Tačiau, panašu, surogatinės motinystės paslaugas teikiančių agentūrų klestėjimo laikai baigėsi – šalių, susirūpinusių vietinių moterų išnaudojimu, teisininkai ėmėsi priemonių nutraukti šį masinį reiškinį. Etinės ir moralinės priežastys nustelbė netgi stulbinančią materialinę naudą, kuri, pavyzdžiui Indijoje, siekia 400 mln. dolerių per metus. Indija bei Kinija pasiekė, kad surogatinės motinystės paslaugos nebūtų prieinamos užsieniečiams. Toks draudimas jau kurį laiką galioja ir Meksikoje, kuri kadaise buvo viena didžiausių surogatinės motinystės rinka.
Įstatymų pakeitimus paskatino moterys ir tai, kad šią paslaugą teikiančios moterys išnaudojamos ne tik fiziškai, bet dažniausiai apgaunamos ir finansiškai: surogatinės motinystės paketus siūlančios agentūros iš paslaugą užsakančios poros prašo apie 50 tūkst. dolerių, o kūdikį išnešiojusiai moteriai sumoka mažiau nei dešimtadalį – vos 4 tūkst. dolerių.
Negana to, šios moterys, kurioms įsodinamas anoniminės poros embrionas, paprastai apgyvendinamos bendrabučiuose, kur 24 valandas per parą yra saugomos prižiūrėtojų: stebima kiekvienas jų žingsnis, jos niekur negali išeiti vienos. Neseniai viena paslaugas teikianti agentūra Tailande pateko į žmogaus teisių agentūrų akiratį, nes paaiškėjo, kad jų „prižiūrimos“ vietnamietės gyveno tarsi kalinės.
Domina ne tik nevaisingas poras
Moterį, galinčią išnešioti svetimą kūdikį, renkasi ne tik nevaisingumo problemų turinčios poros, bet norinčios išvengti su gimdymų susijusių „problemų“. Surogatinių motinų paslaugas siūlančios agentūros poras vilioja tiesmuku marketingu. Savo reklaminėje medžiagoje jie pateikia gimdymo minusus, tokius kaip gimdymo skausmai, pakitusios kūno formos ar suprastėję lytiniai santykiai, tuo argumentuodami rinktis surogatinę motiną.
Vis dažniau tokios paslaugos pageidauja ir homoseksualai. Pastariesiems vaikus išnešioti nelabai nori ir kartais atsisako pačios moterys, tikinčios, kad vaikas turi augti įprastoje šeimoje. Yra buvę atvejų, kai moterys atsisakė atiduoti vaikus homoseksualioms poroms. Tačiau dažniausiai surogatinės motinos neturi informacijos apie būsimo vaiko tėvus. Pasitaiko, kad persigalvoja ir biologiniai vaiko tėvai – štai neseniai australų pora sutiko paimti tik vieną iš dvynių, nes kitas gimė su Dauno sindromu.
Etines ir moralines normas pažeidžiančių elementų surogatinės motinystės sistemoje – daugybė. Ką jau kalbėti apie pačių medicininių procedūrų kokybę bei sąlygas joms atlikti. Londono Universiteto medicinos etikos profesorės Donnos Dickenson teigimu, vietų pasaulyje, kur surogatinės motinystės paslaugos klestėtų, sparčiai mažėja. Anot jos, labiausiai tikėtina, kad nebetekusios klientų iš užsienio, šiuo verslu užsiimančios agentūros persikels į Kambodžą, kur teisinė bazė yra, švelniai tariant, skysta arba veiks nelegaliai.
Lietuvoje – tolerancija
Lietuvoje surogatinė (pakaitinė) motinystė nėra įteisinta ir už tokią veiklą baudžiama. Vis dėlto, galima ir čia rasti moterų, kurios už tam tikrą užmokestį (apie 10 tūkst. eurų) „paskolins“ savo gimdą kitos poros kūdikiui. Kadangi Lietuvoje tai nelegalu, embriono įsodinimo procedūra atliekama kitose šalyse, taip pat užsakovams tenka apmokėti surogatinės motinos išlaikymą užsienyje visus 9 mėnesius.
Esama įvairių nuomonių šia tema. Vieni tai laiko nesuvokiamu cinizmu, kiti – stengiasi įsijausti į negalinčios susilaukti vaikų poros situaciją.
„Sunku kažką sakyti, kai jau turiu savo leliuką ir problemų šioje srityje nėra. Manau, kad nenorėčiau, jog svetima moteris nešiotų mano vaiką – nepasitikėčiau svetimu žmogumi. Nemanau, kad turėdama vienintelį interesą – pinigus, moteris 9 mėnesius sveikai maitinsis, sportuos ir visaip kaip išmanydama stengsis saugoti besivystantį ne savo kūdikėlį. Kita vertus, kai paklausai kam ryžtasi šeimos, negalinčios susilaukti vaikų, tai gali tik įsivaizduoti, koks didelis gali būti tas noras. Atrodytų, jei nepavyksta susilaukti, juk galima įsivaikinti – tiek daug nuskriaustų vaikų, bet, matyt, savas yra savas. Ačiū Dievui, mūsų šeimai tokių klausimų svarstyti nereikia“, - svarsto Ieva (29 m.).
32 m. Orinta įsitikinusi, kad nei pati ryžtųsi tapti surogatine motina, nei pasinaudoto tokia paslauga. „Negalėčiau 9 mėnesius išnešioti kūdikį, jausti jį savyje besispardant, pagimdyti ir tuomet tiesiog atiduoti. Nors tas kūdikis ir nebūtų genetiškai su manimi susijęs, vis tiek jausčiau jį kaip savo dalį. O dar krūtinė pilna pieno, kurio nebūtų kam duoti... Tiesiog emociškai man tai būtų per daug sunku.
Nemanau, kad rinkčiausi surogatinę motiną ir jei pati negalėčiau išnešioti vaiko. Tiesiog man tai atrodo kažkaip... pernelyg nenatūralu ir dirbtina. Tuomet verčiau svarstyčiau įsivaikinimą arba globą, arba, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, tiesiog gyvenimą be vaikų. Apskritai mano nuomonė apie šį reiškinį nėra kokia nors labai neigiama – tiesiog tai ne man. Nesmerkiu to ir manau, kad nors visa tai etiškai komplikuota, surogatinės motinystės galimybė žmonėms turėtų būti palikta. Lietuvoje tai irgi turėtų būti kažkaip reglamentuota“, - sako 2 m. dukrytės mama.
Yra nuomonių, kad surogatinė motinystė galėtų būti pateisinama tik jei ji yra iš altruistinių paskatų, be užmokesčio, kai kūdikį išnešioja šeimos pažįstama, draugė, sesuo.
