Ar mažam vaikui reikia paaiškinti, kodėl jo tėčio ar mamos nėra kartu?

Ar mažam vaikui reikia paaiškinti, kodėl jo tėčio ar mamos nėra kartu? Ką jam sakyti? Gal geriau pameluoti, kad išvažiavo dirbti į Ameriką?


Kaip žurnalui "Tavo vaikui" yra teigęs psichologas Vytis Valantinas, kiekvienam vaikui reikia paaiškinti, kas atsitiko, kad jo tėvai nebegyvena kartu: "Paaiškinimas turi būti tiesa ir paprastumu atitikti vaiko amžių. Vaikui augant atsakymą bus galima vis papildyti pagal tai, ko jis klausia.


O klausimų tikrai bus. Vaikas tikrai turės poreikį žinoti vis daugiau apie savo gyvenimą, keliauti nuo miglotų žodžių prie labai aiškaus konkretaus atsakymo, kas yra kas. Negalima meluoti, girdi, istorija apie tėtį (mamą) yra tokia sena, kad niekas jos nebeprisimena. Deja, dalis vaikų taip ir auga – su legenda apie tėtį. Pabėgusį į paveikslą ar... Ameriką". 


Tėčio ar mamos netekties traumą vaikas gali įveikti tada, kai šioji yra jo tikrovės dalis. O ne dalis paslapties, kurios nevalia žinoti, arba ją sužinosi tik tada, „kai užaugsi“.


Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau - tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!


"Per psichoterapijos praktiką pasitaiko atvejų, kai klausti apie nesančius tėvus vaikystėje yra tiesiog „nelegalu“, negalima, suaugusieji visiškai negeba papasakoti vaikui tiesos. Jis tampa kaltas dėl natūralaus savo poreikio žinoti ir bausmę „atlieka“ savo viduje. Būna, kad žmonės nežino apie vieną ar abu savo tėvus visiškai nieko, kol jiems sueina 30–imt ar net daugiau metų. Nežinia, kuri iki tam tikros akimirkos buvo vos juntama, staiga tampa siaubinga.


Negalėdami iškvosti savo tebetylinčių, apdairiai meluojančių ar jau, deja, mirusių tėvų, tie užaugę vaikai samdosi detektyvus ir ieško artimųjų. Tavo atėjimo į pasaulį istorija, kuri prasidėjo dar prieš tau gimstant, yra vienas svarbiausių dalykų, kurį kiekvienam žmogui reikia žinoti apie save. Mums reikia turėti mintyse vientisą savo gyvenimo liniją, o ne „likimo punktyrą“ su pertrūkiais ir tamsiomis dėmėmis. Žinojimas suteikia gyvenimui perspektyvą, leidžia save „padėti“ į visos šeimos ir giminės kontekstą", - sakė V. Valantinas.


Iš kur vaikas žino, kad kartu negyvenantis mama ar tėtis jį tebemyli? Dažniausiai ne iš to, ką mes jam sakome. Bet iš to, kiek mes matomės. Ar neapgauname. Kiek juo domimės. 


Ir daugelis vaikų šiandien turi kelis namus ir gali augti laimingi ir sveiki gyvendami tarp tų dviejų namų, dviejų šeimų. Svarbu, kad vaikas tuose namuose turėtų du lygiaverčius „komplektus“: kiekvienuose po savo lovą, pižamą, dantų šepetėlį, drabužių, savo kampelį žaisti. Kad nevaikščiotų su kuprinėle kaip piligrimas. Atrodo, smulkmenos, bet jos labai svarbios. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis