti į ligoninę. Gydytoja apžiūrėjo labai skausmingai. Gimdos kaklelio atsidarymas buvo 5 cm, liepė eiti į palatą. Visa laimė, kad šalia buvo vyras! Sąrėmiavau labai ilgai, gimdos kaklelis niekaip nenorėjo atsiverti daugiau. Klausiau retkarčiais pasirodančios gydytojos, ką darysime, jei neatsivers. Ji tarstelėjo: „Ką ir įprasta tokiu atveju – cezarį." Aš jo taip nenorėjau! Ar cezario pjūvio operacija tokiu atveju – vienintelė išeitis? Kiek domėjausi jau po visko – panašu, kad ne... Matyt, gydytojams norisi viską padaryti kuo greičiau, o paieškoti alternatyvų ir aptarti jas su gimdyve – tai juk užtrunka..."

Kai Austėja jau buvo perkelta į gimdyklą, toli gražu lengviau neatsikvėpė – ėmė silpti vaikelio tonai, buvo nuspręsta tučtuojau daryti cezario pjūvio operaciją. „Jaučiausi taip, tarsi tai vyktų ne su manimi. Visų pirma, dėl to, kad labai bijojau dėl vaikelio, visų antra, personalas elgėsi taip, tarsi manęs čia ir nebūtų – pasakė, padarė, nieko neklausė ir juolab neguodė. Dar spėjau paklausti, ar viskas gerai bus mažyliui. Tikriausiai neatspėsit, ką man atsakė gydytoja. „Pažiūrėsim." Ir vaikeliui, ir man viskas baigėsi gerai. Na, beveik gerai. Manau, emocinė savijauta šiuo atveju irgi be galo svarbi, o aš jaučiausi... Na, net nemoku apibūdinti kaip. Kaip niekas. Į tik ką pagimdžiusią moterį, į mamą, suteikusią žmogučiui gyvybę, personalui, regis, nebuvau panaši. Sustiprėjom ir parvykome namo. Čia būtų galima dėti tašką – gyvename sveiki ir laimingi, tik... Man labai norisi akcentuoti vieną dalyką. Ir norint tai padaryti turiu papasakoti apie savo antrąjį gimdymą. Bent trumpai."

Ir vėl – pas tą pačią gydytoją

Antro vaikelio norėjo tiek Austėja, tiek vyras, bet ji pati labai bijojo... O bijojo būtent tos patirties, kuri anąkart ištiko ligoninėje. Viską paleido savieigai ir netrukus pajuto, kad po širdele nešiojasi naują gyvybę. „Vadinasi, Dievas norėjo, kad jis gimtų, labai tuo džiaugiuosi. Nėštumas vėl buvo be galo sunkus. Per daug nesileisdama į detales (nenoriu, kad kas nors mane atpažintų), pasakysiu, jog ieškojau labai gero, kompetentingo specialisto, kuris galėtų atėjus laikui padaryti cezario pjūvio operaciją (ji buvo būtina). Ir aš vos nenuvirtau iš vienos pažįstamos išgirdusi, kad kreipčiausi į tokią ir tokią gydytoją – ji puiki savo srities žinovė. Taip taip teisingai – tai ta pati gydytoja, dariusi man pirmąją cezario pjūvio operaciją. Pažįstama įnirtingai mane bandė įtikinti, kad, jei noriu kokybiškai ir be komplikacijų atliktos operacijos, kreipčiausi tik į ją, o visų tų bendravimo subtilybių patarė nesureikšminti, nes esą ne jos čia svarbiausios. O man svarbi visuma. Ėmiau domėtis ta gydytoja labiau – taip, ji išties giriama kaip savo srities specialistė. Ką gi, nusprendžiau pas ją nueiti, bet šįkart – su lauknešėliu. Iš pradžių nepaėmė, sakė, kad apie pinigus pakalbėsime tuomet, kai jau sūpuosiu vaikelį. Pasikalbėjome, išsakiau jai savo lūkesčius, priminiau ir pirmąjį savo gimdymą (panašu, kad manęs nė neprisiminė, ir tai nieko nuostabaus), tiesiai šviesiai paklausiau, kodėl grubiai elgėsi ir kodėl mane taip mažai informavo apie tai, kas vyksta, kokia vaikelio būklė. Gydytoja labai sutriko, tepasakė: „Visokių situacijų būna, aplinkybės skiriasi..."

Žmogiškas bendravimas gimdant man atrodo ne privalumas, o būtinybė.Austėja
Austėja pasakoja, kad gydytoja atrodė tarsi kitas žmogus, visai ne tas, su kuriuo buvo susidūrusi prieš kelerius metus. „Štai ką daro pinigai. Jei tai būtų du skirtingi medikai, galėtume spėlioti, kad vienas gal tiesiog toks grubus, jo elgesio nepakeistų ir pinigai, o kitas – kompetentingas, mokantis bendrauti, ir jam nereikia jokių pakišų. Bet tai buvo vienas ir tas pats žmogus! Ir elgesys skyrėsi kardinaliai. Klausinėjo, kaip jaučiuosi, neprašoma pasakojo, kas bus daroma, kodėl, kaip jaučiasi vaikelis, ir pan. Viskas praėjo sklandžiai.

Iš šios situacijos padariau keletą labai reikšmingų išvadų:

Tartis ir mokėti būtina. Toms, kurios sėkmingai pagimdė nesitarusios, pasakysiu: jums pasisekė. Jums tiesiog labai pasisekė. Nesiginčysiu – yra ir gerų, atsidavusių medikų, kuriems nereikia jokių pakišų, bet, deja, yra daug ir kitokių. Ir galbūt jie ne iš blogos valios elgiasi atsainiai – uždirba mažai, darbo turi daug, vadovybė jų nevertina, tad praranda motyvaciją dirbti taip, kaip reikia.

Sakysite, kad tardamiesi ir mokėdami pinigus mes dar labiau bloginame situaciją? Galbūt. Bet sakykite, ką tik norite, aš nesiruošiu savo ir vaiko sveikatos, geros savijautos sąskaita pradėti keisti pasaulio. Tegul aukštesni asmenys pasirūpina ir užtikrina, kad medicinoje dirbtų tik tokie žmonės, kuriems nereikėtų pakišų, kodėl tuo turiu užsiimti aš, gimdanti moteris?

Toms, kurios sako, kad gimdant svarbiausia – vaikelio sveikata, o visa kita – nereikšmingi dalykai, atsakysiu: ne, aš taip nemanau. Tiksliau, taip nėra, bent jau man. Kaip jau minėjau, man labai svarbi visuma. Ir žmogiškas bendravimas man atrodo ne privalumas, o būtinybė. O tuo labiau – gimdant. Juk tai, kokią patirtį išsineši iš gimdymo, turės labai didelės įtakos tiek mamos, tiek vaikelio, o ir visos šeimos, būklei. Tai, jei tas bendravimas toks nesvarbus, kodėl gydytojai, gavę pinigų, ima suokti? Vadinasi, tai įeina į „komfortišką gimdymo paketą".

Taip, aš nusipirkau gydytojos dėmesį, rūpestį ir priežiūrą. Jau lankydamasi privačioje klinikoje įsitikinau, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Sakysite, gydytojai gauna algą? O ar žinote kokią? Štai kai ta alga bus tokia, kai gydytojo neims pyktis dirbti kaip arkliui ir už skatikus, tada gal bus galima kalbėti apie pakišų nebuvimą. Bet nei aš, nei kita gimdančioji šios sistemos nepakeisime, deja.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis