2-3 metų krizė: kaip teisingai reaguoti į vaiko užsispyrimą ir amžiną „Ne, nenoriu“

Užsispyrimas – ne tokia jau bloga būdo savybė, galima būti ir pozityviai užsispyrusiam. Tarkime, mažylis siekia gero tikslo, yra atkaklus ir daro, kol padaro. Vaikai tokie ir būna: jeigu atkaklūs, tai tokie bus ir gerąja, ir blogąja prasme. Mažylis negali būti imlus tik geriems dalykams, jeigu jis imlus, tai toks bus viskam. Tik augdamas jis mokosi ir išmoksta (arba ne) atsirinkti. Visai mažučiam vaikui tiesiog kyla impulsai, jis dar nemoka susivaldyti. 

Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė–Palevičienė


NORIU – NENORIU 


Opozicinis elgesys – kad ir ką sakytum, iš vaiko išgirsti tik „ne“. Daugeliui tėvų pažįstama situacija – jeigu liepsi: „Apsirenk“ – mažylis nesirengs, bet jeigu specialiai sakysi: „Tik tu nesirenk!“, vaikas būtinai su didžiausiu malonumu apsirengs. Reikia pasakyti priešingai, kad vaikas padarytų tai, ko nori tėvai.


Man dažnai tėvai pasakoja įvairiausias situacijas ir yra įsitikinę, kad tai būdinga tik jų vaikams, deja, taip nutinka daugeliui ir dažnai. Toks pavyzdys, vaikas sako: „Noriu obuolio“, jam paduoda, o jis pradeda rėkti: „Nenoriu obuolio!“ Taip ir šūkauja: „Tai noriu, tai nenoriu.“ Tėvai galvoja, kas čia negerai. Arba reikalauja nupirkti žaislą, o jį gavęs pradeda rėkti, kad nenori. Tokios paprastos buitinės situacijos, tačiau vedančios tėvus iš proto – „nesirengsiu, nevalgysiu, nesikelsiu, nesiprausiu, nemiegosiu“ ir t. t.


Svarbu išsiaiškinti, kokios tokio elgesio priežastys, jei tai – raidos etapas, apie 2–3–iuosius metus, kai keičiasi vaiko mąstymas, kai norisi išbandyti, kaip čia tas pasaulis veikia, kur riba tarp manęs ir pasaulio, tai normalu. Tuo metu vaikas yra egocentriškas, trečiųjų metų krizė dar vadinama egocentriškumo ir bendradarbiavimo krize, kai reikia tėvų pagalbos, kaip mokytis bendradarbiauti.


MAN, MANO, NEDUOSIU! 


Nereikia pamiršti, kad kiekvienas iš mūsų siekiame naudos, tokia jau žmogaus prigimtis. Kuo mes labiau augame ir bręstame, tuo ir naudos supratimas darosi brandesnis. Suaugę mes norime dirbti patinkamą darbą, bendrauti su mielais žmonėmis, gyventi gražiuose ir patogiuose namuose. Mažas vaikas naudą supranta paprastai: „Man, mano, niekam neduosiu, nesidalysiu.“ Toks noras yra natūralus, tačiau tam ir esame, mes, suaugusieji, kad išmokytume elgtis kitaip.


Vaikas galvoja paprastai: „O kas dabar nutiks, jeigu aš pavaikysiu savo tėvus kartodamas „ne“, „noriu – nenoriu“? Toks savitas savo galių išbandymas, kiek tėvai leisis, kad juos vaikas kontroliuotų. Mažylis pasąmoningai jaučia: „Noriu parodyti savo galią, nemoku to daryti pozityviai, pabandysiu taip, kaip moku.“ Žiūrėk, ir pavyksta: visi šokinėja aplinkui – ir dar labai jaudinasi, kas čia man darosi. Štai koks aš galingas! O kas gi bus, jei pasakysiu, kad nenoriu rengtis, gal man dar kokį saldainį pasiūlys, kad tik padaryčiau, kaip jie nori, gal išgirsiu daug meilių žodelių ir galų gale tėvai mane patys aprengs. „Jėga“, gerai, ir tai veikia!


Toks paprastas pavyzdys: jeigu aš, brandi moteris, ryte atsikėlusi pradėčiau rėkti; „Nenoriu į darbą, neisiu!“, o man vyras meiliai kalbindamas atneštų pusryčius į lovą ir dar pažadėtų kokį tūkstantį eurų drabužiams, žinokite, kitą dieną aš ir vėl rėkčiau, reikalaudama to paties. Matyt, rėkčiau ir toliau, jeigu taip gaučiau sau naudingų ir malonių dalykų, nes smegenys taip pripranta. Kai gauname, ko norime, mūsų smegenys išskiria hormonų, kurie atsakingi už malonumą. Tai savita priklausomybė, kuri formuoja tokį elgesio modelį.


REIKIA EMOCIJŲ


Dar viena priežastis, kodėl vaikai daug prieštarauja tėvams, – patys iš jų girdi labai daug „ne“. Jeigu tėvai kreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jį reikia drausminti, ir tai daro tik griežtai sakydami „ne“. Mes dar esame pratę, jeigu vaikas elgiasi gerai, tai tarsi savaime suprantama ir į tai nekreipiame jokio dėmesio, šykštime pagyrų, o pabrėžiame tik netinkamą elgesį, tuomet mažylis tik ir girdi: „Negalima. Kiek kartų tau sakiau: neimk, nelipk, neišsitepk?!!“ Vaikas perima tėvų bendravimo modelį ir iš karto sako „ne“, gimdytojams dar net nespėjus prasižioti.


Visada tėvams sakau, kad labai svarbus laisvės ir ribų santykis. Toks pats paprasčiausias pavyzdys: vaikas prašo sulčių, mes tyliai paduodame, ir tiek. O jeigu paduodami stiklinę pasakytume: „Štai, kaip smagu, kad tu geri sultis.“ Labai svarbu, kaip įgarsiname savo žodžius, kokios emocijos juos lydi. Net ir „ne“ galime pasakyti kitaip, nei mes paprastai pratę. Tarkime, vaikas sako: „Mama, noriu į lauką“, o tam visiškai netinkamas laikas, jūs paprastai, be pykčio, tačiau tvirtai turėtumėte pasakyti: „Ne, mažuti, tu gi pats supranti, kad dabar negalima.“ Emocija, ypač ikimokyklinukams, labai svarbi. 


KURIO PASAULIS SVARBESNIS


Dažnai tėvai sako, kad praleidžia daug laiko su savo mažyliu, be to, dar jį kokybiškai ugdo – vadinasi, mes vaiką tempiame į savo, suaugusiųjų, pasaulį ir mokome, kaip ten elgtis. To reikia, be jokios abejonės, bet reikia nepamiršti ir vaiko pasaulio. Ar mes pažaidžiame drauge, ar padūkstame, pasivoliojome, ar pasisvaidome sniegu, statome smėlio pilis? Jeigu vaikas jaučia, kad mes tik norime tempti į savo pasaulį, bet neateiname pas jį, tuomet natūraliai ima priešintis.


Kai vaikas pamatys, kad tėvai turi noro pažaisti ir pabūti pagal jo taisykles – palaipioti, pasikarstyti, paropoti, jis kitaip priims ir tėvų pasaulio taisykles, kai gal nelabai įdomu, bet reikia. Trimečiui jau galima pasakyti: „Žiūrėk, aš dėl tavęs pasistengiau, dabar norėčiau to paties iš tavęs.“ Taip mes vaiką mokome bendradarbiauti, o šis įgūdis gyvenime labai svarbus.


TRISDEŠIMTMETIS PRIEŠ TRIMETĮ


Neretai būna, kad susikauna ne 30–metis tėtis ir trimetis sūnus, o to trisdešimtmečio viduje tūnantis užsilikęs tas pats trimetis. Vidinis tėvo ar mamos vaikas stoja į kovą su savo vaiku. Taip nutinka, jei tėvai patys yra patyrę vaikystės traumų ar toksiškų santykių su savo tėvais, tuomet ir „išlenda“ tas vidinis nuskriaustas vaikas. Jeigu taip nutinka, priminkite sau, kiek jums metų ir kiek metų jūsų vaikui.


Griežtumas neturi asocijuotis su pykčiu, negalima pykti ant vaiko už jo pyktį, tai normalus jausmas, jį būtina išjausti tinkamai. Priimkite pyktį, pasakykite, kad viską suprantate, tačiau tai niekaip nekeičia tos ribos, kurią norime užbrėžti, vaikas turi pajausti pasekmes, pavyzdžiui, užsispiria, kad nori į lauką, bet jūs taip nesitarėte. Pasakote paprastai ir griežtu, bet ramiu tonu: „Mes esame susitarę, kad eisime į lauką tada, kai pavalgysime, tau rinktis, jeigu tu tai padarysi, ir aš elgsiuosi taip, kaip mes susitarėme. Jeigu tau nepavyks ramiai palaukti, tu spygausi, mes į lauką greičiausiai iš viso neisime. Tai priklauso tik nuo tavęs.“ Taip mes suteikiame vaikui laisvę pačiam pasirinkti pagal tai, kaip jis elgiasi. Jeigu mažyliui užeina didžiulis bzikas, jis greičiausiai nieko negirdės, palaukite, kol praeis, tik tada viską ramiai paaiškinkite. 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis