Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Pagimdžiau, o meilės vaikui nejaučiu: ar aš nenormali? APKLAUSA

Pagaliau sulaukėte kūdikio ir dabar jau turėtų atsirasti ir neapsakoma tėviška meilė? Deja, dažnai jos tenka palaukti. Kodėl taip yra ir kodėl gimus kūdikiui tėvai akimirksniu nepasijaučia laimingi? Aptarkime šį ir kitus tėviškos meilės mitus.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Meilė iš pirmo žvilgsnio – idealus variantas. Kai ką tik gimęs kūdikėlis paguldomas mamai ant krūtinės, kai atsimerkia ir atsargiai bando ieškoti ką žįsti, tėvų širdis užlieja šiluma. Jiems šis žmogutis labai mielas. Mama yra pavargusi, tėtis – išdidus. Gal ir turėtų taip būti, tačiau ne viskas taip paprasta. Realybė daugeliu atvejų atrodo visiškai kitaip.

Gimimas, savaime suprantama, visada yra ypatinga akimirka. Galbūt magiška ir, priklausomai nuo visų šio įvykio dalyvių temperamento, kartais gali būti labiau romantiška, o kartais labiau proziška. Lygiai taip pat nevienodai po kūdikio gimimo klostosi ir dabar jau trijų žmonių santykiai.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Pirmoji Monako karališkųjų dvynukų fotosesija
Kaip išrinkti vardą, dėl kurio netektų gailėtis

Psichologai šias pirmas nedrąsias akimirkas, kurios turėtų tapti nuostabios ir visą gyvenimą trunkančios draugystės pradžia, vadina prisirišimu. Atkreipkite dėmesį – pradžia. Kai kurie jauni tėvai labai nusimena, kai nepajėgia iškart į naujagimį reaguoti su begaline meile.

Taip yra todėl, kad egzistuoja pernelyg daug mitų apie tėvų laimę, kurie neturi nieko bendro su realybe. Kad nekiltų bereikalinga įtampa, pateikiame tris mitus apie ryšio tarp vaiko ir tėvų užmezgimą.

Mitas: Vos pagimdę iš laimės esame devintame danguje

Realybė: Jauni tėvai neretai nori per greit ir per daug. Jų lūkesčiai nepamatuotai dideli. Tačiau kyla klausimas – kokį laimės kiekį laikysime normaliu gimdykloje? Ar esu bloga mama, jeigu nejaučiu euforijos ir nenusakomos laimės? Ar visi tėvai savo vaikus pamilsta akimirksniu? Tarsi nuspaudus mygtuką viskas privalo būti puiku? „Ne, - atsako santykius tarp vaikų ir tėvų tiriantys psichologai. - Egzaltuota meilė yra labiau išimtis negu taisyklė. Puiku, jeigu ji juntama, tačiau jokios dramos, jeigu jos dar nėra“. 

Specialistai, ištyrę daugybę gimdymų, daro išvadą, kad dauguma porų iš savęs tikisi pernelyg daug. Ir jei po gimdymo jie nepasijunta devintame danguje, yra normalu. Tai nereiškia, kad jie beširdžiai, ir, kad taip kažkaip pakenks jų vaikui. 

Štai Azijos ar Afrikos kultūrose niekam nešauna net į galvą po įtampos kupino gimdymo iš motinos dar reikalauti džiaugsmingų emocijų. Kad meilė augtų, reikia laiko ir erdvės. Kartais tai užtrunka porą valandų, kartais porą dienų, o kartais ir porą savaičių. Kažkuriuo metu pirmaisiais vaiko gyvenimo metais tą nenusakomą meilę ir laimę tikrai pajusite. Garantuotai.

Mitas: Mūsų kūdikis pats gražiausias, mieliausias ir šauniausias visame pasaulyje

Realybė: Iškart po gimdymo naujagimis dažnai nėra panašus į tuos mažus gražuoliukus kūdikius iš reklamų. Meilės prievarta nepajausi, juolab, meilės iš pirmo žvilgsnio. Juk pagaliau įsimylime dažniausiai tada, kai patys gerai jaučiamės, o ir priešais mus esantis žmogus atrodo mums patraukliai. Tada, kai galvoje nėra sunkių minčių.

Nors išvydus ką tik gimusį kūdikį motinos, o dažnai ir tėvo, organizmą užlieja daugybė hormonų, tačiau skatinančio laimės pojūtį tarp jų nėra. Adrenalinas ir endorfinas pirmiausiai suteikia budrumo ir skatina pasirūpinti naujagimiu.

Mitas: Mūsų meilė visada yra švelni

Realybė: Švelni, besišypsanti ir dažniausiai rožinė – televizijos ekranuose kasdien galime stebėti, kaip turi atrodyti tėvo ir motinos meilė. O kai atsiduriame namuose, neretai susiduriame su realybe – kūdikis verkia, nuraminti nesiseka, tad kyla minčių bejėgį kūdikį gerai supurtyti, kad pagaliau nustotų rėkti.

Iš tiesų panašų bejėgiškumą ir nusivylimą savo jėgomis jaučia daugelis mamų, tik ne visos apie tai garsiai kalba. Svarbu, kad tai ir liktų tik mintys, o jūs turėtumėte jas kam išsakyti ir sulaukti pagalbos prižiūrint kūdikį.

Tėvai myli savo vaiką, nors iš pradžių tai gali pasireikšti veikiau kaip rūpestis savo atžala nei švelnus jausmas, ramina psichologai. Kai pilvuko skausmų kamuojamą kūdikį nešiojate po namus, kažin ar galima tikėtis, kad jūsų meilė jam kone automatiškai stiprės.

Bendrumo jausmas stiprėja laikui bėgant. Kadangi suaugusieji atsiliepia į mažojo žmogučio poreikius, kartu formuojasi jų gebėjimas geriau atpažinti subtilius kūdikio siunčiamus signalus. Tas, kuris žino, ko mažylis nori, gali geriau jam padėti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?