Anksčiau Amerikos chirurgai visiems naujagimiams išoperuodavo apendiksą, bet vėliau paaiškėjo, kad tai svarbus audinio gabaliukas, gaminantis baltąsias kraujo ląsteles. Žinoma, kai apendiksas supūliuoja – visai kas kita. Tas pats ir su baimės jausmu. Jeigu jis neįkyrus, tai yra visiškai normalus, naudingas ir netgi būtinas jausmas, padedantis greitai sureaguoti į gresiantį tariamą ar tikrą pavojų ir laiku apsisaugoti.

Ši emocinė būsena lydi įvairaus amžiaus žmogų, tačiau būna laikotarpių, pavyzdžiui, vaikystėje, kai baimė pasireiškia itin savitai. Netinkamas suaugusiųjų elgesys šiuo amžiaus tarpsniu gali pakenkti vaikui.

Reaguoja jausmais 

Kaip rodo praktika, vaikai yra perdėm patiklūs ir atviri išorės poveikiui. Imli ir nesubrendusi jų psichika greitai „fotografuoja“ ir linksmus, ir liūdnus aplinkos siužetus. Vaikai į aplinką reaguoja jausmais ir suvokia ją tiesiogiai, šios akimirkos masteliu. Jie dar neturi sukaupę tokios gyvenimiškos išminties kaip suaugusieji ir negali koreguoti savo patirties bei suvokimo.

Suaugusieji suvokia realybę vadovaudamiesi savo protu, pasitelkia atmintį, jausmus, valią ir norus, o vaikai dar nesugeba atskirti vaizduotės kūrinių nuo tikrovės. Vaikai šventai tiki, kad jų mintys, svajonės, kalbos yra tikrų tikriausios ir gyvena pagal principą „viskas arba nieko“. Dėl to ir atsiranda palanki dirva įvairioms baimėms kilti.

Nori drąsaus vaiko 

Į psichologo konsultacijas dažnai ateina persigandę tėvai, kuriems sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaikas kažko bijo. Juk visi nori savo vaiką matyti drąsų, pasitikintį, bebaimį. Todėl dažnai sutrinka girdėdami, kad jų atžala vis dažniau kartoja: „Aš bijau.“

Nemoka paaiškinti 

Vaikystėje baimė pasireiškia pačiais įvairiausiais požymiais ir būdais: tiesiogiai, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, arba netiesiogiai, pavyzdžiui, įvairiais skausmais. Vaikas skundžiasi pilvo ir skrandžio negalavimais, jam sunku susikaupti, jis nenori eiti į darželį ar mokyklą, tėvai pastebi padidėjusį atžalos agresyvumą, nervingumą arba kasrytinį liūdesį – šios ir panašios baimės išraiškos labai būdingos vaikams.

Dažnai vaikas ir pats nežino, nemoka pasakyti, ko bijo, kodėl blogai jaučiasi, tik visu kūnu jaučia įtampą ir visomis jėgomis stengiasi išvengti jam nemalonios situacijos.

Negalima gėdyti 

Kaip elgtis tėvams, pastebėjusiems vaiko baimę? Civilizuotame pasaulyje įprasta kreiptis į vaikų psichoterapeutą, psichologą. Bendraujant su vaiku, dažnai išgyvenančiu baimę, svarbu padrąsinti, įtikinti, kad bijoti yra normalu, visi žmonės tam tikrais momentais kažko bijo. Tėvai turėtų pasikalbėti su vaiku ir išsiaiškinti galimas baimės priežastis. Jokiu būdu negalima vaiko gėdyti, nes jis užsidarys ir liks vienas su savo baimėmis, jos tik stiprės. Patartina su vaiku aptarti, paanalizuoti baimę keliančią situaciją, kartu ieškoti, kaip būtų galima iš jos išeiti.

„Jei neklausysi – susirgsiu“ 

Neretai tėvai, siekdami vaikus paauklėti, patys juos gąsdina: „Jei neklausysi – atiduosim tetai, susirgs mamytė.“ Ir panašiai. Galima tik įsivaizduoti, kas dedasi vaiko širdelėje po tokių pamokymų. Nereikia palikti vaiko vieno, be artimo žmogaus svetimoje aplinkoje, kur kas nors netikėta gali įvykti. Supažindinant su naujais dalykais ar nauja aplinka svarbu, kad iš pradžių šalia būtų artimas ir mylimas žmogus. Svarbu stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, nes pasitikėjimo didinimas, savivertės kėlimas – galingi baimės, nerimo priešai.

Vaiko bailumą stiprina

- labai griežtos socialinės normos;

- perdėti tėvų reikalavimai;

- fizinės bausmės, kritika, ironija;

- per daug pedantiška aplinka.

Nesijaučia saugus 

Bailus vaikas – tai nesaugus vaikas. Tokiam vaikui lyg žuviai vandens reikia stabilios šeimos, nesikeičiančių reikalavimų, šilumos, pasitikėjimo, palaikymo. Svarbu atminti, kad bijoti nėra blogai, reikia ieškoti būdų, kaip su ta baime tvarkytis – ir patiems, ir vaikams padėti. Fiodoras Dostojevskis rašė: „Baimė mažėja, jei žmogus kaip nors atsako pavojui.“ Taigi nepalikime vaiko vieno su baime, bendromis pastangomis padėkime jam suprasti, kad jis stipresnis už šį jausmą.

Praktiniai būdai įveikti baimę

Baimės portretai

Pasiūlykime vaikui nupiešti kelis savo baimės portretus. Pastebėsite, kad sulig kiekvienu piešiniu vaikas vis labiau tolsta nuo savo problemos. Piešiant baimė tarsi išeina iš vaiko vidaus, atsiskiria nuo jo pasaulio, pradeda gyventi popieriuje. Su savo baimės portretu vaikas gali pasielgti kaip tinkamas – suplėšyti ar pasilikti atminimui, užtepti kitais dažais, užrakinti nupieštame narve, padovanoti mamai. Nereikia sutrikti, jei piešiamos baimės akimirkai atgis, lyg ir sustiprės. Emocinei pusiausvyrai visuomet pavojingesnė ne grėsmingo turinio išraiška, o jo nugrimzdimas giliai į vidų, į pasąmonę.

„Kaip aš nebijau“

Pasiūlykite vaikui piešti priešingus – pozityvius – autoportretus.

Žinutės butelyje

Reikės stiklinio ar plastikinio butelio su kamščiu. Kai vaikas, paauglys ima dėl ko nors nerimauti, tegul užrašo savo nerimą ant spalvoto lapelio ir įmeta į butelį. Kai butelyje prisirenka daug lapelių, galima jį išmesti į jūrą – vienu kartu atsisveikinti su visomis savo baimėmis ir nerimu.

Neramių minčių dėžutė

Jei vakarais atsigulus į lovą vaikui sunku užmigti dėl įkyrių, varginančių minčių, nesiliaujančių suktis galvoje, pasiūlykite jam pasidaryti neramių minčių dėžutę, į kurią galėtų sudėti nerimą keliančias mintis. Sukurkite ritualą, kaip tos mintys rašomos ant popieriaus, metamos į pravertą dėžutę ir pan. Tai padės vaikui nusiraminti ir greičiau užmigti.

Baimės termometras

Nubrėžkite liniją ir ją sugraduokite nuo 0 iki 10. Paprašykite, kad vaikas įvertintų, kokio stiprumo jo baimė (0 – visai nebijau, 10 – labai stipriai bijau). Tuomet ir vaikui, ir tėvams bus aiškiau matyti, su kokio didumo baime tenka turėti reikalų.

Baimės pyragas

Vaikas piešia rutulį. Rutulys – tai visos vaiko baimės. Šį rutulį jis turi padalyti kaip pyragą į dalis. Kiekviena dalis simbolizuoja konkrečią vaiko baimę. Paskui išskirtas baimes galima surašyti pagal stiprumą – nuo mažiausios iki didžiausios. Su vaiku aptarkite, kaip kiekvieną baimę įveikti. Pradėkite nuo silpniausios. Kol ji neįveikta, tol prie kitos nepereikite.

Žaidimo terapija

Tai labai veiksmingas būdas mažiems vaikams. Žaidimas buvo ir bus natūrali vaiko veikla, o joje atgyja ir daugybė gyvenimiškų konfliktų. Žaidžiant svarbiausia tai, kad vaikas atlieka tam tikrą vaidmenį. Žaidimo vienetas – tariama situacija, o turinys – toks santykis su aplinka ir žmonėmis, koks jis atrodo vaikui. Mažas žmogus vaidina kitus, mėgdžioja tipiškus jų veiksmus, kartoja elgesio šablonus, modeliuoja situacijas – žodžiu, iš naujo išgyvena buvusius įvykius. Žaidimo terapija – tai būdas spręsti vaiko problemas žaidimais. Čia, kaip ir piešiant, tariamomis aplinkybėmis atsiskleidžia realus santykis su baimės objektu.

Tai buvo ištrauka iš Vilmos Mažeikienės knygos "Kai augti sunku".