Anot specialistų, neretai su vyresnėliu, kuris yra lyderis, vidurinukas mėgina konkuruoti. Gimus dar vienam vaikui, vėl patiria įtampą – juk atsirado dar vienas konkurentas. Dėl to viduriniojo vaiko gyvenimas gali būti įtemptas, primenantis amžinas lenktynes, tačiau kartu tai stimulas tobulėti, lavintis, stengtis būti pastebėtam.
Psichologinės teorijos teigia, kad neretai šių vaikų charakteris būna pats prieštaringiausias: gali būti greitai susinervinantis ir, priešingai, atsipalaidavęs. Vidurinėliai turi stiprų norą siekti sėkmės, moka prisitaikyti prie aplinkos, jiems netrūksta vaizduotės ir nėra tokie perfekcionistai kaip pirmagimiai, nes vaikystėje nebuvo tokie svarbūs. Jų požiūris į pasaulį gana paprastas. Jaučiasi mažiausiai nuo ko nors priklausomi.
Pastebėta, kad vidurinieji vaikai yra mažiau (už pirmagimius ir jaunėlius) orientuoti į šeimą, t. y. labiau linkę bendrauti ne su giminaičiais, o su draugais, bendraminčiais – taip būna pripažinti. Bene didžiausias vidurinėlio pranašumas – puikūs bendravimo įgūdžiai, nes tenka nuolat laviruoti tarp vyresnių ir jaunesnių vaikų, tėvų. Poreikis išlaviruoti padeda ugdyti dar vieną parankų gebėjimą – su kiekvienu radęs bendrą kalbą vidurinėlis moka išsireikalauti to, ko pats nori.
Nors gimimo eiliškumas lemia tam tikras bendras vaikų patirtis, tačiau tėvai yra laisvi jas kurti sudarydami ar keisdami sąlygas, aplinką šeimoje. Kad galėtumėte tai daryti, stenkitės suprasti, kaip vaikas jaučiasi. Kalbėkite, klausykite, stebėkite, o retsykiais sveika pamėginti prisiminti, kaip patys jautėtės, ką galvojote, kai buvote tokio amžiaus, kokio dabar yra jūsų vaikai.
Anot specialistų, labai svarbu paisyti vaiko jausmų, pagauti jo emociją, garsiai įvardyti, pavyzdžiui, „Suprantu, kad tu pyksti.“ Įvardydami jausmą parodome, kad tai jausti yra normalu ir vaikas turi teisę į visus jį ištikusius jausmus.
Kaip "tavo vaikui" yra teigusi dr. Rasa Bieliauskaitė (www.ipi.lt), puiki profilaktikos priemonė šeimose yra metodas „nedalomas dėmesys“. Šis metodas tinka visiems vaikams, kad ir kokią gimimo poziciją šeimoje jie užimtų. Jo esmė – skirti dėmesio kiekvienam vaikui individualiai. Pavyzdžiui, sutartą savaitės dieną valandą ar dvi tėtis su vienu vaiku, mama – su kitu veikia tai, kas abiem patinka ir yra smagu (mokslo įrodyta, kad vaikai socializuojasi, tėvų vertybes perima per teigiamas emocijas). Tai gali būti vaikščiojimas po parduotuves, ėjimas į kiną, stalo žaidimai ir t. t.
Svarbiausia, kad laikas būtų skirtas tik vaikui (visi telefonai išjungti), turėtumėte laiko tiesiog pasikalbėti (pavyzdžiui, pakeliui į kiną) ir tai vyktų periodiškai (pavyzdžiui, kiekvieną trečiadienį). Svarbu, kad vaikas žinotų, kada bus jo laikas: „Pakentėsiu, bet ateis TAS trečiadienis.“
Toks pat svarbus, kaip ir kiti
Būti vidurinėliu yra gan sudėtinga. Iš pradžių jis yra jauniausias vaikas. Kai gimsta kitas, jaunėlio poziciją praranda, o pirmoji, vyriausio vaiko, jau užimta... Apie nepavydėtiną vidurinėlių poziciją galima išgirsti sakant: „Ir suvožtinio viduriukas gana dažnai iškrinta.“ Neretai taip nutinka ir šeimose. Tėvai turėtų pasistengti užtikrinti, parodyti, įtikinti vaiką, kad jis toks pat svarbus kaip pirmagimis ar pagrandukas.
Atminkite, kad dėmesį vaikas dažniausiai sieja su verte, nesupranta, kad mažėliui reikia daug dėmesio, nes yra dar bejėgis, vaikas mąsto taip: „Esu nieko vertas, jei į mane nekreipia dėmesio.“ Kuo dažniau pastebėkite vaiką, pasakykite ką nors malonaus, kai jis tiesiog sau tyliai žaidžia, varto knygelę, t. y. tada, kai yra tarsi nepastebimas, o ne tik tada, kai zyzia, maišosi po kojom ar ką nors iškrečia.
