Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

NUOMONĖ: aš vis tiek kelsiu vaiko nuotraukas į feisbuką

„Jokių kūdikio nuotraukų internete!“ – dar iki sūnaus gimimo sau nubrėžtas tabu, kurį spėjau sulaužyti jau antrą jo gyvenimo dieną. O šiandien Augusto pilna ne tik manuosiuose „Facebook“ ar „Instagram“ profiliuose, bet ir čia – viešame dienoraštyje. Kodėl? Turiu argumentų.



Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Kelios dienos po to, kai viešai atvėriau savo tinklaraščio duris, mamos ir tėčiai savo socialiniuose tinkluose aktyviai dalinosi straipsniu su įtikinėjimais, kodėl viešai publikuojamos vaiko nuotraukos – tiesiog nusikaltimas jo ateičiai. Ir tas kiekvienas „like“ ir „share“ taip kaip su adatėlėmis man į šonus: „Kaip tu čia taip dabar, mes tai šitaip jokiu būdu...“

Neva tas baisusis internetas nieko nepamiršta, ir kada nors, net ir po kelių dešimčių metų, tas nekaltas vaizdelis, kuriame mažasis – nuogu užpakaliuku, ims ir prišauks bėdą, ar bent jau didelę gėdą. O kur dar visokie niekdariai, galintys neatsiklausę pasivogti ir tavojo angelėlio nuotrauką panaudoti kokiam mėgėjiškam memui? Ar tiesiog – ims kas ir bloga akimi nužiūrės. Nenusaugosi.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kaip atpažinti gabų vaiką ir nenumarinti jo talentų

Cezario pjūvio metu gimdyvei leido išsiimti dvynius pačiai

Niekur iš interneto nedingstanti informacija, prieinama visiems – taikiems ir piktybiškiems tikslams, galinti atsirūgti tam mažajam užaugus, pakišti koją renkantis antrąją pusę, o gal ir darbą, kokioje super rimtoje kompanijoje – štai kuo grasina kiekviena viešam matymui pateikta kasdienybės nuotraukų galerija. Tiesa, bet nei vienas išvardintas argumentas neįtikino.

Dar tik antrą Augusto (kai jis tebuvo tiesiog „pupsikas“) gyvenimo dieną net nesusimąsčiau, kad jis saldžiai miegantis, patalpintas mano „Facebook“ sienoje gali pridaryti bėdų jam jau suaugus.

Pasijutau kažkiek nejaukiai. Ir taip pirmuosius kartus kaskart, spaudžiant „enter“ ties naujai įkeliama kūdikio nuotrauka.

Tačiau taip beprotiškai kaskart norėjosi pasidalinti džiugiausiomis mūsų trijų gyvenimo akimirkomis! Visam pasauliui pranešti apie visus pirmuosius Augusto kartus arba tiesiog pasidžiaugti dar viena jo šypsena. Ir internetas tam – geriausia priemonė: matykite ir džiaukitės kartu!

Sakot, akimirka iš gimdymo namų – itin asmeniška, teturinti ir likti tarp keturių palatos sienų? Nieku gyvu! Ir meluoja priešingai sakančios – pasirodžius tai naujai gyvybei apie ją norisi pranešti visam pasauliui.

Pamenat, taip kaip vos gimusį liūtuką Simbą, iškeltą dangun, nuo aukščiausios karalystės kalvos, demonstravo išminčius Rafiki? Mielai taip pat bent nuo Gedimino kalno bokšto pasauliui būčiau parodžiusi Augustą!

Tik jis – joks ne karalaitis. Bet nepraėjus nė pusvalandžiui po mažojo pasirodymo, jau buvau spėjusi paskambinti artimiausiems ir pasakyti, kokie mes beprotiškai laimingi bei, žinoma, aptarti į kurį iš mudviejų mažylis panašesnis.

Ir mažąjį, vos pati pradėjau vaikščioti, nešiau per visus ligoninės aukštus – parodyti gydytojams, prižiūrėjusiems mane dar iki Augustui pasirodant. O su kokiu džiaugsmu jį, miegantį kėdutėje, kai tik grįžome iš gimdymo namų, demonstravau prie namų sutiktiems kaimynams!

Ir ta euforija nepraeina iki dabar – kaskart gatvėje sutikus pažįstamą, matytą dar iki tos didžiosios gruodžio 19, norisi apiberti nekukliomis pagyromis apie mažąjį, sėdintį vežime, ar bent ištarti: „Tu tik pažiūrėk, koks jis nuostabus!“

Tad ir ta nuotrauka, kai Augustui nebuvo nė paros, kurioje jis miega suglaudęs delniukus (ir demonstruoja kone debesis siekiančias blakstienas) paskelbta visiems, įrašytiems „Facebook“ draugų sąraše nepasirodė perdėm atvira ar kažkuo netinkama. Kai toks džiaugsmas, kodėl juo nepasidalinus su visu pasauliu?

Tiesa, apie tuos pirmuosius, dar iš gimdymo namų demonstruojamus vaizdus, būna, sako: atsargiau, gi nužiūrės! Ir tokį raginimą, beje, gali išgirsti ne tik iš 100-mečio jubiliejų atšventusios močiutės. Na, taip. Kadaise perdėm dievobaimingi moterys ir vyrai, keliais kartais peržegnojantys kiekvieną įtartiną naujovę, jau ilgą laiką po to, kai laužuose buvo nustota deginti raganas, liepsnose siūlė pleškinti fotoaparatus - neva kiekvienas pykštelėjimas vagia iš žmogaus po gabalėlį sielos.

Laikas įrodė – nieko panašaus nevyksta. O dėl tos piktos akies ir prietaro tiesos čia tiek, kad pirmuosius kelis mėnesius net ne kūdikiui, o kiek nusilpusiai mamai derėtų pailsėti ir pasisaugoti netyčiom krūvos svečių atnešamų bacilų.

Tėvai bijo, kad viešai paskelbtos nuotraukos gali būti panaudotas piktadariškais tikslais? Visų pirma, kaskart renkiesi – demonstruoti naują mažojo triuką visam pasauliui, ar tik tiems, draugų sąraše esantiems. Juk nuo jų, sutiktų gatvėje, nepradėtum karštligiškai dangstyti vežimėlio, ar ne? Tad kuo nepasidžiaugus!

Tiesa, dėl tų piktadariškų tikslų – neįsivaizduoju, kokie jie galėtų būti, bet, manau, kiekvienas mudviejų su Augustu apsilankymas prekybos centre gali būti pavojingas tiek pat, kiek ir nuotrauka internete – ims kas jį ir slapta nufotografuos, o nuotrauką panaudos, pavyzdžiui, nelegaliai sauskelnių reklamai. Bet tam juk yra teisinių priemonių, ar ne?

Nuo bet kokio pasirodymo internete atžalas saugantys ir kitus taip elgtis mokantys tėvai pamini svarbiausia - ateityje tam užaugusiam pupsikui visi viešai patalpinti vaizdai atsirūgs! Tik net nenumanau, kokiu būdu serija nuotraukų iš Augusto ropojimo sesijos gali ateityje atsirūgti.

Taip pat, kaip vengčiau pusės tūkstančio pažįstamų, kuriuos suskaičiavo „Facebook“, akyse garsiai ir atvirai aiškintis nesutarimų su antrąja puse priežastis, taip pat jų nedėstyčiau ir internete. Tačiau tiems patiems daugiau ar mažiau pažįstamiems su pasididžiavimu demonstruočiau kiekvieną naują Augusto triuką.

Viešai internete skelbiama asmeninė informacija savaime nėra blogai. Tai tik internete glūdinti realybė, kurioje, norim ar to nenorim, dalyvauja be išimčių visi. Ir po kelių dešimčių metų tie visi pupsikai, mums kantriai aiškins apie milijonus kitų internetinių naujovių, priversiančių mus aikčioti ir kartoti "O mūsų laikais tai taip nebuvo". Na, o kitus darkart žegnotis.

O kur vaiko privatumo apsauga? Deja, iki jam sueis 18, ta apsauga – mano rankose. Kaip kol kas dar ne jam spręsti, kokių grūdų košę valgys pusryčiams ar į kokį darželį eis, tiek pat (kol neprieštarauja) už gražiausias jo gyvenimo akimirkas – visomis prasmėmis – esu atsakinga aš. O aš jomis beprotiškai noriu dalintis!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?