Kuo ypatingas prancūziškas auklėjimas?

Visi tėvai savo vaikams nori suteikti kuo geresnį išsilavinimą, bet kartu trokšta, kad jų mažylis, lankydamas darželį ar pradinę mokyklą, jaustųsi saugus, laimingas ir mėgautųsi vaikyste. Tad kai ateina metas vaiką išleisti iš namų, prasideda nemažas galvosūkis – kur geriau? Kalbamės su Prancūzų licėjaus pradinės mokyklos direktoriumi Jean-François Hébrard.

Kai Lietuvoje siūloma pačių įvairiausių pedagogikos stilių ugdymo darželių, mokyklėlių, kodėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį į prancūzų darželį-mokyklą?


Į mažą vaiką žiūrime kaip į asmenybę, siekiame jo, kaip žmogaus, gerovės ir tobulėjimo, socialinių įgūdžių mokymo, kad jau dvejų metukų vaikas suprastų esantis visuomenės dalis. Pas mus darželyje, kaip ir pradinėje mokykloje, mokoma prancūzų, lietuvių ir anglų kalbų bei siūloma turtinga ir įvairi, atvira pasauliui kalbinė ir kultūrinė pedagoginė programa. Mūsų prancūziškas licėjus siūlo Prancūzijos nacionalinio švietimo programą, suteikiame vaikui platesnį pasaulio matymą. Trumpai – prancūziška pedagogika siūlo platesnę auklėjimo ir išsilavinimo programą bei kultūrų ir kalbų įvairovę.

           

Rinkdamiesi prancūzišką darželį, tėvai galvoja apie vaikų ateitį ir pasirenka visą prancūzišką švietimo sistemą iki pat vidurinio išsilavinimo. Mūsų darželinukai tampa pradinės mokyklos, vėliau – koledžo ir licėjaus mokiniais, abiturientais ir, baigę mokyklą, laiko Prancūzijos nacionalinius egzaminus, įgyja prancūzišką Baccalauréat diplomą ir gali stoti į geriausius Prancūzijos ir viso pasaulio universitetus.


Jūsų sistemoje darželinukai vadinami mokinukais, tai lietuvių tėvus gali atbaidyti, nes atrodo, kad darželis yra kaip vaikystės dalis, o mokykla ar mokyklėlė jau siejama tarsi su vaikystės atsisveikinimu.


Mes juos vadiname mokiniais todėl, kad nuo pat pirmųjų dienų mūsų prancūziško auklėjimo sistemoje galvojame apie bendrą struktūrą, tai apima visą prancūzišką išsilavinimą nuo 3 iki 18 metų.

          

Patys mažiausieji, 2–3 metų vaikai, lanko grupę, kuri dar nėra „mokyklos“ dalis: tai vadinamoji pereinamoji klasė tarp lopšelio ir mokyklos.

           

Nuo trejų metų visi prancūzų vaikai jau privalo eiti į mokyklą, kaip Lietuvoje nuo septynerių. Nors mažo vaiko diena yra struktūruota, nors mes vadiname juos mokiniais, bet vis tiek suprantame, kad jie dar mažučiai ir visos vadinamosios pamokos vyksta per žaidimą.

           

Prancūziškoje darželio mokyklėlėje kiekvieną dieną ugdymas vyksta pagal pamokų tvarkaraštį, bet nėra skambučių, vaikai yra pakankamai laisvi. Jie tikrai nesėdi visą dieną prie staliukų. Tiesa, jie turi dalyvauti programoje, pakelti ranką ir pasakyti mokytojui, ko nori ar kas jiems tuo momentu svarbu. Tam tikros struktūros yra daugiau nei darželyje. Žaidimas taip pat yra svarbus, tačiau dažnai jis yra susijęs su pedagoginiais tikslais.

           

Ecole maternelle vadinamas visas pats pirmasis ugdymas iki penkerių metų. Jau pats pavadinimas tarsi sako, kad turi būti išlaikomas ryšys su šeima, su mokytoju. Tai – patys pirmieji vaiko ugdymo metai ir mokytoja rūpinasi vaikais taip, kaip mama. Vaikai priimami į 4 grupes pagal amžių: pačių mažiausiųjų (2-3 m.), mažųjų (3-4 m.), viduriniųjų (4-5 m.) ir didžiausiųjų (5-6 m.) grupės. Pagal prancūzišką sistemą, pirma pradinės mokyklos klasė prasideda metais anksčiau nei Lietuvoje, nuo šešerių metų, nes nuo trejų metų mokyklėlę lankantys vaikai yra pasiruošę mokytis rašyti ir skaityti.

 

Pas mus dabar vyrauja absoliučios laisvės savo vaikui troškimas, kad mažylis patirtų kuo mažiau ribų, sakymo „ne“ ir pan. Kaip tai būtų suderinama su prancūzišku auklėjimu?


Prancūziško darželio koncepcija tikrai yra kitokia negu kitų, kurie propaguoja absoliučiai laisvą ugdymą. Prancūzai mano, kad vaikams yra lengviau augti, kai jie turi aiškias ribas, kai diena turi savo struktūrą, tuomet geriau jaučiasi ir patys mažyliai, jie ir vystosi sklandžiau, kai žino aiškų planą, kas po ko bus.



Jean-François Hébrard, Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus pradinės mokyklos direktorius
Jean-François Hébrard, Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus pradinės mokyklos direktorius
Raminta Levandraitytė


           

Visos pamokėlės yra sudarytos taip, kad atitiktų vaikų amžių ir pažintinę, emocinę, fizinę raidą. Vaikai ir prancūziškame darželyje labai daug žaidžia, tačiau žaidimui yra nustatytas tam tikras metas ir tema pagal pedagoginę programą.

           

Jie daro darbelius, piešia, klauso istorijų, dainuoja, šoka, bet tai turi tikslą – perduoti kultūrines žinias, konkrečius gebėjimus, išmokti skaičius, raides, suprasti erdvę, laiką ir pan. Kiekvieną dieną vaikai eina į sporto salę, kur atlieka fizines užduotis, ne tik laisvai laksto. Programa sudaryta taip, kad skirtingos pažinimo sritys būtų paliestos kasdien. Prancūzų kalba vyraujanti, ja bendraujama su vaikais. Nepamirštama ir lietuvių, taip pat įvedama ir anglų kalba. Šios kalbos pamokėlės atskirai pradedamos dėstyti nuo penkerių metų, lietuvių pamokos – nuo trejų metų.


Kai vaikas atvedamas į prancūzų darželį, tarkime, nuo dvejų metų, jis iš karto panardinamas į tą kalbą?


Tikrai taip. Mūsų patirtis rodo, kad kuo vaikas mažesnis, tuo imlesnis bet kokiai kalbai. Tokio amžiaus vaikai net nefiksuoja, jog girdi kažkokią kitą kalbą, jie tai priima labai natūraliai. Taip kita, ne gimtoji, kalba išmokstama tarsi savaime.

          

Pas mus priimami visi norintys vaikai, nepaisant tautybės ar kalbos, iki penkerių metų. Personalas surinktas taip, kad grupėje dirba mokytojas, kuris kalba prancūziškai (tai gali būti prancūzas arba bet kuris kitas, tobulai kalbantis prancūzų kalba) ir šalia yra asistentas lietuviakalbis, kuris galėtų paaiškinti mažyliui, jei kas neaišku, gimtąja kalba. Vaikai jaučiasi komfortiškai išgirsti ir išklausyti. Nuo penkerių metų prisideda anglų kalba, nuo vienuolikos – ispanų kalba, vėliau dar galima pasirinkti vokiečių ir rusų kalbas.

           

Nekalbančius prancūziškai taip pat priimame, taikome jiems specialias išlyginamąsias programas, kurios padeda vaikams labai greitai įgyti prancūzų kalbos pagrindų.

 

Direktoriau, remiantis Jūsų turtinga patirtimi, kada mažylis, pradėjęs lankyti darželį, tarkime, nuo dvejų metukų, jau pradeda prancūziškai laisvai čiauškėti?


Atėjęs į prancūzišką darželį, vaikas iš karto tikrai netampa dvikalbiu, kai tos kalbos jis negirdi daugiau niekur kitur. Tačiau procesas vyksta pakankamai greitai, aišku, tai priklauso nuo vaiko gabumų, motyvacijos ir tėvų paskatinimo. Per kelis mėnesius tokie mažiukai jau laisvai moka apie 50 prancūziškų žodžių. Taip nutinka todėl, kad kasdien kartojami tie patys ritualai, per ryto ratelį visada kalbama, koks šiandien oras, kokia savaitės diena, kas iš draugų atvyko, kuo jis vardu ir t. t. Dainuojamos dainelės, šokama, naudojama daug vaizdinių priemonių, taip lengviau įsiminti žodžius. Dar labai svarbu, kiek pati vaikelio šeima yra įsitraukusi į šį procesą, kiek tėvai rodo susidomėjimą šia kalba, galbūt ir patys po truputį pradeda mokytis.

           

Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie parodo, kad vaikas, kuris girdi dvi kalbas, geriau vystosi, jo smegenys plastiškesnės, netgi, mokydamasis užsienio kalbos, geriau pažįsta ir savo kalbą. Gali jas lyginti, pažinti vienos ar kitos kalbos struktūrą. Yra šalininkų, kad pirma reiktų išmokti savo gimtąją kalbą, o tik paskui kokią nors kitą, bet patirtis tarptautinėse prancūzų mokyklose rodo ką kita. Dvikalbystė praturtina ir plėtoja neuronų ryšius, vaikas tampa imlesnis.

           

Dar vienas pavyzdys, ką duoda daugiakalbiškumas nuo ankstyvos vaikystės: vaikas išmoksta į visus klausimus pažiūrėti iš kelių pusių, toks kompleksiškesnis mąstymas, ypač tai pastebima vyresnėse klasėse, mokantis matematikos. Tarkime, pastebėta, kad vaikas, kuris kalba keliomis kalbomis, suranda daugiau būdų, kaip išspręsti matematikos uždavinį. Kelių kalbų žinojimas moko tolerancijos ir atvirumo pasauliui, tai ateina natūraliai iš vaikystės, kai matai, kad aplinkui tave yra visokiausių žmonių.

           

Lietuviai vaikai pradinėje mokykloje lietuvių kalbos mokosi 3 val. per savaitę pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programą. Koledžo klasėse mokoma ir Lietuvos istorijos. Prancūzų licėjus Lietuvos – mus priimančios šalies – kalbai ir kultūrai skiria daug dėmesio, todėl mus dažnai renkasi šeimos, kurioms svarbu perduoti vaikams meilę Lietuvai ir kartu suteikti jiems tarptautinį išsilavinimą.


Jūsų ikipradinėje mokykloje vaikai dar suskirstyti į keturias grupes pagal amžių. Ar tik amžius lemia tokį paskirstymą? Ar gali būti, kad guvesnis trimetis būtų perkeltas į vyresnių grupę?


Šiuo klausimu esame atsargūs. Tiesa, kad kartais šiandieniniams tėvams atrodo, jog jų vaikams yra per lengva, tai jie skubina savo vaikus, kad jie daugiau pasiektų, daugiau išmoktų ir t. t. Esame profesionalūs pedagogai ir labai atsargiai žiūrime į tokius prašymus. Prieš priimdami sprendimą, atsižvelgiame į vaiko raidą. Kiekvienoje klasėje paskirstome užduotis pagal kiekvieno poreikius ir tempą. Pavyzdžiui, atskirai dirbame su specifinių sunkumų (disleksija, diskalkulija, disgrafija ir kt.) turinčiais vaikais. Vaikams reikia duoti laiko mėgautis laiku mokykloje, juo labiau kad dvikalbėje mokykloje bet kuriam jau yra ką nuveikti. Neturime peršokti raidos etapų, net jei vaikas ir yra tikrai gabus. Žinoma, kai plika akimi matoma, jog vaikas išskirtinių gabumų, mokytojų taryba nagrinėja galimybę jį perkelti į aukštesnę klasę. Tačiau labai svarbu ir paties vaiko nuomonė, psichologinė būsena: ar tikrai jis geriau jausis, būdamas su vyresniais už save?


Lietuvoje sklando nemažai mitų apie tam tikrų šalių auklėjimą, ypač prancūzų, žydų ir skandinavišką, pakomentuokite.


Galiu komentuoti tik apie prancūzišką auklėjimą (juokiasi). Tiesa, prancūzų vaikai drausmingesni, istoriškai taip susiklostė, kad jie buvo auklėjami pagal vieną modelį. Dabar laikai pasikeitė – mokytojai skiria daug individualaus laiko konkrečiam vaikui.

           

Nuo pat darželio kiekviena klasė ugdoma pagal pedagoginę programą. Vaikai anksti ir išmoksta, kaip gyventi bendruomenėje, kaip reikia gerbti vienas kitą, mokėti palaukti, išklausyti. Tai diegiama nuo mažų dienų ir tai tarsi savitas prancūziškas gyvenimo būdas. Kaip elgtis prie stalo? Kaip ir kokių taisyklių laikytis, kalbant su bendramoksliais, suaugusiaisiais? Itin svarbus mandagumas, pas mus nuolat skamba „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“.

           

Prancūzų mokykloje pabrėžiame įtraukųjį ugdymą: laukiami ir įvairių sunkumų ar negalią turintys vaikai. Taip pat stengiamės, kad skirtingo amžiaus vaikai reguliariai susitiktų, įgyvendinant įvairius projektus, pertraukų ar popamokinės veiklos metu.

 

Kokia prancūzų nuomonė: taip anksti paleidus vaiką į darželį, ar nenutrūks ryšys su mama?


Tikrai ne. Manome, kad dvejų metų vaikas jau yra susikūręs ryšį su mama ir pasiruošęs eiti į pasaulį, jis jau pakankamai autonomiškas. Jei šeimoje yra sukurtas saugus artimas ryšys, tokį patį stabilų ir saugų jis gauna ir darželyje su mokytoja ar jos asistente. Matome, kad pas mus darželyje vaikai mėgaujasi, tą patį girdime ir iš tėvų. Kasdien palaikome glaudų ryšį su šeima. Į kiekvieną vaiką ir jo šeimos įpročius pas mus žiūrima labai individualiai.

 

Tiesa, kad pas jus pietų miegas – laisvas pasirinkimas?


Pietų miegas padeda vaikams pasikrauti naujų jėgų antrai dienos daliai, taip pat jo metu išsiskiria augimo hormonų, tad mažyliams jis tikrai reikalingas. Tačiau mes prisitaikome prie kiekvieno vaiko poreikių: kai kuriems 5-mečiams dar reikia pamiegoti, o kiti jau būdami trejų metų niekaip neužmiega. Visi vaikai skiriasi ir jų dienos ritmas pasimato labai greitai. Žinoma, šį klausimą aptariame su tėvais, nes mažyliai daugeliu atvejų gali pasakyti, kad nenori miegoti. Jeigu vaikui reikia pailsėti ir pamiegoti, jis eina į miegamąjį, o tie, kurie nenori, toliau būna su mokytoju ir tęsia įvairiausias veiklas. Pas mus yra visada atsižvelgiama į kiekvienos šeimos įpročius ir poreikius.

 

Prancūzų pedagoginė sistema turi labai gerą reputaciją visame pasaulyje, ar tai nepakiša jums kojos, galbūt kai kurie tėvai norėtų vesti vaiką į prancūzišką darželį, bet juos savitai gali bauginti ta ypatinga reputacija – čia ne mums, čia turbūt labai brangu ir pan.?


Visame pasaulyje esančios prancūziškos mūsų AEFE tinklo mokyklos yra privačios ir mokamos. Tinklui priklauso 525 mokyklos 140 šalių, jose mokosi 370 000 mokinių. Tačiau dauguma jų yra tikrai prieinamos, kaip ir mūsiškė. Vilniaus prancūzų licėjus yra viešoji įstaiga ir visi tėvai, pasirašę su mokykla sutartį, įstoja į tėvų asociaciją, kuri sprendžia daugelį svarbių klausimų, pvz., dėl mokslo kainos ir kitų organizacinių dalykų. Reikia suprasti, kad prancūzų mokykla nuo pat pradžios iki pabaigos yra ne verslo struktūra, kuri norėtų iš to uždirbti. Visas gautas pelnas investuojamas į vaikų išsilavinimą.

           

Prancūziško švietimo tikslas – būti kuo labiau prieinamam, dar nuo prancūzų revoliucijos laikų turime bene garsiausią šūkį – „Laisvė, lygybė, brolybė!“ Iš pradžių visos mokyklos buvo valdomos tiesiogiai iš Paryžiaus, bet kai jų pradėjo steigtis vis daugiau ir jas pradėjo lankyti ne tik prancūzai, mokykloms buvo suteikta daugiau autonomijos.

           

Gerą mūsų mokyklos reputaciją lemia tai, kad Prancūzija užtikrina įdomią, vieningą, struktūrizuotą ir darnią pedagoginę programą visame pasaulyje.

 


Žaidimų draugai


Per dieną mokymosi programa trunka penkias su puse valandos – iki pietų 3 val. ir dar 2,5 val. po pietų. Pamokos prasideda nuo 8.30 val. ir baigiasi 15 val. Vaikai darželyje gali būti nuo 7.30 iki 18 val. Prieš pamokas ir po jų vaikus prižiūri ir su jais žaidžia animatoriai – tai visai ne mokytojai, juos galima vadinti tiesiog žaidimų draugais.

 

Trumpai


Vilniuje įsikūręs Prancūzų licėjus priima ir ugdo ir pačius mažiausiuosius, kurie praveria šios įstaigos duris nuo dvejų metukų. Prancūziška švietimo sistema ypatinga tuo, kad vaikai yra ugdomi bei mokomi nuo 2 m. iki 18 m., o mokykloje po vienu stogu telpa keturios prancūziško švietimo grandys, kurios viena su kita glaudžiai susijusios: darželio mokykla, pradinė mokykla, koledžas ir licėjus. Lietuvoje į prancūzišką darželį-mokyklą priimami bet kokios tautybės vaikai. Įstaiga įsikūrusi dviejuose padaliniuose. Darželio ir pirmokų klasės mokosi Antakalnyje, Šilo g. 13. Pradinė mokykla, koledžas ir licėjus šiemet pradeda veiklą naujame pastate Senamiestyje, Subačiaus g. 7. Dėl pritaikytų išlyginamųjų programų ir vyresnėse klasėse galės mokytis prancūzų kalbos pagrindų neturintys vaikai.

 

Pradžia


Vilniuje mokyklos istorija prasidėjo 1992 metais, kai kelios prancūzų šeimos norėjo savo vaikams suteikti prancūzišką išsilavinimą. Po truputį mokykla plėtėsi, bet principas liko tas pats – padaryti prancūzišką išsilavinimą pasiekiamą kuo labiau visiems norintiesiems. Dėl to aukštos kokybės išsilavinimo kaina išlieka prieinama, o gautas pelnas investuojamas į mokyklos gerovę. Kitais metais Prancūzų licėjus Lietuvoje švęs 30 metų sukaktį. Ir tai galima pavadinti sėkmės istorija. Taip yra greičiausiai todėl, kad šioje pedagogikos sistemoje daug sveiko subalansuotumo, kuomet vaikas turi ir nemažai laisvės, bet žino ir tai, kas yra ribos, kurios suteikia saugumo ir padeda integruotis į visuomenę.

Užsakymo nr.: PT_67054

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis