Į klausimus atsako psichologė Jolita Jonynienė
Dabar jau retas tėtis ar mama, išgirdęs, kad vaikas domisi, kaip atėjo į pasaulį, seka pasakas apie gandrus, kopūstus ar „leliukų“ parduotuves. Ar tos pasakos negeros, nes yra melas, ar gali būti žalingos vaiko psichikai dar ir dėl kitų priežasčių?
Pasakas vaikams apie gandrus ir kopūstus galima laikyti tam tikros formos melu, nes tai tikrai yra netiesa. Mano galva, vaikai nusipelnė, kad su jais elgtumės sąžiningai, verti žinoti tiesą apie pasaulį, matyti ir suvokti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Juk ir mes norime, jog vaikai sakytų mums tiesą, kad ir kokia ji būtų. Todėl turime rodyti pavyzdį. Pasakojimai apie gandrus gal ir skatina vaiko vaizduotę, bet manau, kad yra tikrai geresnių būdų vaizduotei stiprinti. Antra vertus, sekdami tokias pasakas tarsi stipriname neadekvačius vaiko lūkesčius. Štai mama pasiūlo važiuoti pas močiutę į kaimą, kuriame yra kopūstų laukas. Gali būti, kad mažylis tikėsis ten rasti broliuką arba sesutę.
Daugumai mažylių užtenka, jei paklausę, kaip „leliukas“ atsirado mamos pilve, išgirsta, kad tėtis ir mama labai stipriai vienas kitą mylėjo: „Iš tos meilės tu ir atsiradai.“ Arba galima taip paaiškinti: „Susitiko dvi mažytės ląstelės, susijungė ir štai iš jų išaugai tu.“
„Leliuką“ mama augina pilvelyje, paskui jis gimsta. Gavęs tokios informacijos vaikas netrukus turbūt paklaus, o kaip „leliukas“ ten atsidūrė, o pro kur jis gims, užduos kitų tėvams nelabai „patogių“ klausimų. Ar tai rodo, kad atėjo metas aiškinti anatomiją?
Nemanau, kad verta iškart imti anatomijos žemėlapį ir aiškintis viską nuo A iki Z. Svarbiausia, ką turėtų prisiminti tėvai, yra tai, kad atsakyti reikia tik tiek, kiek klausia vaikas. Kalbėtis tik apie tai, ko konkrečiai jis klausia. Kalbėti tokiais žodžiais, kuriuos vaikas supranta, – tai priklauso nuo jo amžiaus, suvokimo, žodyno. Ir kalbėtis apie tą patį tiek kartų, kiek kartų mažylis to paklausia, nes kartojimas padeda jam suvokti gautą informaciją. Pokalbį visada verta pradėti klausimais: „O ką tu žinai apie tai?“, „O kaip tau pačiam atrodo?“ Tiesa ta, kad ikimokyklinukai ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikai dar nesusieja gimimo ir sekso temų, jų nedomina neva pikantiškos smulkmenos, jie tiesiog klausia ir išsamaus atsakymo nesitiki.
Įdomu, ar visiems vaikams ateina metas, kai kasdieniuose žaidimuose, pokalbiuose atsiranda nėštumo ir gimdymo temų, pavyzdžiui, „Aš gimdysiu du vaikus...“ Esu pastebėjusi, kad gimdymą žaidžia penkerių šešerių metų mergaitės: jų barbės „gimdo“ barbiukus, o kartais „gimdo“ ir jos pačios – įsikiša balioną po megztukais, atsigula ant grindų, sulenkia kojas. Leisti?
Manau, kad toks poreikis kyla ne visiems vaikams, o tie, kurie tai žaidžia, žaidžia kaip bet kuriuos kitus žaidimus – karą, namus, gydytojus ir pan. Žaidimai padeda bežaidžiantiems vaikams aktualias gyvenimo situacijas perprasti, suprasti, išsiaiškinti ir nurimti. Paprastai, jei žaidžiamas nėštumas ar gimdymas, ši tema būna kažkaip „atėjusi“ į vaiko gyvenimą: gal laukiasi mama ar mamos draugė, gal vaikas nugirdo pokalbį apie gimdymą ar matė, kaip gimdo moteris televizoriuje.
Žaisti skatina smalsumas. Jeigu iš tėvų ar kitų suaugusiųjų sulaukia ne kritikos, ne pykčio, o palaikančios reakcijos, jeigu jaučia, kad gali drąsiai klausti ir gauti atsakymus, tai žaidimai gali būti nepakeičiamas būdas suprasti, kaip veikia pasaulis, jame susivokti. Tėvai turėtų neįkyriai stebėti tokius vaikų žaidimus, nes labai svarbu, kad nebūtų peržengiamos privatumo ir intymumo ribos, kad nė vienas nepajustų spaudimo ar nepasijustų nepatogiai.
Jei tai tiesiog žaidimas, vaikai jį pažais ir pamirš, kaip nutinka su visais kitais žaidimais: dėmesį patraukia kiti dalykai. Kadangi tai yra bandymas suprasti, kaip viskas veikia, tai mamos ar tėčio buvimas šalia yra svarbus. Galima klausti, o kas vyksta, o ką reiškia, o kaip jaučiasi vienas ar kitas žaidimo dalyvis. Būkite šalia, domėkitės ir suteikite informacijos, kai vaikai jos prašo. Geriausia pozicija tokiais atvejais – leisti žaisti ir būti pasiekiamiems
Bet labai dažnai tėvai sutrinka, stovi už durų ir tyliai kikena...
Mes juokiamės, kikename, kai nežinome, kaip reaguoti. Ši tema mums, suaugusiesiems, yra subtili, nes į ją „įdedame“ visai kitokių prasmių nei vaikas. Sutrikti yra žmogiška reakcija, svarbu, kad ji neišgąsdintų vaiko, t. y. kad tai žaisdamas, apie tai klausdamas mažylis nepasijustų esąs blogas, svarbu neužblokuoti jo noro tyrinėti aplinką ir pažinti pasaulį taip, kaip jam norisi. Svarbu, kad nebūtų peržengta intymumo riba.
„Kodėl tu mane išsirinkai gimdyti, nes būtinai norėjai manęs?“, „Aš tau patikau?“ Kaip atsakyti į šituos klausimus, kodėl jų kyla vaikui? Ko jis iš tikrųjų klausia užduodamas tokį klausimą?
Šiuos klausimus būtų galima pakeisti kitais: „Pasakyk, kodėl aš tau svarbus ir ypatingas“, „Ar tikrai esu svarbus ir ypatingas?“ Neprivalome atsakyti tiesiogiai, galima atsakyti, pavyzdžiui, kad aš esu laiminga būdama tavo mama, labai džiaugiuosi, kad atsiradai mūsų šeimoje. Trumpai tariant, tokie klausima yra proga pasikalbėti apie tai, kodėl aš tave myliu, už ką esu tau dėkinga. Vaikas nori suprasti, kodėl jis toks ypatingas ir svarbus.
Ar svarbu vaikui žinoti savo gimimo istoriją? Kartais mažieji klausia: „Ar tau pjovė pilvuką, ar pati mane pagimdei?“, „Ar tau skaudėjo, kai aš gimiau?“
Kiekvienam svarbu žinoti savo gimimo istoriją. Tačiau istoriją ne apie tai, ar mama mane pati gimdė, ar gydytojai mane traukė iš pilvo, skaudėjo ar ne. Svarbiausia yra kita istorijos pusė: apie tai, kaip nutiko, kad atsiradau pas jus, kaip mes tada gyvenome, kaip manęs laukėte, kur aš gimiau, kokiu paros metu, koks buvo oras. Dažniausiai gimdymo istorijos būna apipintos įvairių netikėtų nutikimų – papasakokite juos. Tokie pokalbiai labai svarbūs, nes padeda vaikui susieti ir sustiprinti ryšį su tėvais, pasijusti svarbiam ir ypatingam.
