Senoviniai lietuvių nėštumo ir gimdymo papročiai šiandien kelia nuostabą

Gan dažnai, kai būsimoji mamytė sužino džiugią naujieną apie jos pilvelyje užsimezgusią gyvybę, skuba pasidalyti tuo su visu pasauliu – nuotrauka feisbuke tampa kone „privaloma". Oi, kaip pagrūmotų pirštu mūsų senolės, visa tai pamačiusios... Kuo skyrėsi senosios vaikelio laukimo ir gimdymo tradicijos nuo dabartinių?

Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.

Kuo mažiau kalbų

Motinystė būdavo apgaubta pagarbos, paslaptingumo skraiste. Kaimo bendruo­menėje besilaukiančią moterį ypač gerbė ir saugojo. Apskritai žmogaus gimimas jau nuo senų senovės laikytas ypatingu įvykiu, apgaubtas magijos skraiste. Mūsų senoliai stengdavosi net neįvardyti garsiai „nėščia" ar „besilaukianti" – tikėta, kad kuo mažiau apie tai bus kalbama, tuo lengviau moteris išnešios ir pagimdys vaikelį.

Ne paslaptis, kad mūsų senoliai gyveno prietarų kupinoje aplinkoje: to nedaryk, taip nesielk, šitaip nesėdėk... Tačiau kiekvienam prietarui jie turėjo paaiškinimą ir tuo tikėjo. Daug įvairių draudimų gaudavo ir būsimoji mamytė, o, jei nenorėdavo jų paisyti, mamos ir močiutės pagrasindavo: girdi, jei neklausysi, vaikelis gali gimti nesveikas. Kuri mama norėtų tuo rizikuoti? Tiesa, ne iš piktos valios tie draudimai būdavo sakomi, tiesiog norėta kuo labiau, visais įmanomais būdais, apsaugoti besilaukiančiąją. Ko gi jai neleisdavo? Pavyzdžiui, sakydavo, kad nevalia turėti reikalų su blogais žmonėmis, netgi į juos žiūrėti negalima, nes tai turės neigiamos įtakos vaikeliui; nevalia persivalgyti, nes mažylis bus nepasotinamas – norės ir norės valgyti; besilaukiančiajai negalima imti svetimų daiktų, nes vaikas bus ilgapirštis; per nėščiosios galvą nevalia nieko mesti, nes vaikučiui aplink kaklą apsisuks virkštelė, ir pan.

Nors būsimoji mamytė buvo labai saugojama ir globojama, ji toli gražu netinginiaudavo. Kai kuriose Lietuvos vietovėse prieš gimdymą buvo priimta apeiti kaimą, susitaikyti su tais, su kuriais susipykusi. Tai primindavo tarsi kokį atsisveikinimą – panašiai ir buvo: sakyta, kad nėščia moteris – viena koja karste.

Pasiruošimas gimdyti

Dažniausiai moterys kruopščiai pasiruošdavo gimdymui – pasirūpindavo švariais drabužiais, patalais, į lovą įsidėdavo šiaudų, išsiprausdavo (tiesa, ne visada tiksliai pavykdavo apskaičiuoti, kada ateis vaikelis, o ir ateidavo nebūtinai pagal terminą...). Būta ir tokių, kurios manydavo, kad nėra prasmės nieko ruoštis, nes vis tiek susiteps, tad kaip tik nesirengdavo švarių drabužių. Baudžiavos laikais, kai moterys buvo užguitos ir turėdavo daug dirbti, pagimdydavo ir laukuose... Tačiau laisvųjų ūkininkų šeimose augusios merginos paprastai būdavo saugomos ir globojamos.

Moterys visais laikais dalijosi savo gimdymo patirtimi. Yra buvęs gražus senovės lietuvaičių paprotys gimdyvei surengti prausynas – į jas susirinkdavo pagimdžiusios moterys, dalydavosi patirtimi. Kitos moterys nėštukei išleisdavo plaukus, iššukuodavo, apvilkdavo švariais gimties marškiniais. Visa tai buvo ne tik dėmesys būsimajai mamytei, bet ir turėjo simbolinę reikšmę – nesupinti plaukai reiškė atsipalaidavimą (gimdant reikės stengtis kuo labiau atsipalaiduoti, kad viskas vyktų sklandžiai ir sėkmingai), marškiniai bylojo apie tai, kad kiekviena gimdanti moteris yra kažkiek praskleidusi uždangą į anapusinį pasaulį ir kad jai reikia susikaupti, susitelkti ir stengtis jaustis kuo ramiau.

„Bobutė" pribuvėja

Maždaug iki XX a. vidurio gimdyvei padėdavo ir vaikelį priimdavo vadinamoji „bobutė" – pribuvėja. Senais laikais bene kiekviena gimdžiusi moteris galėdavo būti tąja „bobute", ir tik pastarąjį šimtmetį ja galėdavo tapti kone atsitiktinai, nes nebuvo keliami tokie griežti reikalavimai. Seniau pribuvėja galėdavo tapti paprastai tik ištekėjusi, ištikima vyrui ir gimdžiusi moteris, nes pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia lauktis vaikelio ir jį pagimdyti. Dar būtina sąlyga – pribuvėja negalėjo būti pasidariusi aborto; už tai moterys apskritai būdavo smerkiamos, o kai kur senais laikais ir baudžiamos. Vaikelį padėjusi sugauti (kaip tai būdavo įvardijama) moteris turėjo būti švari, maloni ir gero būdo, nes juk ji pirmoji, kuri paima į rankas vaikelį. Tiesa, priimti vaikelį plikomis rankomis būdavo nevalia – reikėdavo pasiimti drobės, naminių lininių skarų ar pan. Pribuvėjomis tapdavo ir žolininkės – dar XX a. pradžioje jos žinodavo, kokiais kompresais sumažinti gimdymo skausmus, ruošdavo žolelių arbatų, tam tikrais žolelių užpilais skatindavo užsitęsusį gimdymą ir pan.

Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo pribuvėją, o vėliau keli kaimai dalydavosi viena. Atsisakyti eiti sugauti vaikelio, kai būdavo kviečiama, pribuvėja negalėdavo – tai laikyta nuodėme. Pribuvėja būdavo pakviečiama artėjant nėštumo pabaigai, bet taip, kad niekas nesužinotų. Atsiveždavo ją (arba pati ateidavo) kartais net su vyriška kepure, kad niekam nekristų į akis ir kad jos nepamatytų piktosios jėgos. Tikėta, kad kuo mažiau žmonių žinos apie būsimą mamą, tuo lengviau ji pagimdys. Atvykusi atverdavo namų duris ir langus, paprašydavo iš tvarto išginti gyvulius, atrakinti spintų stalčius – manyta, kad gimdymas bus lengvesnis. Sakydavo ir įvairių užkalbėjimų, vienas tokių, sakomų prie gimdyvės: „Atsiriškit mazgeliai, suminkštėkit kauleliai."

Pribuvėjos priimti kūdikį ruošdavosi iš anksto – vasarą prisirinkdavo žolelių, išdžiovindavo (jų pasiimdavo važiuodama pas gimdyvę). Po gimdymo dar savaitę pribuvėja rūpindavosi mamyte ir jos vaikeliu.

Kai kurios pribuvėjos pranašaudavo vaikelio likimą ar profesiją, pavyzdžiui, jei galvoje įžiūrėdavo kryželį, sakydavo, kad bus kunigas. Beje, pribuvėjos uždavinys buvo ne tik padėti vaikeliui ateiti į šį pasaulį ir pasirūpinti jo mama, bet ir apsaugoti nuo piktųjų dvasių maldomis, smilkalais ir švęstu vandeniu.

Maždaug nuo XX a. vidurio kaimuose pradėti steigti sveikatos punktai, juose dirbo akušerės, bet, vis dėlto pa­grindinė pagalbininkė gimdant dar vis buvo pribuvėja „bobutė".

Gimdymas pirtyje

Pirtis lietuviams – sakrali vieta. Joje negalėjo būti geriama, linksminamasi. Moterys ir vyrai į pirtį eidavo atskirai. XIX a. pab.– XX a. pr. moterys eidavo gimdyti į klėtį, jaują, tvartą ar pirtį. Vasarą daugiausia gimdydavo klėtyse. Pirtyse buvo įprasta gimdyti net iki XX a. pradžios.

Pirtyse būdavo kur kas šilčiau, tad saugiau ir mamai, ir vaikeliui, be to, tikėta, kad ten – geresnė aura, ir tai padės pagimdyti lengviau bei sklandžiau. Pirtyje netgi būdavo atliekamos gimdymo apeigos, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad vaikelis augtų sveikas ir laimingas. Pagal baltų tikėjimą, vaikučio besilaukianti moteris pati yra tarsi Žemyna, savyje brandinanti vaisių. Vyras taip pat nelikdavo nuošalyje. Kadangi vaikelis – laimingos šeimos vaisius, kartais būdavo sakoma, kad tai – sėkmingos Perkūno ir Žemynos sąjungos rezultatas. Ir kuo daugiau šeima susilaukdavo vaikelių, tuo labiau būdavo vertinami kaip sėkmingos sąjungos pavyzdys.

Po gimimo

Kai kuriose vietovėse po gimdymo moteris paprastai keturiasdešimt dienų neišeidavo iš namų – manyta, kad ją dar sieja ryšys su mistiniu, su anapusiniu pasauliu.

Gimus kūdikiui po kelių dienų vaikelio tėvas pasiimdavo vaišių ir eidavo pranešti kaimynams džiugios žinios. Ištekėjusios moterys suskubdavo lankyti naujai iškeptos mamytės (kitoms ir kitiems kurį laiką nebuvo galima trikdyti jos ir vaikelio ramybės), tai buvo vadinama palankynomis, patakais, patekylais ir pan. Žinoma, atkeliaudavo ne tuščiomis – su vaišėmis mamai ir dovanomis vaikučiui. Manyta, kad vaikučiui būtinai reikėjo ką nors padovanoti, kad ir smulkmeną, tada jis augs laimingas ir turtingas. Kai kur buvo gajus paprotys į namus, kuriuose neseniai gimė kūdikis, įžengus svetimam vyriškiui, čiupti jo kepurę ir reikalauti išpirkos. Po sunkaus gimdymo periodo ateidavo linksmybių metas – vaikelio lankyti susirinkusios moterys šokdavo ir dainuodavo. Tiesa, gimdyvės lankymo ritualas būdavo ne šiaip sau linksmybės – atėjusios moterys buvo tarsi tarpininkės, padedančios mamytei pereiti į naują motinystės tarpsnį, o pirmojo kūdikio susilaukusiajai padėdavo įsitraukti į kaimo moterų bendriją.

Artimos draugės ir kaimynės paprastai maždaug po savaitės irgi norėdavo pamatyti vaikelį, bet tai jau buvo mamos teisė spręsti, rodyti ar ne – kai kurios svetimiems nerodydavo mėnesį ar net daugiau: bijodavo nužiūrėjimų. Jei kaime būdavo negeras žmogus arba, kaip sakydavo, blogų akių, tokiam stengdavosi kūdikėlio nerodyti, iki kol jis nepakrikštytas. Jei vaikutį visgi kas nors nužiūrėdavo, „gydydavo" įvairiais liaudiškais būdais, pavyzdžiui, pasmilkydavo per Verbas pašventintų kadagių ar padegindavo žarsteklio galą ir su smilkstančiu apeidavo aplink lovą, kurioje miega kūdikis, ir pan.

Praėjus savaitei ar daugiau laiko po vaikelio gimimo paprastai būdavo rengiamos krikštynos.

Tai įdomu

Šių dienų medikai visiškai „nenurašo" patirties, sukauptos per šimtmečius. Iš senolių yra ko pasimokyti, pavyzdžiui, nėštukei reiktų vengti masinio susibūrimo vietų, daugiau pabūti ramiai, ir ne dėl kokių piktų burtų, o dėl paprastos, žemiškos priežasties – nemaža tikimybė prisigaudyti visokiausių ligų užkratų... O ir neseniai gimusiam vaikeliui patogiau namuose, o ne kažkur kitur...

Senoviniai nėštumo pavadinimai

Nėštumo buvo stengtasi neįvardyti tiesiogiai, jam sugalvota daug visokiausių pavadinimų:

Aukštaitijoje besilaukiančią moterį vadino „šalnos pakąsta", „bitės įgelta", „drūta", jos būseną įvardydavo irgi išradingai – „pučias", „ūžia"...

Žemaitijoje – „vėjo pripūsta", „pritvinkusi", „kojas pašalusi"...

Suvalkijoje – „baliauna", „su ragaže"...

Dzūkijoje – „sunki", „su sunkybe"...

Gan dažnai vaikelio besilaukianti moteris vadinta tiesiog „palaimintoje būsenoje".

Įdomu tai, kad etninėje lietuvių kultūroje nėštumas skirstytas į dvi dalis ir kiekviena turėjo savo pavadinimą: pirmoji, kol mama dar nejausdavo kūdikio judesių, vadinta „negyvąja puse", o antroji, kai judesiukai jau buvo juntami, „gyvąja puse".

Senoviniai gimdymo pavadinimai

Pats gimdymas vadintas simboliniais pavadinimais – vaizdingais pasakymais: „krosnis sugriuvo", „šeimininkė subyrėjo", „pečius sugriuvo", „puodai pabiro" (t. y. nebėra gaspadinės).

Keli senoviniai su gimdymu susiję papročiai

● Kad lengviau užgimtų placenta, pribuvėja gimdyvei liepdavo pūsti į tuščią butelį.

● Jei gimdymas būdavo labai sunkus, pribuvėja pasitelkdavo magiškų priemonių – atidarydavo namų ir spintų duris, atrišdavo visus mazgus, iš tvarto išvesdavo gyvulius.

● Kai vaikelis užgimdavo, pribuvėja jo veiduką ir lūpas patepdavo krauju, kad nebijotų šalčio.

● Užgimusios placentos neišmesdavo, o pagarbiai palaidodavo. Paprastai ją užkasdavo sode – tikėjo, kad užaugęs žmogutis laikysis arčiau namų. Tame sode pasodindavo medį. Beje, pribuvėja, apžiūrėjusi placentą, paprastai galėdavo pasakyti, kiek moteris dar susilauks vaikelių.

● Senoliai tikėjo, kad degant židiniui žmogus apsaugotas nuo įvairių blogybių, tad buvo labai svarbu, kad ugnis degtų ir gimdant. Tiesa, tai turėjo ir praktinę reikšmę – būdavo kaitinamas vanduo, jo reikėdavo gimdyvei apiplauti ir skausmams malšinti. Vėlesniais laikais prie naujagimio, kol jam bus suteiktas vardas, nuolat degindavo šviesą (žvakę ar žiburį) – taip saugodavo nuo demonų ir piktųjų dvasių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis