Konsultuoja kompleksinių paslaugų centro „Ypatinga vaikystė“ logopedė Aina Kulnickaitė
Šie švelnūs garsai pavyksta tik gerai nusiteikusiam kūdikiui, pavyzdžiui, pamaitinus ar pervysčius. Mama, apimta palaimos, nesąmoningai bando išgirstus garsus pakartoti. Vaikas nustemba ir taip užsimezga pokalbis, kuris su nedidelėmis variacijomis kasdien kartojasi.
Pusmetuko pasiekimai
Sulaukus pusės metų, atsiranda kitokių garsų: stiprių ir skaidrių, susimaišiusių su lūpiniais priebalsiais. Juos palydi ritmingas simetriškas vaiko spardymasis. Tai tik džiaugsmo išraiška, tačiau kalbos raidai įtakos neturi. Kad vaikas išmoktų kalbėti, jis turi girdėti kalbą. Vėliau, sekdamas pavyzdžiu, nustos skiemenuoti ir po truputį pereis prie kalbėjimo. Pasirodo, jog nuo pat pradžių vaikas kalba „sakiniais“ ir, pavyzdžiui, sakydamas „mama“, galvoje turi visą kontekstą. Tai gali reikšti: „Mama, ateik!“, „Mama, kur tu?“, „Mama, pakelk mane!“ ir t. t. Jei suaugusieji ima mėgdžioti vaikų kalbinius bandymus ir pradeda su jais kalbėti vaikiška kalba, tai vaikai praranda pavyzdį ir dėmesį sutelkia tik į atskirus garsus. Ir atvirkščiai – jei suaugusieji prie vaiko kalba kaip visuomet, tai mažyliui atsiveria didžiulės galimybės įsiklausyti į visus gimtosios kalbos atspalvius.
Tėvų žodynas itin svarbus
Pastebėta, kad jei tėvų žodynas skurdus, vaikas neturės iš ko mokytis. Dažnai tokie vaikai pradeda kalbėti anksti, tačiau jų žodynas lieka ribotas. Sunku ištaisyti ir tokias klaidas, kai tėvų kalba perdėtai meili, nenatūraliai pakylėta, pernelyg išpuoselėta. Vaikas pajunta kalbančiojo nusiteikimą, prieš suprasdamas atskirų žodžių prasmę, ir mėgdžiodamas tiesiog išgyvena džiaugsmą, rimtį arba švelnumą, nors ir nesupranta, apie ką kalba. Kalba turi būti aiški, taisyklinga ir, svarbiausia, pakankamai lėta. Vaikiškos dainelės, linksmi eilėraštukai ir pasakų skaitymas, o dar geriau – sekimas, taip pat sužadina džiaugsmą, patiriant kalbos skambesį ir išraiškos galimybes.
Žaidimai ir veikla su mažyliu
Rišliajai kalbai labai svarbus tėvų ir vaikų artimas bendravimas ir, žinoma, reikalinga begalinė kantrybė. Smagu su vaikais pažaisti žaidimą „O kas galėtų būti?“, t. y. pafantazuoti, kas būtų, jeigu būtų. Galima pasirinkti įvairių žaislų ir, naudojant juos, žaisti spektaklį. Žaislams sugalvokite vardus, profesijas ir pan., kurkite linksmas siužetines istorijas. Žaidimai, pratimai žodyno plėtimui ir kalbos gramatinio taisyklingumo ugdymui: žaidimas / veikla „Parduotuvė“. Jau nuo mažų dienų kartu su kūdikiu, vėliau su vaiku nevenkite lankytis parduotuvėje ir vis pasakokite, ką perkate, kokias daržoves, vaisius ir pan. Galima prisipirkti ir išsikirpti iš didžiuosiuose prekybos centruose dalijamų reklaminių laikraščių įvairių paveikslėlių. Žaiskite žaidimus „Atrask porą“, „Išrink tik vaisius“, „Kas prasideda garsu „š“? ir pan. Gyvūnų ir jų jauniklių pavadinimai kartais skiriasi. Reikėtų vaiką mokyti juos įsiminti. Pavyzdžiui: ne arkliukas, o kumeliukas, ne aviukas, o ėriukas ir t. t. Taip pat galima, naudojant gyvūnus, plėsti vaikų veiksmažodinę leksiką, aptariant gyvūnų judėjimą: varna skrenda, varlė šokuoja, ežys tipena ir pan.
VESTI ar NE pas logopedą?
Nieko bloga, kad vieni vaikai kalbėti pradeda anksčiau, kiti vėliau. Svarbiausia suvokti, jog visi jie asmenybės. Gali būti, kad vaikas bijo apsijuokti ir netaisyklingai pakartoti negirdėtą žodį, todėl išvis jo garsiai nesako arba supyksta, jei kas nors pasišaipo iš netaisyklingai ištarto žodžio, ir vengia jį sakyti. Metų sulaukęs vaikas jau taria paprasčiausius žodelius, daug garsažodžių, gerai, jei turi vadinamąją savą kalbą. Svarbiausia, kad netylėtų. Besibaigiant antriesiems gyvenimo metams, pavienius žodžius jau turėtų sieti į trumpus sakinukus. Nukąsti galūnes ar iškraipyti žodžius dar leidžiama. Tačiau jeigu dvimetis, norėdamas pasakyti, ko nori, daug gestikuliuoja, taria tik labai paprastus, kūdikiams būdingus garsus, patariama nuvesti pas logopedą.
Specialisto pagalbos reikia, jei, tardamas š, ž, č, dž garsus, mažylis iškiša liežuviuką tarp dantukų. Toks kalbėjimo būdas yra žavus, tačiau jis vadinamas tarpdantiniu sigmatizmu ir yra sunkiai ištaisomas. Labai svarbu per ilgai nelaukti, nes, net vienus metus uždelsus, trūkumą gali būti labai sunku ištaisyti.
Kai galvoje minčių knibždėte knibžda
Maždaug iki penkerių metukų vaiko mintys būna labai padrikos, o ir jų mažoje galvelėje knibždėte knibžda. Norėdamas kuo greičiau jomis pasidalyti, mažylis skuba, todėl iškraipo žodžius, nukanda galūnes. Tokia kalba yra juokinga, tačiau jos mėgdžioti nereikia, kad neįsimintų netaisyklingai ištartų žodžių ar garsų. Tik girdėdamas taisyklingus žodžius, mažylis išmoks pats taisyklingai juos tarti. Todėl jeigu vaikas rodo į šuniuką ir sako „au au“, atsakykite: „Taip, tai šuniukas.“ Maži vaikai nesivargina kalbėti taisyklingai, nes jų intelektas vystosi kur kas sparčiau už kalbos raidą. Todėl kurį laiką jų kalba yra truputėlį „kreiva“. Penkiametis jau turėtų kalbėti aiškiai ir nešvepluodamas, lengvai reikšti mintis.
Kalba ir judėjimas
Mokantis kalbėti, mokomasi ir judėti. Į kalbą galima žiūrėti kaip į tam tikrą kūno judesių metamorfozę: gerklos atlieka tuos pačius, tik mažesnius, judesius kaip ir visas kūnas. Todėl esant bet kokiam kalbos sutrikimui galima pastebėti didesnius ar mažesnius judėjimo raidos sutrikimus. Jei pavyks tam tikrais žaidimais (kamuolio mėtymu, pusiausvyros išlaikymu, rutuliukų rinkimu kojomis ir t. t) juos pakoreguoti ir vaikas taps pakankamai vikrus, nustebę pamatysite, jog sunkius garsus vaikas pradės artikuliuoti geriau.
Tėvai turi teigiamą poveikį vaiko kalbos raidos vystymuisi: vaikai plėtoja verbalinius ir neverbalinius bendravimo gebėjimus, tobulėja kalbos supratimas, plėtojasi žodynas, kalbos gramatinis taisyklingumas ir rišliosios kalbos gebėjimai. Kaip rodo tyrimai, tėvų įgalinimas dirbti su vaiku namuose gali žymiai pagerinti jų vaiko kalbos gebėjimus.
Girdimosios atminties ir dėmesio ugdymo pratimai
Atsižvelgiant į vaiko amžių (pavyzdžiui, 1 m. – 1 instrukcija, 2 m. – dvi ir t. t.), prašome atlikti ir įvykdyti tam tikras instrukcijas / prašymus: paimk arklį ir kiaulę; paimk kamuolį ir įdėk jį į kibirą; paimk mašinėlę ir padėk ant stalo ir pan. Žaidžiame slėpynes su daiktais: ant stalo išdėliojame kelis daiktus, juos aptariame su vaiku. Paprašome, kad vaikas užsimerktų, tuo metu paslepiamas vienas daiktas. Klausiame vaiko: kas pasislėpė? Kas dingo?
