Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Nėščioji sužino, kad vaikas gims neįgalus: psichologės komentaras

Psichologė Karolina Gurskienė aptaria situaciją, kuomet nėštumo metu šeima sužino liūdną prognozę - moters nešiojamas vaikelis gims neįgalus arba dar blogiau - gimęs neturės daug šansų išgyventi.

Kiekviena šeima svajoją apie sveiką ir gražų kūdikį ir vis bando įsivaizduoti, koks jis bus, į ką bus panašus. Tėveliai, meiliai glostydami pilvelį, svajoja apie akimirkas, kurias patirs kartu su kūdikiu: tai ir pirmoji šypsena, ir pirmieji žodžiai, ir pirmieji žingsniai, ir visi kiti pirmieji kartai. Tačiau kartais nutinka taip, kad troškimas turėti sveiką kūdikį neišsipildo ir tėveliai išgirsta negailestingą diagnozę: „neįgalus". To niekas neplanuoja, niekas nesitiki ir dar ilgai negali tuo patikėti.

Akimirka, kai tėvai išgirsta dvejones dėl savo kūdikio sveikatos, tampa tarsi padalina gyvenimą į dvi dalis: gyvenimą iki šios diagnozės ir gyvenimą po diagnozės. Paprastai tėvai tam nebūna pasiruošę, todėl bet kokia medikų užuomina apie galimą vaisiaus apsigimimą ar raidos sutrikimą sukelia stiprius negatyvius emocinius išgyvenimus. Ir nors tikrai būna situacijų, kai medikų dvejonės nepasitvirtina, ir tik užsispyrusių ir su likimu susitaikiusių tėvų dėka gimsta sveiki arba vėliau savo negalavimus išsigydantys ar išaugantys vaikai, išgirsti tokią žinią yra išties labai sunku.

Paprastai tėvai visų pirma patiria šoką. Jie žvalgosi vienas į kitą tarsi tikėdamiesi tos situacijos paneigimo, niekaip negalėdami patikėti, kad tai, kas vyksta su jais, yra tiesa. Labai dažnai pora kurį laiką lieka be žodžių, nes mintys tiesiog nesusidėlioja į jokius rišlius sakinius. Jie nenori patikėti, kad taip nutiko būtent jiems, negali patikėti, kad jų išsvajotas ir šimtus kartų įsivaizduotas kūdikis nebus toks, kokį jie įsivaizdavo.

Ši neigimo stadija pasižymi nenorėjimu priimti tokios realybės, nenorėjimu susitaikyti su tokia neteisybe ir ieškojimu, kas galėtų paneigti situaciją. Paprastai tėvai nueina pas dar kelis gydytojus ir pasidaro krūvą tyrimų tikėdamiesi išgirsti, kad pirmasis gydytojas suklydo, ir viskas yra gerai. Jie vis dar tikisi išgirsti, kad kūdikis vystosi puikiai, kad jis vis dėlto bus toks, apie kokį jie svajojo. Ir jeigu diagnozė nepasikeičia (nors būna ir kitaip), būsimieji tėvai po kurio laiko pereina į susitaikymo stadiją, kuri pažymi stipriu kaltės jausmu.

Motina pergalvoja visą savo nėštumą, ieško atsakymų, kodėl taip nutiko, analizuoja, ką darė ne taip, spėlioja, kas tai galėjo turėti įtakos ir vis ieško, kas gali būti dėl to kaltas. Nesąmoningai motina ieško priežasties, kuri leistų tiesioginę kaltę nuo savęs permesti konkrečiam įvykiui ar situacijai.Psichologė Karolina GURSKIENĖ

Jeigu tėvai nepasirenka kitaip, jie nusprendžia susilaukti mažylio ir mylėti jį tokį, koks jis yra. Jie aktyviai domisi, kaip vaisius vystosi, visais tyrimais ir jų eiga, domisi nustatyta liga ir galimomis ateities perspektyvomis.

Galiausiai būsimieji tėvai susitaiko su mintimi, kad jų mažylis turės negalią, tačiau jų laukia kitas lūžis – tai gimimas. Žinoti, kad mažylis turės negalią, ir pamatyti jį su negalia yra visiškai skirtingi ir iš naujo visų negatyvių emocijų pareikalaujantys dalykai. Kaltės jausmas neapleidžia visą laikotarpį, o gimus tokiam kūdikiui, jis ypač sustiprėja.

Motina pergalvoja visą savo nėštumą, ieško atsakymų, kodėl taip nutiko, analizuoja, ką darė ne taip, spėlioja, kas tai galėjo turėti įtakos ir vis ieško, kas gali būti dėl to kaltas. Nesąmoningai motina ieško priežasties, kuri leistų tiesioginę kaltę nuo savęs permesti konkrečiam įvykiui ar situacijai. Ji kaltina viską: žmones, per kuriuos ji galbūt patyrė neigiamas emocijas, gyvenimo sąlygas, medikus, kurie galbūt galėjo kažkaip kitaip pakreipti situaciją, kaltina net patį gyvenimą. Iš pradžių motina gali net nenorėti kūdikio, vengti į jį žiūrėti, neimti jo ir neglausti prie savęs, gali kategoriškai atsisakyti jį maitinti. Ir nors dažniausiai po kelių dienų motina apsipranta ir ima domėtis kūdikiu, gailestis, susipynęs su kaltės jausmu, dar ilgai stipriai dominuoja. Po truputį paprastai gailestis mažėja, kol galiausiai įvyksta susitaikymas ir tėvai ima realiai ieškoti pagalbos, domėtis gydymu ir kitomis galimybėmis. Ir nors gyvenimas su neįgaliu vaiku yra sudėtingas, jis tampa lengvesnis, kai tėvai susitaiko su tuo, ką turi.

Gyvenimas būna įvairus ir visoks. Niekas niekada nežino, kas jo laukia rytoj ir kodėl vakarykštė diena atnešė tai, ką atnešė. Gyvenimas kiekvienam yra toks ir ne kitoks, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek jame bus šypsenos.

Ne visi tiesūs medžiai yra neapsakomai gražūs ir ne visi kreivi - nepatrauklūs. Gyvenimo grožis slypi suvokime.

Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?