Antrieji-tretieji metai itin svarbūs kalbos vystymuisi. Nepaisant pastangų ir noro, kad vaikas pradėtų kalbėti, svarbūs ir kiti faktoriai. Kalbos pradmenys pradeda atsirasti nuo pirmųjų gimimo mėnesių, kada mažylis pradeda atkreipti dėmesį į kalbinančią mamą ar kitą šeimos narį, įvairius garsus, nurimsta tyliai niūniuojant. Tačiau, jeigu tik jis girdi kalbą, o nėra jokios paskatos jam pačiam atsisukti, šiek tiek paaugus – atsiliepti, rezultatai bus labai prasti.

NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.

Dvimetis turi turėti aiškų pašnekovą, kuris jį kalbintų, aiškiai įvardintų daiktus, veiksmus. Tuo pačiu, kiek leidžia galimybės, turi būti suteikiamas grįžtamasis ryšys. Vaikas ne galvos ar rankos judesiu turėtų atsakyti į klausimus, pakvietimus, pasiūlymus, bet - nors trumpu garsu išreikšti savo atsakymą. Tėveliams neturėtų užtekti, kad vaikas viską supranta, nes jų pareiga - vaiką prakalbinti ir lavinti jo kalbą pagal jo galimybes. Nekalbu apie vaikučius, turinčius įvairių kalbos neišsivystymo sutrikimų.

Kuomet iš vaiko neišreikalaujama atsakymo (galbūt nesulaukiama ar tiesiog parodoma, kad viskas suaugusiam aišku), vaikas įpranta linksėti galva, mostelėti ranka, rodyti pirštu, netgi žvilgsniu, kai jo norai vykdomi, o kalba nesivysto reikiama linkme.

Išeitis paprasta – derėtų nesuprasti norų ir pageidavimų, kuomet jie reiškiami kūno kalba. Vertėtų užsispyrusiai reikalauti, kad vaikas pasakytų sutikimą, norą, atsakymą nors ir pačiu trumpiausiu žodeliu – taip, ne, ačiū, viso.

„Kūdikiai mokosi ir supranta kur kas daugiau, nei atrodo“, – sako tėvų patarėja Jenn Berman, Psy.D., „SuperBaby“ autorė. Ji taip pat teigia, kad 3–4 mėnesių kūdikiai į žodžius reaguoja skirtingai negu į kitus garsus. Metinukai turėtų pradėti tarti pirmuosius trumpus žodžius.

Savarankiškumas, kaip ir kalba, vaikui augant turėtų vystytis paraleliai. Deja, labai dažnu atveju kalba keliauja gerokai atsilikusi. Taigi dvimečiai vaikai turėtų jau neblogai tarti dviskiemenius paprastus žodžius, tačiau realybė kiek kitokia. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad vaikai išmoktų atsakyti į klausimus nors trumpu žodžiu, reikštų norus ne rodydami, o pasakydami, galėtų paaiškinti savo pageidavimus ne veiksmu, o aiškesniu žodžiu.

Dvimečiams vaikams į veiklas vertėtų įtraukti vis daugiau kalbos lavinimo pratimų, kurie skatintų žaisti kalbant, pavyzdžiui, eilėraštis:

Du du ir da da da

Matom laukuose kažką (ką?)(dairosi)

Kas ten eina su maišu?

Ir į ką jums panašu?

Tipu tapu typ typ typ

Ant kalnelio jis užlips (kelia aukštyn kojas)

Dun dun dun

Pabels jis garsiai

Trakš ir triokšt

Duris atvers jis.

Nesvarbu, kad mažieji nelabai supranta, kokia eilėraščio esmė. Svarbu, kad kartotų garsus, bandytų pakartoti judesius.

Arba:

Žū žū žū ir ža ža ža

Eina per laukus žiema. (rodo)

Šliumpu šliumpu, tipu tapu

Ką ji neša? Negi lapų?

Biru biru bar bar bar

Ką gi ji darys dabar?

Tssss? Ar laša ar sniegelis?

Pasakyti kas man gali?

Ką gi atnešė žiema?

Ir ar ji labai šalta? (atsako, pasakoja)

Tėveliai gali kiekvienoje situacijoje žaismingai improvizuoti ir pateikti pavyzdžių literatūriškai. Kiekvienas daiktas, vaizdas, paveikslėlis gali būti sužaidybinamas iki vaiko lygio ir pateikiamas jam įdomiai (galbūt padainuojant, gal suvaidinant, o gal imituojant garsus ar veiksmą). Tuo pačiu lavės ir vaiko fantazija, kūrybiškumas.

Taigi, norint, kad vaikas neturėtų kalbos vystymosi problemų, reiktų:

- skaityti (dažnai, kasdien);

- vartyti knygeles (rodant ir aiškiai įvardinant ten esančius daiktus, veiksmus, veikėjus);

- pasakoti, rodyti (vaikštant, važiuojant);

- kartu žiūrėti vaikiškus filmukus (aiškinti, pasakyti);

- namuose, svečiuose įvardinti daiktus, veiksmus;

- klausyti dainelių, lopšinių, pasakų ir kartu dainuoti.

Ir visada visada – sulaukti atsakymo. Tegu jis būna labai trumpas, labai neaiškus ir vos suprantamas.