Kaip kurti artimą ryšį su vaiku? Nei pasakos, nei pokalbiai važiuojant į darželį nesiskaito

(1)

Norite gero ryšio su vaiku? Kad visada galėtumėte susikalbėti, būti išgirstas ir suprastas bet kokio amžiaus mažylio? Yra geras ir patikimas būdas – reguliariai skirkite vaikui individualaus dėmesio. Kaip tai padaryti? Kalbamės su Paramos vaikams centro psichologe Jūrate Baltuškiene.

Nesvarbu, kiek jūsų šeimoje auga vaikų, kiekvienas turėtų gauti savo tėvų individualaus, planuoto laiko. Ir mamos, ir tėčio. Šis būdas tinkamiausias darželinio amžiaus vaikams, tačiau gerai jį taikyti ir pradinukams, ir paaugliams, tik jau skirsis jūsų veikla. Tai padeda kurti artimesnį, patikimesnį, saugesnį ryšį, nes mažylis gauna žinią, kad tėvams, nors jie ir yra labai užsiėmę, yra svarbus ir visada bus išgirstas.


Jeigu kiekvienam vaikui skiriate individualaus dėmesio, tai mažina brolių ir seserų konkurenciją dėl tėvų dėmesio. Kai vaikas individualiai ir reguliariai „gauna“ ir mamą, ir tėtį, jam nereikia nuolat „kapotis“ su broliu ar sese ir ieškoti būdų, kaip tuos tėvus „pritraukti“. Individualaus laiko skyrimas labai gerai veikia mažylio savivertę, jis ima savimi labiau pasitikėti, pajunta savo vertę. Įsivaizduokite, mama ir tėtis, be daugelio reikalų – buitinių naminių, darbinių, feisbukų, ekranų, žiūri tiesiai į savo vaiko akis, juo domisi, bendrauja, mažyliui labai to reikia.


Kas nėra individualus laikas?


FILMUKAI IR KOMPIUTERIŲ ŽAIDIMAI

Tėvai dažnai klausia, ar tokį laiką galime skirti filmukams arba kompiuterių žaidimams drauge. Tokia veikla gali būti vienkartinė, jeigu vaikas mamai ar tėčiui nori parodyti, ką jis yra išmokęs arba koks filmukas dabar mėgstamiausias. Individualus laikas – tai bendravimas, mažylis turi parodyti, paaiškinti, o tėvai klausti. Vaikai turi matyti, kad tėvai į juos žiūri, jais domisi, kalbasi, o ką jau jūs veiksite, ne taip ir svarbu.


ĖJIMAS Į DARŽELĮ AR MOKYKLĄ

Jeigu pėstute vedate vaiką į darželį ar mokyklą ir pakeliui kalbatės, tai irgi negalima „užskaityti“ kaip individualaus laiko su vaiku. Tai yra rutina, jos nepakeisi, ir vėl galima sakyti, kad šio laiko atsirado susiklosčius aplinkybėms, o ne todėl, kad jūs taip norite sąmoningai. Tokie pokalbiai vaikui taip pat labai svarbūs ir mieli, bet tai ne tas pats. Vieną kartą veda mama, kitą kartą – tėtis, jokio reguliarumo ir pastovumo nėra.


UŽSTRIGĘ SPŪSTYJE

Vežant vaiką į būrelį, kai užstringate automobilių spūstyje ir kalbatės, taip pat nėra individualus laikas su vaiku. Jeigu jūs ramiai galite skirti vaikui tas penkiolika minučių, atsisukti į jį, pamatyti akis, emocijas, yra geriau, negu nieko, kartais užsiėmusiems tėvams toks laikas, kai dirba vaikų vairuotojais, yra vienintelis, kai gali bent šiek tiek pabendrauti. Užstrigus kelyje bendraujama, nes susiklostė tokios aplinkybės, o ne todėl, kad tėtis ar mama rado vaikui laiko sąmoningai ir specialiai.


PASAKA PRIEŠ MIEGĄ

Pasaka šiuo atveju – ritualas, padedantis atsiskirti ir atsisveikinti prieš miegą. Laikas prieš miegą yra jautresnis, kai vaikai sunkiau paleidžia tėvus, jie savitai regresuoja, pasijaučia mažesni, nei yra, labai nori kontakto, ypač jei tėvų nematė visą dieną. Pasakas sekti reikia. Tačiau ši veikla visada vienoda, ir vaikas neturi galimybės rinktis, be to, nelabai bendraujama, tėtis ar mama skaito, o mažylis klausosi.


ŠEIMOS RITUALAI

Kartais tėvai sako: „Aš juk visą savaitgalį su juo buvau, ko dar reikia?“ Individualus laikas – toks, kurį jūs skiriate tik tam vaikui, o ne tiesiog būnate drauge vienoje patalpoje. Jeigu paskaičiuotumėte, kiek laiko vaikas matė jūsų akis be jokių šalutinių trikdžių, pamatytumėte, kad nedaug. Jūs kažką veikiate – tvarkotės, bendraujate telefonu, vienas su kitu, žiūrite televizorių, plepate su kaimynais, o vaikas tiesiog yra šalia. Jūs esate kartu, mažyliui toks laikas irgi patinka, bet tai ne tas pats, ką jūs turėtumėte veikti skirdami vaikui individualaus dėmesio.


Bendras šeimos laikas vaikams yra labai svarbus, bet individualus laikas, kai su vaiku bendrauja tik tėtis arba tik mama, turi visai kitokį poveikį. Bendri sekmadieniniai šeimos pietūs ar kasdienė vakarienė – gražūs šeimos ritualai, kurie kuria saugumo ir bendrystės jausmą, bet tai ne tas pats. Individualus laikas su vaiku yra, kai jūs liekate ir kalbatės akis į akį, patiriate gerų emocijų tik judu du. Kai jūs šiaip būnate su vaiku, jis iš jūsų girdi tokius dalykus, kurių mielai ir negirdėtų – „Eik, padaryk, susitvarkyk, nusiplauk rankas, susidėk drabužius ir t. t.“ Individualus laikas – toks pabuvimas dviese, kai abu atsipalaiduoja, niekas niekam nieko nenurodinėja, dingsta visi griežtumai, laikas leidžiamas tiesiog smagiai.


Veikti tai, ko nori vaikas


Tėvai turėtų gerai pagalvoti, kada jie gali skirti individualaus, reguliaraus ir nuolatinio dėmesio savo vaikui. Tarkime, gal kiekvieną vakarą po 15–20 minučių, pavalgius vakarienę, kol eisite miegoti, o gal tam tinkamas lėtas rytas, jei abu anksti atsikelia ir turi laiko, kiekvienas sprendžia pagal savo gyvenimo būdą. Tas laikas gali būti ir kartą per savaitę, tik ilgesnis – geras pusvalandis ar valanda, tarkim, šeštadienio rytą ar sekmadienio popietę. Mažiau, kas dvi savaites, – jau per mažai, šis laiko tarpas darželinio amžiaus vaikui yra per ilgas, jam pasimirš tas, buvęs.


Rekomenduočiau individualaus laiko vaikui skirti kartą per dieną arba kartą per savaitę. Tai turėtų vykti reguliariai ir individualaus dėmesio trukmė turėtų būti daugmaž panaši. Jeigu matys, kad praėjusį kartą su juo tėvai bendravo ilgiau, o dabar trumpiau, vaikui bus neaišku, jis pyks, jausis nesaugiai. Labai svarbu, kad skyrus laiko reikėtų jį išnaudoti ir veikti tai, ko nori vaikas.


Galite pasakyti, bet tik tada, jei jau tikrai žinote, kad tokio laiko rasite: „Gal mudviem būtų smagu turėti tik savo laiką ir ką tu norėtum per jį veikti?“ Iš pradžių pasitikrinkite, tiesiog pasakykite: „Dabar turiu šiek tiek laiko, ką veikiame?“ Mano patirtis rodo, kad neretai mažyliai, išgirdę tokį siūlymą, labai nustemba, tuomet pradeda siūlyti galybę veiklos, kiti iš nuostabos net nežino, ką jie čia norėtų veikti su mama ar tėčiu, treti nepaprastai apsidžiaugia ir iš karto pasako atsakymą. Aišku, nereikėtų imtis tokių veiklų, kurioms, tarkime, netinkamas metas.


Pavyzdžiui, jei jūsų planuotas laikas yra prieš vaiko miegą, o jis siūlo eiti į lauką. Reikėtų pasakyti: „Labai neblogas tavo sumanymas, tačiau tam jau per vėlu, ką nors kita sugalvokime. Gerai?“ Jeigu mažylis iš nuostabos, kad tėtis ar mama skirs jam laiko, nesugalvoja, ką veikti, pasiūlykite patys. Galima žaisti, galima knygelę paskaityti, albumą pavartyti ir pan. Svarbu tai, kad šito individualaus laiko negalima atšaukti kaip bausmės ar padarinio už netinkamą elgesį. Mažylis neturi šio laiko užsidirbti geru elgesiu ar išsikovoti netinkamu. Tai tiesiog pabuvimas kartu, kuris neturėtų kelti įtampos.


Abu atsipalaidavę ir saugūs


Individualus laikas su vaiku – kai jis žino, kad atėjus tam tikrai savaitės dienai ar paros metui „turės“ tėtį ar mamą tam tikrą laiką. Toks laikas padeda vaiką pamatyti esant ne kasdienei rutinai, kai jis būna visoks, jūs galite pamatyti savo mažylį visiškai kitokį – atsipalaidavusį, ramų, saugų ir laimingą. Jūs patys patirsite daugiau gerų emocijų nei blogų. Juk tėvystės akimirkų būna visokių – ir kantrybė trūksta, ir nuovargis kankina. Toks laikas reikalingas jums abiem, tik nuo tėvų priklauso, kiek jie investuos savojo, kiek matys prasmės. Juk suaugęs žmogus yra atsakingas, kokį ryšį jis sukurs su savo vaiku. Kokį sukurs, tokį ir turės.


Kada būsi tik mano?


Tokį individualaus laiko metodą galima taikyti vaikui jau nuo pusantrų metukų. Nesvarbu, kad, atrodo, tokio amžiaus vaikai dar yra labai maži. Tėvai galėtų pagalvoti, kaip atrodo laikas, kai vaiką parsiveda iš darželio, jis staiga tampa labai mažas, tarsi nieko nebemoka, viską už jį reikia daryti. Arba nepaleidžia nė per žingsnį, įsikibęs į koją, arba kažkas nuolat nutinka ir vis turi pas jį grįžti.


Mažyliai visokiais būdais stengiasi būti pamatyti ir svarbūs, visokiais ženklais reikalauja tėvų dėmesio ir laiko. Taip tarsi gauna individualaus laiko, tačiau tokiais priešokiais, kai parodo, kad jau reikia, tada tėvai prieina. Individualus laikas padeda vaikams jaustis saugiau, jiems nereikia padaryti kažko, kad tėvai juos pastebėtų. Užtenka keleto kartų ir mažylis jau supranta, kad atėjus tam tikram laikui jis gaus dėmesio porciją. Viena mama savo dukteriai net neįvardijo, kad bus laikas drauge, vos kelis vakarus pabandžiusi kartu pažaisti ir skirti dėmesio po trijų kartų sulaukė klausimo: „Kada bus mūsų laikas?“ Visi tėvai sako, kad taikant šį metodą vaikai tampa ramesni ir paprasčiau su jais susikalbėti.


„Įkrauti“ dėmesiu


Per vienus mokymus vienas iš tėvų pasakė tokį palyginimą, kai pritaikė šį metodą savo šeimoje: „Čia panašiai kaip su mobiliuoju telefonu: tik „įkrauni“ vaiką savo dėmesiu, vystosi geras tarpusavio santykis, bet jeigu tik pamiršti ar nekreipi dėmesio, „baterijos“ išsikrauna – ir telefono, ir vaiko.“ Tas tiesa, nepakanka to daryti priešokiais ar labai retai, tuomet vaiko „baterijos“ ima sekti.


Ką veikti


Kadangi vaikas diktuoja sąlygas, ką veikti, nesutikite su tokia veikla, kurią jis gali siūlyti, jei tai – tik pramogos ir eiti „ko nors nusipirkti“. Padarysite sau meškos paslaugą. 


Siūlykite drauge pažaisti, jie tikrai sugalvos žaidimų.


Jeigu kiekvieną vakarą vaikas nori tų pačių veiklų – burzginti mašinėles ar statyti lego, o tėvams jos jau pabodo iki gyvo kaulo, patys pasiūlykite ką nors, pavyzdžiui, paimkite iš vaiko interviu, tiek visko sužinosite, o jis pasijus labai svarbus.


Darželinio amžiaus vaikams labai patinka žiūrėti savo vaikystės, kaip jie vadina, nuotraukas, tėvams pakomentuojant, koks jis buvo, kaip jo laukė. Vaikas klausosi apie tą metą, kurio jis neprisimena, ir girdi, koks tada buvo jo ir tėvų santykis.


Brolių ir sesių pavydas


Vaikams reikėtų pranešti, kad nuo šiol tėtis ir mama su kiekvienu jų turės individua lų laiką, galima pakabinti tvarkaraštį, kada kurio laikas. Tėvai turėtų pagalvoti, kaip organizuoti individualų laiką su kiekvienu, kad kitam tai nebadytų akių, ypač jei vaikų amžius panašus. Gal tai daryti ne namuose, gal kurį anksčiau paimti iš darželio, būdų tikrai yra. Taikant šį būdą kiekvienas vaikas tarsi yra patikinamas, kad viskas šeimoje gerai, nors atsirado dar vienas jos narys, niekas nepasikeitė, tu man esi toks pat svarbus, koks ir buvai.


Tėvai negali suprasti, kad vaikams nuolat reikia įrodymų, jog jie vis dar mylimi, kad tai nėra savaime suprantamas reikalas vaikui. Tas individualus, tik vaikui skiriamas laikas ir yra apčiuopiamas įrodymas. Tuomet ir brolis ar sesė nebeatrodo toks baisus konkurentas, kuris tarsi kėsinasi iš vyresnėlio atimti tėvus.


Kai šeimoje daugiau nei vienas


Tada jau reikia rimčiau planuoti, lengviau, kai šeimoje abu tėvai. Tarkime, kai tėtis kurį laiką būna su vienu vaiku, mama – su kitu. Nėra „recepto“, kaip tai padaryti, tiesiog reikia pagalvoti ir atrasti sau tinkantį. Kartais tėvams paaiškėja, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu to padaryti neįmanoma, bet kada nors tikrai bus taip, kad galėsite rasti laiko. Kartą vedžiau mokymus šeimynoms, kurie turi daug vaikų.


Viena mama, globėja, kuri augina vienuolika įvairaus amžiaus vaikų, man pasakė: „Nieko nebuvau girdėjusi apie šį būdą, bandysiu jį taikyti.“ Jeigu tai gali padaryti turinčioji vienuolika vaikų, manyčiau, kad gali ir auginantieji 2–3.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis