Psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna:

„Ne taip svarbu, kas padės gerus pamatus – šeima ar darželis. Svarbiausia, kad padėtų“

Ar reikia vaikui darželio? Į šį klausimą galima atsakyti, remiantis vaiko raida, kokie yra jo poreikiai tam tikru amžiaus periodu. Štai naujagimis ir kūdikis turi būti liečiamas, sūpuojamas, nuolat jausti artimą žmogų šalia. Įrodyta, kad kūdikiui iki pusės metų tai būtiniausias psichologinis „maistas“. Nuo pusės metų, kai pradeda daugiau judėti, keičiasi ne tik kūdikio valgiaraštis, bet ir psichologiniai poreikiai. Šiuo periodu svarbu, kad vaikas būtų skatinamas kažką daryti: judėti, sėdėti, eiti.

Nuo pusantrų iki trejų metų, kai vaikas pradeda kalbėti ir klausinėti, tampa svarbi jo gyvenimo, kasdienybės struktūra, tam tikra tvarka, pavyzdžiui, kada keltis, gultis ir pan. Maždaug tokio amžiaus vaikui darželis jau pradeda vaidinti tam tikrą vaidmenį, nes gali suteikti aiškią struktūrą.

Trejų–šešerių metų vaiko vienas svarbiausių poreikių yra suprasti, kas aš esu, kuo skiriuosi nuo kitų, kuo esu į kitus panašus ir t. t. Tėvai turėtų savęs paklausti, kokios galimybės patenkinti šį vaiko poreikį yra darželyje ir kokios – namuose. Manau, jei ugdymo įstaigoje dirba geri, nuovokūs pedagogai, kurie sugeba padėti vaikui įgauti teigiamų žinių apie save, leiskite į darželį be abejonių. Tačiau jei dirba, švelniai tariant, bet kas ir tėvai jaučia turintys daugiau kompetencijos ugdyti vaiką, galite ir toliau auginti jį namuose.

Gyvenimas eina ciklais, t. y. periodiškai kartojasi etapai, kuriuos kūdikis išgyveno pirmaisiais gyvenimo metais. Pirmas etapas – buvimas, antras – veikla, trečias – mąstymas, ketvirtas – atsakymas į klausimą „Kas aš?“, penktas – besiformuojantys įgūdžiai. Kaip nuo gimimo iki ankstyvos paauglystės vaikas pereina visus šiuos etapus, taip vėliau juos atkartoja, pavyzdžiui, įstoja į universitetą ir yra studentas, veikia kaip studentas, mąsto kaip studentas, suvokia save kaip studentą ir t. t. Jei vaikystėje kuriame nors etape strigo, t. y. nebuvo patenkinti tie poreikiai, kurie turėjo būti patenkinti, vargu ar žmogui seksis tuos etapus įveikti ir suaugus. Būtina suprasti, kad tai, ar žmogaus gyvenimas bus sėkmingas, didelę reikšmę turi vaikystėje padėti pamatai. Netgi ne taip svarbu, kas juos tinkamai padės – šeima ar darželis, svarbu, kad padėtų. Ir tai labiausiai priklauso nuo asmenybių, kurios yra šalia vaiko.

Be abejo, ugdymo įstaigose vyksta įvairių dalykų – ir gerų, ir nelabai, tačiau lygiai taip pat gali būti ir namuose. Visi žinome, kad namuose kūdikis gali būti ne tik glostomas, bet, deja, ir mušamas, ne tik skatinamas, bet, deja, ir stabdomas, pavyzdžiui, užuot skatinus judėti, įstatomas į maniežą.

Vis dėlto bent jau pirmąjį ciklo etapą kūdikis turėtų išgyventi namuose, žinoma, jei čia jam yra saugu ir patenkinami svarbiausi jo poreikiai. Drąsiai galiu teigti, kad kūdikis, kuris į ugdymo įstaigą patenka iki metukų, t. y. į lopšelį, vėliau paaugęs bus šimtaprocentinis mūsų, t. y. psichiatrų, pacientas.

Tėvai, vaikus auginantys namuose, dažnai girdi priekaištą, neva naminukui bus sunku pritapti mokykloje, nes nežinos taisyklių, nemokės bendrauti, turės mažiau žinių ir įgūdžių nei bendraamžiai. Tokiais atvejais mano atsakymas toks: vaiko saugumo jausmas, dvasinis patogumas yra daug svarbiau nei techninės, akademinės žinios. Jų vaikas gali įgyti ir vėliau – nelabai kas dėl to jo gyvenime pasikeis. Na, o socialinių įgūdžių vaikas turi įgyti kasdien, bet juk jis gyvena ne Sacharos dykumoje, tiesa? Išeina į lauką, susitinka draugų kieme.

Sėkmingas žmogus yra kūrybiškas ir savarankiškas. Ir darželis, ir mokykla nedaug teprisideda, vystant šias savybes, čia labiausiai reikia įgūdžio konkuruoti, pakovoti dėl savęs, tad didelė tikimybė, kad vaikas gaus ne tik teigiamų, bet ir neigiamų žinių apie save, nuvertinimo patirtį.

Jau sovietmečiu buvo atlikti tyrimai, kurie įrodė, kad vaikai, kurie nelankė darželio, geriau mokosi, yra kūrybiškesni ir t. t. Skandinaviškos tradicijos darželiuose, kuriuose daugiau dėmesio skiriama bendravimui, o ne akademinėms žinioms, vaikai auga kūrybiškesni, jaučiasi saugesni, geresni. O mes labai pabrėžiame žinias, mokymąsi, todėl esame kieti, deja, tik teoriniu lygmeniu.

Kaip elgtis – vesti vaiką į darželį ar ne, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, sąlygų namuose. Jei šeimoje sąlygos geros, šeima nėra asociali, vesti rekomenduočiau ne anksčiau nei nuo trejų metų.

Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė:

„Išėjimas į darželį vaikui yra jo amžių atitinkantis iššūkis. Taip formuojasi jo savivertė“

Esu girdėjusi mamų nuomonę, kad darželis visus vaikus tarsi „nupjauna“ pagal trafaretą, t. y. jie tampa lygūs, vienodi, neoriginalūs. Štai namuose vaikas piešė mėlyną saulę, o darželyje staiga ji tapo geltona... Tačiau reikėtų žinoti, kad darželinio amžiaus vaikai mokosi kopijuodami. Vieno piešinys gali būti panašus į kito ne dėl to, kad taip buvo liepta piešti, o dėl amžiaus ypatumų – poreikio mokytis panašumo principu. Antra, kitoniškumas nieko nekuria. Pavyzdžiui, autistinio spektro vaikai yra labai kitoniški. Bet... kas iš to? Reikėtų kalbėti ne apie vaiko kitoniškumą, o apie kūrybiškumą, kaip jis geba save išreikšti ir kokios sąlygos jam suteikiamos tai daryti.

Jei vaikas yra toks originalus, kad, pavyzdžiui, daro kažką labai savitai, elgiasi labai savitai ir tai sukelia keblumų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, nežinau, ar prasminga tokį elgesį skatinti, juk ateityje tai taps našta, kančia, atskirs jį nuo kitų. Žmogus juk yra visuomeniška būtybė. Ugdymo įstaiga ir yra ta vieta, kurioje vaikas mokosi būti su kitais vaikais, suaugusiaisiais, mokosi tam tikrų taisyklių, kurios padeda gerai jaustis tarp žmonių.

Nors sakome, kad visi vaikai moka piešti, bet jei jam nebus parodyta, kaip piešiamas žmogus ar namas, gali būti, kad jis ilgai jų ir nepieš. Piešimo ir kiti įgūdžiai yra kopijuojami, todėl turi būti parodyti. O ką vaikas darys su nusižiūrėtu ir įvaldytu įgūdžiu, kaip juo pasinaudos, tai jau ir yra kūrybiškumo, individualumo reikalas. Jei tėvai lauks, kad namuose auginamas vaikas pats paims pieštuką ir pradės originaliai reikštis, deja, gali ir nesulaukti...

Tėvai, kurie apsisprendžia auginti trejų–ketverių metų vaiką namuose vien dėl to, kad siekia auginti jį originalų, mano galva, daro didelę žalą. Reikėtų savęs paklausti, kas tėveliams svarbiau – norime, kad mūsų vaikai būtų labai kitoniški, originalūs ar... laimingi? Nes laimingas vaikas bus tada, kai turės galimybę ir įgauti įgūdžių, ir darniai jaustis toje aplinkoje, kurioje gyvena. Vaikui įgūdžių ir impulsų reikia daug ir įvairių. Vargu ar, vaikui sulaukus tam tikro amžiaus, šeima ir namų aplinka bus pajėgi patenkinti visus jo poreikius. Net jei tėveliai įdeda daug pastangų, namuose lavindami vaiko kognityvinį (žinių) intelektą, atima iš jo galimybę ugdyti emocinį (jausmų) intelektą, kuris, įrodyta, yra sėkmingo žmogaus garantas. Žmogus gali būti labai protingas, bet negebantis prisitaikyti, savęs realizuoti, kurti tarpusavio santykių.

Vaiko stuburą formuoja mažos kasdienės kovos, pergalės, sėkmės ir nesėkmės, kurias jis išsprendžia pats, kai mama nestovi už nugaros. Daugelis mamų nesupranta, kad tikroji savivertė ir savigarba formuojasi tik vaikui pačiam įveikiant kliūtis. Žinoma, labai svarbu saugoti, kad ankstyva vaikystė būtų kuo švelnesnė, kad vaikas nepakliūtų į ypač traumuojančią aplinką, kuri jam ne pagal jėgas. Tačiau išėjimas į darželį vaikui yra jo amžių atitinkantis iššūkis, užduotis, kurią turi pats įveikti ir yra pajėgus tai padaryti. Kai vaikas tai įveikia, jo savivertė argumentuotai išauga: „Aš šaunus!“ Tėvų užduotis yra suteikti vaikui tas sąlygas, kurios padeda auginti savigarbą, stiprinti stuburą.

Psichologas Andrius Atas:

„Vaiko elgesys plačiąja prasme yra labai nulemtas tėvų lūkesčių“

Svarbiausia, kad, prieš priimdami vienokį ar kitokį sprendimą, tėveliai iškeltų sau klausimą: ar jie žino priežastį, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip? Pavyzdžiui, kodėl neveda į darželį, neskiepija ir t. t. Jei priežastis patiems tėvams yra aiški ir, jų nuomone, protinga, tada viskas bus gerai.

Ar vaikui reikia darželio? Vaikui yra gerai tada, kai gerai yra visai šeimai. Didžiausia dovana jam – matyti laimingus tėvus. Jei tėveliai dėl tam tikrų protingų priežasčių neveda vaiko į darželį, tai jokia tragedija. Ką vaikui duoda darželis? Keturmetis patiria didelį malonumą, būdamas tarp bendraamžių, ir maždaug nuo tokio amžiaus pradeda kaupti vertingą socialinę patirtį, kuri gyvenime gali būti labai naudinga, ypač jei vaikas – vienturtėlis.

Vaikai, kurie prieš mokyklą lankė darželį, santykinai lengviau pripranta mokykloje. Į pirmą klasę atėjusieji iš namų patiria daugiau įtampos, todėl tėveliai turi suprasti, kad vaikui reikės pagalbos, t. y. stebėti jį, kalbėtis apie jo jausmus, ko bijo, ant ko pyksta, kas jam nepatinka, ir padėti su tais jausmais susitvarkyti. Tėvams padedant, paprastai pirmoje klasėje panašios bėdos ir įveikiamos. Be abejo, darželis yra tramplinas į visuomeninį gyvenimą. Vaikui, kuris yra lankęs darželį, tas tramplinas žemesnis.

Nors teigiama, kad namuose augę vaikai yra kūrybiškesni, o darželinukai – lankstesni, geriau prisitaikę, daugiau visko moka, tačiau, mano galva, svarbiausias akcentas yra kaip tik priežastis, kodėl tėvai neleidžia vaiko į darželį. Juk jei mama nusprendė pati, augindama vaiką, lavinti jo kūrybiškumą, tikėtina, kad taip ir bus, ji to sieks, todėl šio ar kito įgūdžio jis nepritrūks. Jei į darželį neveda, nes turi baimių, kad nepritaps, bus skriaudžiamas, patirs blogiukų įtaką ir pan., svarbu suvokti, kad tą patirties trūkumą mažylis atsineš ir į pirmą klasę. Vaiko elgesys plačiąja prasme yra labai nulemtas tėvų lūkesčių, todėl, pasikartosiu, tėvai turi gerai apsvarstyti ir žinoti, ką daro ir kodėl. Jei žino, viskas gali būti gerai bet kuriuo atveju – ar vaikas liks namuose, ar eis į darželį.

Darželis slopina vaiko individualumą, kūrybiškumą? Pastebėta, kad, palyginti su darželinio amžiaus vaikais, kūrybiškumą labiausiai slopina mokykla – maždaug iki penkiolikos metų jo beveik nelieka. Man kyla klausimas: kodėl yra svarbu ugdyti, pavyzdžiui, ketverių, penkerių metų vaiko kūrybiškumą? Tokio amžiaus pypliai ir taip labai kūrybiški!