Įvaikinimo tema – trapi ir jautri. Procesas, kurio metu priimi į savo šeimą jau susiformavusią asmenybę, retai būna visiškai sklandus ir darnus. Ir nors dažniausiai įsivaikinti pageidaujama dar kūdikystėje, pasiryžusiųjų priimti į šeimą vyresnius nei trimečius taip pat daugėja. Vilnietė 6-metė Emilija savo namus jau metus dalijasi su įvaikintu 5-mečiu broliuku Roku, o tėvai – Eglė ir Martynas – šį rudenį laukia šeimą aplankysiančių gandrų. Įvaikinimo šeima neidealizuoja, atvirai pasakoja ir džiugias, ir iššūkiais tapusias akimirkas.
NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.
Kaip pirmąkart susitikote su dabar jau jūsų globojamu berniuku?
Iš aplinkos buvome girdėję, kad daug žmonių pageidautų vaikintis ar globoti mergaitę iki trejų metų, pamenu, jog tuomet man toptelėjo mintis, kuria vėliau pasidalijau su šeima: matyt, mes sulauksime ketverių metų berniuko. Taip ir nutiko. Mūsų kelias buvo laukti pasiūlymo, iki tol į įstaigas nevažiavome, tad, sulaukę pirmojo pasiūlymo, susisiekėme su berniuko globėja ir sutarėme pirmąjį susitikimą.
Tai nutiko praėjusiais metais: buvo prieškalėdinis laikotarpis, sutarėme pasimatyti prie Kalėdų eglutės Kauno miesto centre. Pamenu, kaip kartu su vyru vaikščiojome po išpuoštą aikštę ir dairėmės į kiekvieną prabėgantį vaiką. Galiausiai jį radome tiesiai po kalėdine eglute.
Kada su vyru supratote, kad norite jį įsivaikinti?
Po pirmojo susitikimo važiavome namo ir kurį laiką tylėjome. Ruošėmės šiai dienai, bet ar po pirmojo susitikimo kažkas turėtų paaiškėti labiau? Tuomet vyras uždavė kelis klausimus, kurie sudėliojo viską į savo vietas. Ar gavome tai, ko prašėme? Taip. Ar yra kažkas daugiau, ko tikimės ar ieškome? Ne. Visa kita buvo aišku: santykiai yra kuriami ir jie prasideda nuo mūsų, tad – pirmyn.
Ką žinojote apie berniuką kurį ketinate įsivaikinti? Ar turėjote žinių apie jo biologinę šeimą? Jei užaugęs jis norėtų sutikti biologinius tėvus, ar tam pritartumėte?
Kartu su pasiūlymu gavome informaciją apie bendrą sveikatos būklę, taip pat apie mamą, brolius ir seseris. Žinojome, kad berniukas augo be tėčio, o mama žuvusi. Vėliau jo tuo metu lankytame darželyje šiek tiek sužinojome ir apie jo tėtį. Mes laikomės požiūrio, kad žmogaus istorija yra jo paties dalis, todėl ją slėpti ar neigti būtų ir neteisinga, net žalinga. Kadangi įsivaikinome jau sąmoningo amžiaus vaiką, yra ir atsiminimų. Rokas – mūsų šeimos narys, gyvenimo kelias atvedė jį pas mus, o jei jis kada nors norės daugiau pasidomėti savo būtimi iki mūsų, mes tam neprieštarausime.
Kiek laiko reikėjo tvarkyti formalumus? Ar šis procesas labai sudėtingas?
Mums visas procesas – nuo pirmojo prašymo savivaldybei pateikimo iki teismo sprendimo įvaikinimo byloje įsigaliojimo – truko 10 mėnesių. Tikriausiai dauguma atvejų išnagrinėjama greičiau, nei truktų susilaukti vaiko biologiniu būdu.
Atskleiskite, ko šeimos mokomos kursuose ruošiant įvaikinti?
Galėčiau papasakoti apie oficialų mokymo planą, jis apima visus svarbiausius vaiko integracijos į šeimą aspektus, tačiau, kalbant apie šį žingsnį, norisi šiek tiek išsiplėsti ir pasakyti, kad tokiu pagrindu turėtų vykti kursai visiems būsimiems ar potencialiems tėvams. Šis žingsnis ruošiantis įvaikinti buvo jautri ir labai naudinga patirtis. Tai buvo aiškus pagrindinių vaiko poreikių žemėlapis, rodyklė į tai, su kuo, tikėtina, susidurs didžiuma įtėvių ir globėjų, sulaukusių šeimos nario su didele gyvenimiška patirtimi ir itin rimtomis traumomis; taip pat refleksija į save ir savo istoriją, stengiantis suprasti, kaip gali atrodyti ir kokius jausmus gali sukelti naujasis šeimos paveikslas, atmetus nepagrįstus ar nerealistiškus šeimos lūkesčius.
Papasakokite apie tą dieną, kai Rokas pradėjo gyventi jūsų namuose.
Nuo tada, kai Rokas atsikraustė namo, mes pasakojome jam apie tai, kaip jo laukėme ir kad nuo šiol jis bus mūsų šeimos dalis, mūsų sūnus, Emilijos brolis, o mes būsime jo tėvai ir dalysimės bendra pavarde. Pavardės aspektas berniukui buvo itin įdomus, jis nuolat tikslinosi savo naująją pavardę. Kartą, mums apsilankius pas šeimos gydytoją, registratūroje pristačiau jį tuometine, senąja pavarde. Rokas labai pasipiktino, ėmė mane taisyti sakydamas, kad jo pavardė – ne tokia.
Kaip sekėsi palaipsniui prisijaukinti berniuką? Kaip kiekvienas šeimos narys atrado su juo ryšį?
Mes buvome labai atviri, jautėmės pasiruošę, manau, tai padėjo Rokui mus priimti ir greičiau imti pasitikėti. Nesistengėme pataikauti, nes Rokas buvo guvus keturmetis. Apie viską su juo kalbėjomės, dalijomės planais, žingsnis po žingsnio pasitikslindavome, kaip jis jaučiasi. Nesitikėjome lengvo pasivaikščiojimo parke. Įvertinome, kad vaikas yra patyręs rimtų traumų, kad jam stipriai trūko dėmesio ir taisyklių, greitai supratome, kad berniukas įpratęs daryti sprendimus pats, todėl pirmiausia stengėmės išaiškinti visų mūsų vaidmenis šeimoje ir leisti jam pasijusti savimi.
Mūsų tvarka ir taisyklės ne visada jam patiko, kelis kartus mums buvo pagrasinta, jog jis išeis ieškoti kitos šeimos, nes mes – kvaili. Į tai atsakydavome, kad mes jį mylime.
Ar nesudėtinga vienodai padalyti meilę biologiniam ir globojamam vaikui? Ar nėra sunkiau mylėti globojamą?
Ne, mes meilės nedalijame. Kai šeimoje daugėja vaikų, meilės taip pat daugėja. Jei yra meilė, jos pritrūkti tiesiog negali.
Ar turėjote kokių baimių, ar jos pasitvirtino?
Gyvenime stengiamės nesivadovauti baimėmis. Jei yra baimių, vadinasi, kažkur kirba dvejonė, situacija neišspręsta, neaiški. Tad pirmiausia mėginame atsakyti į visus klausimus ir tik tada, kai nelieka kabliukų, veikti. Jautėmės pasiruošę ir žinojome, ką darome. Neidealizavome šio sprendimo, suvokėme, kad auginti vaikus, be viso džiaugsmo, ir darbas, ir atsakomybė.
Ar šiandien yra kas jus neramintų? (Galbūt kažkoks elgesys, gal ligos ir pan.).
Kalbant apie elgesį, esame aiškiai įsivardiję, jog padarysime tai, kas mūsų galioje, kad perduotume savo meilę, žinias ir patirtį, reikalingus užaugti geru žmogumi. Problemas sprendžiame, kai jos atsiranda, iki tol apie tai per daug mąstyti nesame linkę.
Kas labiausiai jus džiugina matant globojamą vaiką, jo elgesyje? Kaip jis pasikeitė per laiką, praleistą jūsų šeimoje? Kokia pažanga, pasiekimai?
Rokas sunkiai galėjo įvardyti savo jausmus. Daug apie tai kalbėjome, piešėme, analizavome elgesį, stengėmės suprasti, kas slepiasi po vienu ar kitu veiksmu. Berniukas turi kalbos išraiškos sutrikimą, sunkiai taria kai kuriuos žodžius, tiksliai viską išsiaiškinti kartais būdavo šioks toks iššūkis.
Kartą Rokas supyko, kad jam neleidžiama autis guminių kiemo batų. Aiškinau jam, kad šie netinkami nei oro sąlygoms, nei vietai, kur vykstame, todėl išrinkau kitą apavą. Automobilyje pasakojau Rokui, kad esu už jį atsakinga ir kad yra sprendimai, priimami tėvų, žodžiu, vyko rimtas pokalbis. Viskas baigėsi tuo, kad Rokas atsiprašė ir pasakė, jog aš per daug skubėjau, jam buvo nemalonu, todėl ir aš turiu atsiprašyti.
Ką berniukas lanko, ko domisi?
Rokas labai sportiškas, jo stambioji motorika tikriausiai net pranoksta amžių, taip pat jis muzikalus, todėl planuojame skatinti jį domėtis komandiniu sportu bei muzika arba šokiais. Nepuolėme rašyti berniuko į būrelius, viską darome palaipsniui, kad jis nebūtų perkrautas ir persitempęs. Vasarą leidžiame šeimoje.
Berniukams ypač svarbus tėčio autoritetas. Koks vaiko ryšys su jūsų vyru?
Pradžia nebuvo lengva. Jautėme, kad Roko santykis su vyrais neigiamas. Mamos vaidmuo šeimoje jam buvo priimtinas ir aiškus, tačiau tėtis jam rodėsi konkurentas ir grėsmė. Mes nežinome, kokios buvo jo patirtys su tėčiu, bet galėjome spėti, kad jos mažų mažiausiai nebuvo malonios, nes pirmąjį buvimo mūsų šeimoje mėnesį Rokas tėtį grasinosi užgauti, vaidino, kad duria peiliu ir kt.
Greitai pastebėjome, kad ne tik tėtis, bet ir vyras, ir žmona vaikui yra mažai patirta realybė. Kiekvieną kartą, kai pasisveikindami ar atsisveikindami su vyru pasibučiuodavome arba kai susikibdavome už rankų, jis aplink nieko nematydavo. Rokas klausdavo, kodėl taip elgiamės. Aiškinome, kad mylime vienas kitą, esame vyras ir žmona. Rokas labai susidomėjo vestuviniais žiedais ir atradęs, kad tai – vienas santuokos ženklų, ėmė kasdien tikrinti mūsų rankas, ar turime tuos žiedus. Taigi šeima ir tėtis mūsų sūnui yra tikras atradimas.
Ar buvo situacijų ar problemų, kurioms nebuvote pasirengę?
Nebuvo nieko, kam nebūtume pasiruošę, bet yra dalykų, kuriuos turime sau priminti, pavyzdžiui, mūsų lūkesčiai. Kartu su Roku auga ir metais vyresnė dukra, tad turime sau kartkarčiais priminti apie skirtingas šių vaikų patirtis, lemiančias daug dalykų.
Kaip jūsų dukra reagavo į naujo šeimos nario atsiradimą? Koks dabar jų ryšis?
Emilija be galo laukė brolio, daug kalbėjomės apie tai. Tiesa, brolio ar sesės ji prašė dar iki mūsų galutinio sprendimo vaikintis, todėl, išgirdusi žinią, ilgai džiūgavo, ruošė kambarį, nekantravo, klausinėjo, kas žino, kada tas vaikas pas mus ateis. Ji taip pat buvo gerai pasiruošusi, globojo Roką nuo pat pradžių. Vėliau prasidėjo tikrieji santykiai, ribų brėžimas, konkurencija, kova dėl viršenybės. Abu mūsų vaikai stiprūs, abu norėtų pirmauti, tiesa, abu jie skirtingi, todėl mokome juos būti komanda. Šiandien namuose daugiau taikos ir ramybės nei kovų.
Neretam kyla klausimas, kodėl žmonės, galintys susilaukti biologinių palikuonių, visgi nusprendžia įsivaikinti?
Viskas daugiau nei paprasta. Kraujo ryšys negarantuoja sėkmingų šeiminių santykių, tarpusavio supratimo, empatijos ir kt. Tam reikia bendravimo, meilės ir atvirumo. Meilė yra atvira, ir jei du suaugę, mylintys ir atsakingi žmonės nori auginti vaikus ir juos mylėti, ar iš tiesų toks jau didelis skirtumas, kokiu būdu mažieji ateina į šeimą?
Mes nepateisiname fakto, kad mūsų visuomenėje vis dar tiek daug vaikų auga ne šeimose. Tiek daug jų nuskriaustų, nesuprastų, neišgirstų, liūdnų, piktų, stokojančių socialinių įgūdžių. Užaugę jie toliau suka tuos pačius užburtus ratus, t. y. kuria disfunkcines šeimas, susilaukia atžalų, kurių kartais nenori, bet dažniausiai tiesiog nemoka auginti, atiduoda jas globos įstaigoms, skriaudžia, nesupranta, negirdi, nemato, liūdina, pykdo, neišmoko gyventi. Tai - mūsų visų praradimai, todėl auginti ir mylėti šiuos vaikus yra kiekvienos šeimos, kuri tai gali padaryti, pareiga.
Ar ketinate turėti ar globoti daugiau vaikų?
Šiuo metu laukiamės trečiosios atžalos, rudenį sūpuosime broliuką arba sesutę, ir Rokas labai laukia dienos, kai taps vyresniuoju broliu.
Ką patartumėte tiems, kas dar tik svarsto įsivaikinti arba ketina turėti daugiau savo vaikų?
Mėgautis ir priminti sau, kad niekas nėra ir neturi būti tobula. Neįmanoma atsakyti į visus klausimus, nėra orakulo, kuris gali atspėti ateitį, numatyti galimus scenarijus. Visa tai – tik mūsų požiūris. Tad pirmiausia vertėtų atsakyti į klausimą, ko išties norime, tai padarius pagalvoti, kas trukdo įgyvendinti. Jei baimės, verta su jomis padirbėti dėl ramesnės ateities. Jei iškyla kitų klausimų, įvardijame, išsprendžiame ir judame pirmyn.
Mes išties mėgaujamės gyvenimu su vaikais, bendravimu ir meile. Žinot, mes net pamirštame fotografuotis, taip nuoširdžiai kasdien mėgaujamės. Esame ne tik laimingi, netgi laimingesni nei prieš metus. Rodos, kai daugėja vaikų, daugėja meilės, neišvengiamai daugėja ir laimės.
