Kai vaikas verkia, atrodytų, be jokios priežasties

Ikimokyklinukui jausmų sumaištį gali paskatinti daug dalykų, kurie mums, suaugusiesiems, paprastai atrodo labai natūralūs.

Iš mamos laiško redakcijai: „Auginu penkerių metų mergaitę ir pustrečių metų berniuką. Pastaruoju metu praktiškai kiekviena pirmagimės diena aplaistyta ašaromis. Kartais ji verkia net po kelis kartus per dieną. Ir, atrodytų, be jokios rimtos priežasties. Dar galiu suprasti, kai ji graudinasi dėl darželio, tvirtina nebenorinti jo lankyti – prasidėjus vasarai, auklėtoja išėjo atostogų, grupes sujungė. Tačiau jaučiuosi visiškai išmušta iš vėžių, kai pradeda raudoti visu balsu broliui nenusiplovus rankų prieš valgį ar šiam iškrėtus kokią nors šunybę ir už tai gavus velnių.


Anądien mažoji sriūbavo, kai ruošėmės važiuoti prie ežero maudytis, – bijojo nuskęsti, nors nėra skendusi ir visus kartus anksčiau, kai vykdavome maudytis, ji susiruošdavo pirmoji. Vėliau ašarų lietumi prapliupo, kai reikėjo eiti miegoti. Nesuprantu, kodėl ji taip elgiasi ir kaip galėčiau jai padėti.“

Mama Neringa


GALIMOS PRIEŽASTYS


Šeimos gyvenimo pokyčiai, pasikeitusi šeimos narių kasdienybė. Ir nebūtinai dideli. Kartais impulsu kitaip elgtis gali tapti net ir trumpalaikis, reguliarus tėčio ar mamos nebuvimas namie, kai šie, tarkime, pradeda lankyti sporto klubą, kokius nors kursus ir pan. Vaikui šie paprasti dalykai tikrąja to žodžio prasme sujaukia gyvenimą. Juk jis buvo pratęs gyventi vienaip, buvo susiformavęs tam tikras vienų ar kitų dalykų ritmas, pavyzdžiui, pasaką prieš miegą skaito ar dantukus valo tik mama (tėtis), ir štai jos (jo) nėra. Vaikas sutrinka, pradeda ilgėtis mamos ar tėčio, natūralu, kad susigraudina, pravirksta.


Pokyčiai darželyje. Mažylį gali paveikti faktas, kad pasikeitė auklėtoja, kad jį perkėlė į kitą grupę ar kad joje atsirado daug naujokų. Nepažįstami žmonės vaiką trikdo, baugina, turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis juos prisijaukins. O kol vyksta jaukinimosi etapas, vaikas gali jaustis įsitempęs, jautriau reaguoti į aplinką.


Konkurencija dėl dėmesio. Galbūt pastaruoju metu broliui ar sesei tėvai skyrė daugiau dėmesio, nes jis (ji) sirgo, turėjo kokių nors bėdų. Tokiais atvejais ašaros gali tapti savitu ginklu, siekiant atgauti prarastą tėvų dėmesio dalį. Vaikas nesąmoningai taip elgiasi, juo labiau jei mama ar tėtis ašarų neignoruoja, bando suprasti, aiškinasi, kas nutiko, guodžia.


„Matuojasi“ suaugusio žmogaus elgesį. 4–6 gyvenimo metais itin sparčiai auga vidinis vaiko „aš“: lavėja vaizduotė, pilnėja emocijų ir išgyvenimų bagažas. Tai metas, kai ypač noriai žaidžiami vaidmeniniai žaidimai. Jie reikalingi vaikui tam, kad jis praktiškai pritaikytų tai, ką nukopijavo iš suaugusiųjų: mamos, tėčio, senelių, auklėtojų. Gali būti, vyresnis vaikas bando rūpintis mažesniu broliu ar sese, stropiai prižiūri, kad šis elgtųsi tinkamai, tačiau vis dėlto per sunku „būti“ mama (tėčiu, aukle). Todėl sutrinka, kai broliukas ar sesutė nenusiplauna rankų prieš valgį, liečia ar ima tai, ko negalima, kas nesaugu ir pan. Ikimokyklinukui atrodo, kad jis nesusidorojo su užduotimi, dėl to brolis pavalgęs nešvariomis rankomis kuo nors užsikrės, susirgs, imdamas tai, kas neleistina, susižalos ir pan. Natūralu, kad šitokią savo nesėkmę mažylis aplaisto ašaromis


Prisimena paskutinę stiprią emociją. Kadangi ikimokykliniame amžiuje vaikai labai sparčiai auga ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, gana dažnai nutinka taip, kad jie tiesiog patys nespėja iki galo suvokti, kas darosi. Nauji išgyvenimai trikdo, išderina. Toks jausmų chaosas baugina, verčia nerimauti. Jautresni pasiduoda ašaroms, nes išsiverkus palengvėja, „nuleidžiamas“ emocinis garas. Tokiais atvejais, jei verkiančio vaiko (kai atrodo, kad tikrai verkia be jokios priežasties) paklausiama, kodėl ašaroja, dažniausiai jis nesugeba paaiškinti. Tvirtina, kad jam nieko nenutiko. Pasitaiko, kai kurie vaikai pasako verkią dėl to, kad jiems liūdna ar pikta, kad jie yra pavargę. Nebūtinai jie taip ir jaučiasi. Greičiausiai prisimena savo paskutinę stiprią emociją, kai jautėsi negerai, ir tėvai jiems įvardijo būseną. Prisimena ir paklausti įvardija.


Iš tiesų yra pavargęs ar liūdnas, nes darželyje ar namie jam nesisekė, su kuo nors susipyko, buvo pabartas ir pan. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, – labai skirtingi: vieni labai socialūs, atviri, plepūs, linkę mamai ir tėčiui (seneliams, auklėtojai ) papasakoti menkiausią smulkmeną, kiti – drovūs, uždaro būdo, tyleniai, viską išgyvenantys savo viduje. Tokius ypač sunku prakalbinti. Jei auginate kaip tik tokį mažakalbį vaiką, visada pravartu pasiimant iš darželio pasiteirauti auklėtojos, kaip jam sekėsi. Auklėtoja galbūt ir nebus mačiusi visų aplinkybių, į kurias tą dieną buvo papuolęs mažylis (grupėje juk ne jis vienas), bet ji tikrai galės papasakoti apie bendrą tos dienos vaiko nuotaiką, sėkmes ar nesėkmes.


GALI PADĖTI


1. Pabandykite peržiūrėti vaiko ir kitų šeimos narių santykius, gal kokia nors įtampa atsirado, gal pastaruoju metu mažiau galimybių pabūti kartu, gal atsirado daugiau draudimų ir nesutarimų. Taip pat galima pabandyti peržiūrėti santykius su bendraamžiais, gal sustiprėjus konkurencijai dėl draugysčių susipyko su kuo nors, gal buvo atstumtas ar nepriimtas kartu žaisti ir dėl to tapo jautresnis.


2. Pabandykite tiesiog apkabinti vaiką, priglausti prie savęs ir paraminti. Nieko neklausinėjant, kodėl verkia, be liepimo nebeverkti, grasinimų nubausti, jei nesiliaus verkęs. Nereikėtų tvirtinti, pavyzdžiui, kad tai – niekis ar kad vyrai neverkia (dažnai taip sakoma berniukams). Emocijų nereikėtų neigti, nes ilgainiui vaikas gali pradėti jas slopinti, kaupti viduje. O šių proveržis gali būti dar audringesnis ir nemalonesnis. Jei padėtis užsitęsė, pagalbos rekomenduojama kreiptis į specialistus.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis