Kodėl vaikas pradeda žvairuoti?
Pagrindinė ir vienintelė vaiko regėjimo sutrikimo priežastis žvairumo atveju yra įtampa, kurią vaikas patiria artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Tai nėra lengva suprasti, nes kiekviena šeima savo vaikui linki visa ko geriausio. Tačiau kasdiena vyraujančios nuotaikos, elgsenos, mąstymo modeliai yra ta priežastis, dėl ko vaikas pradeda žvairuoti. Ir tai rašoma ne tam, kad didėtų kaltės jausmas, o tam, kad būtų galima pradėti stebėti, tyrinėti ir keisti tai, ką vaikas jautriai priima, vertina kitaip nei suaugusieji.
Paprastai, žvairuoti pradeda jautresni vaikai. Ir apskritai, kiti regėjimo sutrikimai taip pat vystosi jautresniems vaikams.
Kaip dažnai mes mąstome, kad jeigu man viskas „normaliai“, tai ir kitiems turi būti „normaliai“ arba „mane tėvai užaugino žmogumi ir aš savo vaikus žmonėmis išauginsiu“. Bet mes esame itin skirtingi, kaip pirštų antstpaudai. Nėra daugiau identiško mums žmogaus pasaulyje: reaguojame, vertiname, jaučiame, elgiamės skirtingai, skiriasi mūsų skoniai, troškimai, pasaulio pajauta ir pan.
Todėl pirmas žingsnis – priimti vaiko jautrumą, jo individualumą ir leisti skleistis, nebandyti aiškinti vaikui, koks yra gyvenimas, kad reikia daryti taip, kaip reikia, o stebėti jį ir jo poreikius, atliepti juos, leisti jam pačiam pajusti gyvenimą. Tarkime, vaikas verkia ryte, nes nenori eiti į darželį ar į mokyklą. Ką jūs darysite? Norint padėti vaikui susigrąžinti regėjimą, reikės keisti savo, kaip tėvų, nuostatas ir plėsti supratimo ribas. Ir tai toli gražu nelengva. Nes atrodo, kad vaikas manipuliuoja, bus išlepintas, bemokslis, neatsakingas ir pan. Tuo labiau, kad tėvai turi darbą ir įsipareigojimus.
Pirmame žingnsyje svarbu suprasti, kad tai, kaip gyvena šeima, kokiomis nuostatomis vadovaujasi, davė rezultatą – vaikas dėl patiriamos įtampos žvairuoja. Tai gal verta bandyti kažką keisti, net jei tai ir labai nepatogu iš pirmo žvilgsnio?
Antras žingsnis – nuimti akinius
Jei jūsų vaikas nešioja žvairumą koreguojančius akinius, jūs niekada negalėsite pastebėti subtilių dalykų, veikiančių vaiko psichiką, nes akiniai viską paslepia. Dar daugiau, jūs matysite, kad jie nepadeda, bet kito sprendimo nežinosite. Nuolat varstysite gydytojų kabinetų duris tai didindami, tai mažindami akinių dioptrijas. Bandysite vaiką įtikinti, kad akinukai jam labai tinka, kad daug vaikų nešioja akinukus ir kad jis su jais itin simpatiškas. Tačiau gilus jausmas, kad kažkas čia ne taip, gali taip niekur ir nedingti.
Antras žingsnis grąžinant vaikui regėjimą – akinių padėjimas į stalčių. Ir čia jums kils natūralios abejonės. O kas, jei pablogės? Jeigu nuimsiu akinius ir vaikui taps blogiau, jis nematys, apaks? Tada aš kviečiu pasigilinti į šitą klausimą labiau. Kas gi blogo gali nutikti?
Tradiciniai sprendimai yra akiniai ir operacijos, tačiau didžioji dalis tėvų, išbandžiusių šiuos būdus, gali patvirtinti, kad nuėmus akinius žvairumas niekur nedingo, jis yra toks akivaizdus, kad vargiai galima tvirtinti, jog žvairumo korekcija akiniais yra veiksminga. Taip, po akiniais akys nežvairuoja, bet kas iš to, jei juos nuėmus, akys ima lakstyti į visas puses? Renkantis operaciją, galima dažnai išgirsti, jog nėra aišku, ar užteks vienos operacijos, o baisiausiai, turbūt, tėvams sužinoti, kad vaikui akinius reikės nešioti visą gyvenimą. Dar daugiau, labai dažnai žvairuojantis vaikas mato gerai, todėl uždėtos dioptrijos ant akių palaipsniui gali sugadinti gerą vaiko regėjimą. Tai kas blogo gali nutikti, jei akinius nuimsime?
Labai dažnai pasitaiko, kad nuėmus akinius, keletą savaičių vaiko akys ima žvairuoti dar labiau nei prieš tai. Būna taip, kad pradeda žvairuoti ir niekada nežvairavusi akis. Bet tai tik keleto savaičių klausimas. Akys bando prisitaikyti prie naujos tvarkos ir dėl to nereikia gasdintis. Kūnas – tobula savireguliacinė sistema, ji geba tvarkytis pati. Šiame etape svarbu nepanikuoti.
Trečias žingsnis – įtampos šaltinių paieška
Labai svarbu suprasti vaiko įtampos šaltinius, kurie, kaip minėta, bus pas visus skirtingi.
- Santykis su tėvais
Kairė akis atsako už santykį su mama, o dešinė – už santykį su tėčiu. Pagal tai, kuri akis žvairuoja galima imti tyrinėti šią sritį. Galbūt mama išėjo į darbą, nustojo maitinti, atėjo nauja auklė, vaikas pradėjo lankyti darželį, atsirado sekantis vaikas šeimoje ir vyresnėlis tiesiog ilgisi mamos. Gal mama serga, visada pervargusi, suirzusi, reikli, o vaikas giliai rūpinasi ja ir priima visą atsakomybę sau? Gal per daug disciplinos iš tėčio pusės, gal per mažai laiko kartu su juo, gal jis jaučiasi prastesnis už kitus vaikus šeimoje ir nejaučia tėčio palaikymo? Gal vaikas buvo perkeltas gyventi į savo kambarį, į savo lovą ir jam tai visai nepatinka? Gal mama perdėtai rūpinasi vaiko saugumu: nesušalk, nelipk, neišsitepk, nenugriūk, valgyk būtinai ir pan.? Gal šeimoje įvyko tragedija – skyrybos, artimo žmogaus netektis ir pan. Kaip jūs įvardintumėte savo santykį su vaiku? Jis apskritai yra? Gilus, tikras, nuoširdus, palaikantis, globojantis?
- Momentas, kada vaikas pradeda žvairuoti.
Stebėkite, kokiais momentais vaikas pradeda žvairuoti, nes jis tikrai žvairuoja ne visada. Tai labai iškalbingas momentas. Ar jis stengiasi gražiai sudėlioti dėlionę? Ar jis ką nors greitai pasakoja? Ar jis susiduria su netikėta situacija? Koks žmogus priešais jį stovi, kai vaikas žvairuoja? Stebėkite, kada jis nežvairuoja. Kokia tada jo nuotaikas, kas vyksta aplink? Galite nustebti pastebėję, kad lauke žvairuojantis vaikas paprastai nežvairuoja. Kodėl taip yra? Natūrali gamta yra atsakymas. Bet kuris vaikas gamtoje jaučiasi nepaprastai gerai: vanduo, smėlis, erdvė, garsai, įvairios formos ramina jo psichiką ir jis jaučiasi savimi, saugus. O tik grįžta namo ir pasideda... Yra jautrios psichikos vaikų, kuriuos suspaustos erdvės, jose esantis aidas, triukšmas išveda iš pusiausvyros ir sukelia emocinį nuovargį. Tokiu atveju svarbu būti su vaiku kaip galima daugiau gryname ore, leisti savaitgalius žygiuose.
Jei nepavyksta suprasti, kas sukelia vaikui įtampą ir kodėl jis pradeda žvairuoti, pasiimkite sąsiuvinį ir aprašinėkite situacijas: kaip jautėtės jūs, kaip jautėsi vaikas, ką sakėte jūs, ko reikalavote, kokiu tonu kalbėjote, ką sakė, kaip reagavo vaikas, kas vyko aplink? Ar jūsų tone nesigirdi smerkimo, kaltinimo, pretenzijos, nerimo, baimės, nepasitenkinimo? Vienas kitas kartas ir jums pradės aiškėti tendencijos.
- Pasaka apie akis
Tai žaidimas, kuriam tėvai turi skirti laiko tiek, kiek reikia. Jo neatliksi paskubomis, tada, kai vaikas nenorės ar jam keistai atrodys jūsų klausimai. Tėvai turi išmokti žaisti ir kurti pasaką kartu su vaiku. Raskite laiko. Tai stulbinamai patikimas žaidimas, atversiantis jums vaiko pasaulį.
Kaip pradėti žaisti?
Kai matysite, kad gali būti tinkamas laikas, pasiūlykite vaikui pažaisti akyčių žaidimą ar sukurti pasaką apie akis. Tai gali būti prieš pietų miegą, prieš vakaro miegą, taip kokia jauki akimirka, kai esate dviese su vaiku.
Pagrindiniai klausimai žaidimo metu:
1. Koks tavo dešinės ("šitos" (parodant į ją), jei nežino kuri dešinė) akytės vardas? Neturite skubėti ar pasakinėti, turite išlaukti ar ištraukti, kaip vadinasi akytė. tai gali būti bet koks vardas: mėlyna, banginis, šaukštas, vinis, bet kas. Bet koks vardas yra gerai. Kartais vaikai sako, kad organai neturi vardų, kad kažkokių nenormalių klausimų klausinėji. Nepasiduokite. Viskas priklausys nuo to, kaip jūs norėsite žaisti su vaiku. "Na, ir kas, kad neturi, o mes imkim ir duokim, tada turės", ir pan.
Kai sužinosite vardą, paklauskite: ką veikia "Jonukas" dabar? Apie ką galvoja? Kaip jis jaučiasi? Ką jis mėgsta veikti?
2. Koks tavo kairės akytės vardas? Tarkime, Marytė. Ką veikia Marytė dabar? Apie ką galvoja? Kaip ji jaučiasi? Ką ji mėgsta veikti labiausiai? Ar "Marytė" draugauja su Jonuku? Žvairumo, astigmatizmo ar akies tinginės atveju dažnai gali būti atsakymas, kad nedraugauja. Jums reikia padaryti taip, kad akytės susidraugautų.
Gal mes galime nusišypsoti Marytei, kad ji draugautų su Jonuku? Ne? O jei Jonukas jei nusišypsotų, ji gal irgi nusišypsotų? Ne? O gal tada mes galime nusipirkti ledų, suvalgyti ir Marytė jausis geriau, norės draugauti su Jonuku. O gal galime ką nors nupiešti? Jie gali susikabinti už rankyčių ir pasivaikščioti arba pažaisti kartu? Gali suptis kartu? Ir t.t. ir pan. Kol susidraugaus. Pagal situaciją matysite, ką reikia kalbėti.
3. Vaiko galva yra Jonuko ir Marytės mama ir tėtis. Taip vaikui ir pasakykite: "Tavo galva yra Jonuko ir Marytės mama ir tėtis. Gal ji irgi turi vardą?" Ką galva (vardu įgarsinkite) galvoja apie Jonuką? Klausykite, ką vaikas sako labai įdėmiai. Ką galva galvoja apie Marytę? Ar galva draugauja su Jonuku? Ar draugauja su Maryte? Ką jie mėgsta kartu veikti? Ką jaučia Marytė/Jonukas, kai būną kartu su galva (vardu įgarsinkite)?
Viskas, ką vaikas jums sakys apie akis, jis sakys apie save: kaip jis jaučiasi, kaip jis jaučiasi tėvų apsuptyje ir pan. Jei žmogus sako, kad jo akies vardas "Beviltiška", tai jis jaučiasi beviltiškai.
Kartas nuo karto sugrįžkite prie akių personažų įsiminę juos, kad galėtumėte išklausinėti, kas atsitiko per dieną, darželyje, mokykloje. Paklausus, kas įdomaus nutiko Marytei šiandien, bus lengviau gauti atsakymą apie tai, kas įdomaus nutiko vaikui šiandien. Nes net 3 m. vaiko paklausus "kaip šiandien sekėsi?", jis atsakys "gerai" arba "ką šiandien veikėt?" atsakymas bus irgi "gerai".
Ketvirtas žingsnis – atsipalaidavimo ir saugumo atmosferos kūrimas
Kad vaikas galėtų atsipalaiduoti ir jaustis saugiai, pirmiausiai taip turi jaustis tėvai. Todėl vaikų regėjimo problemos dažnai tampa įdomia tėvų savęs pažinimo kelionės pradžia.
Be jau minėto buvimo gryname ore, supimasis hamakuose, supynėse, maudymasis vandenyje (vonioje), prisidengimas delnais (palmingas) yra labai veiksmingi būdai, leidžiantys atsipalaiduoti vaiko psichikai.
Jautraus vaiko psichika turi turėti pakankamai laiko atsistatyti po per dieną patirtų išgyvenimų ir emocijų, todėl aš visada sakau, kad nėra jokios pateisinamos priežasties budinti vaiką iš miego anksčiau nei jis atsikelia pats. Jei reikia anksčiau atsikelti, vadinasi, reikia anksčiau atsigulti. Ir jei vaikas nenueis laiku į darželį ar į mokyklą, pasaulis dėl to nesugrius.
