Konsultuoja lopšelio-darželio „Kiškių miškas“ auklėtoja Erika Švanienė
Režimas darželyje ir namie
Susipažinkite su darželio dienos režimu – kada mažieji pusryčiauja, kada vyksta ugdomoji veikla, žaidimai lauke, kada sėdama prie pietų stalo ir einama pietų miegelio. Stenkitės gyventi panašiu ritmu bent mėnesį prieš pradedant lankyti lopšelį-darželį. Svarbu, kad vaikutis vakare laiku eitų miegoti ir į naują dieną žengtų išsimiegojęs, žvalus ir geros nuotaikos, nes patirti per dieną reikės labai daug.
Bendraukite kuo dažniau su auklėtojomis. Pasakokite apie savo vaiką. Pasakokite viską, netgi iš pirmo žvilgsnio galbūt nereikšmingus dalykus. Ką jis mėgsta? Kaip užmiega – mėgsta, kad šalia pabūtumėte, o gal reikia tiesiog apkloti ir palikti vieną? O gal mėgsta užmigti su migduku ar skepetaite? Ko mažylis bijo (griaustinio, baliono, gręžimo ar dėdės...)? Gal kandžiojasi (kada bando kąsti: kai kažko negauna ar neleidžiate)? Ši informacija auklėtojoms padės suprasti daugybę dalykų ir tinkamai padėti jūsų vaikui.
Pietūs ir apranga
Pietų miego darželyje patirtis labai individuali: vienam vaikui reikia mėnesio priprasti, o kitas gali drąsiai gultis ir miegoti jau pirmąją dieną. Auklėtojos jums pasakys po kelių dienų, kaip vaikas jaučiasi ir ar jau galite bandyti palikti jį miegoti pietų miego.
Atkreipkite dėmesį, kaip aprengtas mažylis būna vakare, kai ateinate jo pasiimti. Jeigu nuvilktas megztinis ar užmauti šortai, vadinasi, buvo per šilta. Svarbiausia – vaikui turi būti patogu. Aptempti džinsai, marškinukai, užsegti iki kaklo, sijonai iki žemės – nepatogu! Galbūt tai gražu, madinga, bet nepatogu. Juk jie gulinėja, šliaužioja, bėgioja. Avalynė taip pat turi būti ne tik graži – kojytės turi jaustis patogiai ir neprakaituoti. Vaikutis dažnai nesupranta, negali pasakyti, kad jam nepatogu, jis tiesiog plėšia nuo savęs varžančius rūbus ar netinkamus batus. Spintelėje vaikui palikite drabužėlių persirengti – turite atsižvelgti į savo vaiką (ar jam reikia trijų komplektų, ar pakanka vieno) bei sezoniškumą. Vis peržiūrėkite, galbūt jau kažką bus išaugęs. Jeigu kažko trūks, auklėtojos tikrai pasakys. Šukos, vienkartinės nosinaitės, drėgnos servetėlės – būtina. Jeigu vaikas dėvi sauskelnes, auklėtojos visada pasakys, kada jų trūksta. Svarbiausia visada prisiminti vieną dalyką – jeigu jūs lekiate su šeima į gamtą, juk esate apsirengę patogiai. Taip ir vaiką leiskite į darželį – jam turi būti patogu.
Puoduko reikalai ir čiulptukas
Pratinimas ant puoduko – bendras tėvų ir auklėtojų darbas. Jei vaiką namie jau sodinate ant puoduko ar jis pats pasiprašo, tą patį turime pradėti daryti darželyje ir mes. Tada jau atneškite mums atskirą maišelį drabužių ir nepykite ant mūsų, kad vakare tas maišas bus pilnas šlapių drabužių. Iškęsime kartu viską.
Pirmąjį mėnesį neatimkite mažylio čiulptuko, buteliuko ar skudurėlio, su kuriuo jis užmiega. Nereikia. Jau jam didžiulis stresas yra naujos „tetos“ ir būrys vaikų. Jeigu vaikas nusiramina su žaislu, leiskite jį neštis į darželį. Auklėtojos pamažu „atsikratys“ visais nereikalingais daiktais, tačiau pradžioje – jokių drastiškų pasikeitimų.
Su vaiku kaip su sau lygiu
Su savo vaikais aš visada kalbu kaip su sau lygiais – jiems tai labai patinka. Patikėkite, su dvimečiais net galima padiskutuoti. Taip, taip, nemeluoju, po savaitgalio mes dalijamės įspūdžiais, kur kas buvo ir kodėl būtent ten. Labai mėgstame tvarkytis žaislus (ne iš karto tai pavyksta, o po truputį, žinome, kur kiekvieno žaislo vieta), skaityti, vartyti knygutes bei dėlioti dėliones sėdint prie stalo, žaisti su kaladėlėmis ar mašinytėmis ant kilimo. Mėgstame eksperimentuoti – sukurti netikrą sniegą, piešti su dažais ant pieno, piešti su skutimosi putomis, kartais pas mus net lyja virtais makaronais, o pupos dygsta ant langų. Nors esame lopšelinukai, bet pagrindiniai žodžiai, tokie kaip „labas rytas“, „ačiū“, „skanaus“, „prašom“, yra būtini. Jie stebuklingi ir greitai išmokstami.
Kiekvieną rytą pasitikdama vaikus, jau žinau, kaip ką užimti: su vienu nusivalome stalus (mylimiausia žalios spalvos šluostė), kitą turiu stipriai stipriai apkabinti, kitam pašnabždėti į ausį eilėraštuką.
Jaučia jūsų emocijas
Pirmąją dieną lopšelyje-darželyje rekomenduojame tėveliams keletą valandų pabūti su vaiku. Apžiūrėkite grupę, lovytes, tualetus, visą aplinką, aptarkite, ką matote. Pasidžiaukite, nes jūsų mažylis čia praleis visą dieną. Jeigu mama nerimauja, jaudinasi, graudinasi – vaikas jaus tas pačias emocijas. Jeigu jau nusprendėte vesti į lopšelį, būkite stiprūs – su džiaugsmu pasakokite, ką jis čia veiks: žais, valgys, pieš, šoks, eis miegoti pietukų. Kalbėkite su juo. Vaikas jumis pasitiki, bet ir jūs turite pasitikėti auklėtojomis, nes jau sukasi ratas: – mama – vaikas –auklėtoja – vaikas – mama. Kitą dieną viskas kartojasi iš naujo.
Prieš mokyklą – pasimokyti
Konsultuoja Šiaulių jėzuitų mokyklos PUG mokytoja Violeta Šuipienė
PUG’iukai, priešmokyklinukai, paruošiamukai, nulinukai – visi šie apibūdinimai tinka patiems mažiausiems mokinukams, metams patekusiems į tarpinę stotelę tarp vėjavaikiškos darželio kasdienybės ir moksleiviško gyvenimo pradžios. Vis daugiau PUG (priešmokyklinė ugdymo grupė) klasių yra perkeliama į mokyklas, todėl tėvai kartais jaudinasi, ar 5-ieji gyvenimo metai yra tinkamas laikas atsisveikinti su darželiu.
Pagrindinė siekiamybė – padėti vaikui pasirengti sėkmingam ir be streso ugdymuisi mokykloje. Mokydamiesi pagal priešmokyklinio ugdymo programą, jie įgis įvairių kompetencijų, iš kurių svarbiausios – gebėti dirbti komandoje, tinkamai bendrauti tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, mokytis įsitraukti į bendrą veiklą, laikytis susitarimų, pagarbiai spręsti konfliktus, būti empatiškiems. Daugelis vaikų išmoksta skaityti, rašyti spausdintinėmis raidėmis, skaičiuoti.
Nuo ko reikėtų pradėti pasiruošimą?
Ruošti vaiką pirmai klasei reikėtų jau nuo tada, kai jis pradeda kalbėti ir vaikščioti. Mano patarimas – kuo daugiau su juo kalbėtis, panaudojant net sudėtingesnės konstrukcijos žodžius, skaityti knygeles, kartu žiūrėti filmukus juos aptariant, kuo daugiau įtraukti į patirtines veiklas kasdieniame gyvenime (ruošiant valgį, dirbant sode, ilsintis gamtoje, tvarkantis buityje, perkant parduotuvėje ir pan.).
O jei vaikas paniškai bijo naujos aplinkos?
Kuo daugiau vaikai dalyvaus su tėveliais kasdieniame gyvenime, t. y. kartu keliaus, iškylaus, lankysis įvairiose vietose, tuo mažiau streso jie patirs, atėję į mokyklą. Savarankiški, išprusę vaikai, kiek pastebėjau, streso patiria mažiau. Pradėję lankyti mokyklą, visi vaikai patiria mažesnį ar didesnį stresą, to nereikia bijoti, tiesiog grįžus daugiau kalbėtis su vaiku, pasakyti, kad jis žinotų, jog tėveliai visada yra kažkur šalia, taip pat pasikalbėti su mokytoja, paprašyti jos didesnio paglobojimo. Žinau, kad jei klasėje kuriama šilta aplinka, stresas greitai ir be vargo išnyksta. Labai daug priklauso ir nuo pedagogo.
Vis dėlto PUG’iukams geriau darželyje ar mokykloje? Ką rinktis, jei yra galimybė rinktis?
Manau, kad vaikui geriau būtų lankyti PUG mokykloje. Jis pasijus tikru mokiniu, jau mokykloje integruosis į bendrus renginius, lengviau bus ir pradėti mokytis pirmoje klasėje. Pastebėjau, kad ir vaikai jaučiasi truputį brandesni, mokydamiesi mokykloje. Labai gerai, jei PUG ugdo pradinių klasių mokytojas, įgijęs ir PUG pedagogo kvalifikaciją. Jis į viską gali pažvelgti giliau, nes žino, ko reikės vaikams, netrukus tapsiantiems pradinukais.
Esu pastebėjusi, kad ne tiek vaikai turi baimių, kiek tėvai. Tik neaišku dėl ko. Visa tai persiduoda vaikui. Jei tėveliai ramūs, pasitiki mokykla ir pedagogu, vaikai baimių neturi. Lietuvos mastu dabar svarbi problema – nepatekimas į pageidaujamą ugdymo įstaigą. Reikia pasidomėti, kokias vertybes puoselėja mokykla, kad po to netektų nusivilti. Dar svarbu ir pedagogas, kuris dirbs su jūsų vaiku. Nepritariu sueiti į tą pačią klasę, nes tada daug dalykų diktuoja „senas kolektyvas“. Gal vaikui ir saugiau, jeigu jis ne vienas naujoje klasėje. Tikslinga turėti nors vieną pažįstamą iš buvusios grupės ar kiemo. Tada iškart atsiranda saugumo jausmas.
Kiek daugmaž reikėtų numatyti lėšų PUG’iuko krepšeliui?
Akademiniai dalykai nėra tokie svarbūs, nors vaikui bus tikrai lengviau, jei bus pradėjęs skaityti. Svarbu, kad gebėtų sukoncentruoti dėmesį, atliktų darbą iki galo, pastebėtų nuliūdusį ir skubėtų jam į pagalbą. Gebėtų rasti išeitį iš susidariusios situacijos, gebėtų taikiai spręsti problemas, išmanytų sveikos gyvensenos principus, būtų išsiugdęs savitvarkos įgūdžius, įgijęs žinių apie supantį pasaulį, susipažinęs su išmaniosiomis technologijomis.
Kaip stipriai pasiruošę PUG’iukai keliauja į pirmą klasę?
Daug metų dirbau pradinių klasių mokytoja, todėl mano vaikai, išeidami į pirmą klasę, turi sukaupę nemažą žinių ir gebėjimų bagažą: beveik visi skaito, domisi vaikų literatūra, geba susirasti medžiagą ir ją pristatyti draugams, atlieka sudėties ir atimties veiksmus 10 ribose, žino skaičių seką iki 20 ir daugiau, geba atlikti įvairių eksperimentų.
Vis dėlto dažnai į pirmą klasę ateina įvairių gebėjimų vaikų: gali net raidžių nepažinti, metų laikų ar savo gimtadienio nežinoti, nemokėti susitvarkyti darbo vietos, apsirengti, užsirišti batų ir pan., tad labai daug priklauso nuo šeimos vertybių ir PUG pedagogo.
Ką patartumėte tėveliams?
Patikėkite, kad vaikai – tai šeimos atspindys, jūsų minčių kelias. Jie visi geri ir vienodai smalsūs. Tik sudarykime sąlygas jiems augti, nedarykime daug darbų už juos, ugdykime savarankiškumą, smalsumą. Raskime kasdien bent valandėlę atviriems, šiltiems pokalbiams. O visus darbus atlikime visa šeima. Tai bus pati nuostabiausia patirtinė veikla ir jiems nebereikės lankyti PUG. Neskubėkime daryti už vaiką, kad būtų greičiau, o pasakykime: „Pabandyk pats atlikti, pats rasti sprendimą, o jei tau nepasiseks, žinok, kad visada tau padėsiu.“ Leiskime jiems patiems išsirinkti rūbelius, ką apsirengti atsikėlus, tegul tai ir nebūna tobula... Leiskime patiems išsirinkti, ką nori valgyti, nors tai bus ir nelabai sveika... Ir daug kalbėkimės, padėkime tam mažam žmogučiui suprasti, kad jis yra toks pat svarbus šeimoje kaip ir jo tėtis ir mama ar brolis ir sesutė. Ir patys neturėkime baimių, nes jos labai greitai persiduoda vaikams. Visada palaikau šiltą dialogą.
Į mokyklą!
Pirma klasė – svarbi naujo etapo pradžia ne tik pirmokėliui, bet ir visai šeimai, nuo kurios palaikymo ir supratingumo priklausys naujo pirmokėlio pradžios sėkmė.
Konsultuoja Šiaulių „Romuvos“ progimnazijos pradinio ugdymo skyriaus vedėja Edita Puzarienė
Ką būtina žinoti pirmokų tėvams? Ar verta svarstyti galimybę mokslo žinias pradėti krimsti anksčiau?
Vaiką atvesti į mokyklą galima metais anksčiau (6-erių), jei vaikas jau yra lankęs priešmokyklinio ugdymo grupę. Mano patarimas tiems, kurie abejoja, ar verta leisti vaiką į mokyklą anksčiau: jei abejojate, geriau neskubėkite. Iš tiesų tėvai, matydami vaiko aukštesnius skaitymo ir rašymo gebėjimus ar tiesiog norą eiti į mokyklą, kartais palaiko tai rodikliu, kad vaikas pasirengęs mokyklai. Tikrieji požymiai, rodantys vaiko brandumą mokyklai, yra socialinis-emocinis brandumas, vaiko intelektinė raida ir nuostata bei pasirengimas tapti mokiniu. Vis dėlto, jei kyla abejonių, patarčiau patikrinti vaiko brandą mokyklai pedagoginėje psichologinėje tarnyboje ir gauti visus atsakymus.
Kaip reikėtų paruošti vaiką pirmai klasei ir kada tai pradėti daryti?
Kalbėkite su vaikais apie tai, kas jų laukia, tik nepulkite į kraštutinumus: jei pasakosite, kad mokykloje laukia vien tik džiaugsmai, vaikas, neradęs žadėtų malonumų, gali prarasti motyvaciją. Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad mokykla yra tokia, kokia buvo, kai jie mokėsi, tad perkelia vaikui savo patirtis, kurios nebūtinai buvo pačios maloniausios. Nereikėtų atžalų gąsdinti ir pažymiais, geriau akcentuokite, kad svarbu ne koks bus užduoties atlikimo įvertinimas, o ką vaikas išmoks – tokiu būdu parodysite, kad pats ugdymosi procesas ir žinių pritaikymas yra vertybė.
Svarbus aspektas yra darbo vietos pirmokui įrengimas namuose. Apgalvokite, kur ir kada jūsų vaikas galės prisėsti pabaigti nedideles ugdomąsias namų užduotis. Vaiko išsirinktas mokyklinis stalas gali būti puiki paskata mokiniui norėti atlikti užduotis.
Per vasarą galima patobulinti vaiko gebėjimus, atliekant kai kuriuos paruošiamuosius namų darbus:
• Skatinkite vaiko savarankiškumą. Mokykite užsisegti sagas, užsirišti batų raištelius, apsirengti.
• Pratinkite vaiką, kad išklausytų kalbantį žmogų (tai padės įsiklausyti į mokytojos aiškinimą bei pateikiamą užduotį).
• Pratinkite vaiką saugiai elgtis gatvėje, parodykite saugiausią kelią į mokyklą.
• Mokykite vaiką orientuotis erdvėje (kairė, dešinė, kairės pusės apačia, viršus ir pan.). Taip bus lengviau orientuotis sąsiuvinyje ir vadovėlyje.
• Kelionių, išvykų metu pastebėkite įvairius užrašus, tarkite raides, skiemenis, žodžius. Taip lavinsite vaiko skaitymo, rašymo ir kalbinius gebėjimus.
• Skaičiuokite, kiek vaikas mato medžių, namų, mašinų ir pan., lyginkite, ko yra daugiau, ko mažiau. Taip lavinsite vaiko matematinius įgūdžius.
• Pratinkite vaiką iš pirmo karto reaguoti į tėvų pastabas (pavyzdžiui, „Pasidėk telefoną ir eik valytis dantų“). Taip vaikas mokykloje girdės mokytoją, nebus įpratęs, kad jam reikia asmeniškai pakartoti raginimą ar prašymą kelis kartus.
• Mokykite vaiką valdyti emocijas, spręsti konfliktus, laikytis nustatytų taisyklių. Tam labai praverčia bendras laiko leidimas su broliais ir seserimis, jų tarpusavio konfliktų sprendimas (pasistenkite leisti jiems patiems išsispręsti ginčus).
• Pamokykite elementarių higienos ir tvarkos įgūdžių. Nepatikėsite, bet šių įgūdžių stoka sukelia vaikams nemažai streso: nemokėdami savarankiškai elgtis tualete, jie vengia jame lankytis, taip apsisunkindami visą produktyvią savo dieną.
• Rugpjūčio mėnesį po truputį pratinkite vaiką prie mokyklos režimo (eikite anksčiau miegoti, bandykite anksčiau keltis, susiruošti iš vakaro drabužius ir pan.).
• Leiskite vaikui pasidžiaugti naująja kuprine, rašymo priemonėmis bei kitais mokyklai skirtais daiktais. Tegul mokosi juos susidėti ir vėl išimti iš kuprinės. Taip rugsėjo mėnesį vaikas galės skirti didesnį dėmesį kitiems naujiems dalykams.
• Jau dabar reikia vaiką nuteikti, kad rudenį jis eis ne į mokyklą, o mokytis. Taip, kaip tėveliai eina ne į darbą, o dirbti.
Lietuvos mastu dabar svarbi problema – nepatekimas į pageidaujamą ugdymo įstaigą. Kaip tinkamai pasirinkti vaiko ugdymo įstaigą? Ar visada tinkamas pasirinkimas yra kuo arčiau namų arba geriausią vardą turinti mokykla?
Labai svarbu pasirinkti tokią ugdymo įstaigą, kuri yra tinkamiausia būtent jūsų vaikui. Vieni renkasi mokyklą pagal vaiko jau pastebimus, išryškėjusius gebėjimus, pavyzdžiui, meninius, muzikinius, kiti – pagal gyvenamąją vietą, treti – pagal mokyklos aukščiausius vertinimus, netgi reitingus, ketvirti – pagal aplinkinių rekomendacijas. Reikėtų apgalvoti, kokie yra jūsų šeimos mokyklos pasirinkimo prioritetai, nes kiekvieną šeima – atskira istorija, kurios pagrindiniams veikėjams svarbūs skirtingi dalykai. Jeigu vaikas yra jautresnis ir mažiau socialus, galbūt geriausia lankyti mažesnę pradinę mokyklą, kurioje visa bendruomenė yra mažesnė ir net mokyklos erdvės yra mažesnės. O gal priešingai – pasirinkti didelę mokyklą, kur vaikas bus priverstas greitai ir lanksčiai adaptuotis didelėje erdvėje ir bendruomenėje. Tai priklauso nuo to, ko siekiate.
Galima rinktis specializuotos krypties ugdymo mokyklą, pavyzdžiui, inžinerinės krypties, meninio ugdymo, sporto ir pan. Tokiose mokyklose gali būti vykdoma atranka vaiko gabumams patikrinti. Jeigu vaikas nuo mažens turi polinkį į tam tikrą sritį, galbūt tikrai vertėtų pagalvoti apie tokios mokyklos pasirinkimą.
Ką derėtų tėvams išsiaiškinti, parenkant vaikams mokyklą?
Renkantis mokyklą, reikėtų vadovautis vaiko asmenybės ypatumais, o ne patarimu „eikite ten, kur eis visa darželio grupė“. Svarbiausia tai, kas tinka JŪSŲ vaikui. Kas tinka darželį lankančio kaimyno vaikui, nebūtinai tiks ir jūsų atžalai. Siūlyčiau šiuo atveju pažvelgti į situaciją individualiai. Būna tokių kuriozinių situacijų, kai vieni kaimynai, sakykime, Linos tėvai, būtinai pageidauja lankyti pirmą klasę su „geriausia drauge Saule“, o Saulės tėvai pageidauja, kad ji nebūtų vienoje klasėje su Lina. Tad dar kartą noriu pabrėžti – žiūrėkite, kas aktualu jūsų atžalai, pagal tai ir rinkitės mokyklą.
Beje, kartais vaikui yra pravartu atsiskirti nuo draugų, nes jam tai yra nauja galimybė pasirodyti visai kitokiu vaiku, nei buvo darželyje. Tas tabula rasa efektas, kai gali pradėti nuo švaraus balto lapo kurti naują savo gyvenimo etapą, tinka tikrai nemažai vaikų.
Taisyklinga laikysena
Vos tik vaikas pradeda lankyti darželį, vis dažniau tenka palinkti prie staliuko, sėdint prie kompiuterio ar kitų elektronikos priemonių. Lyg to būtų maža, koją taisyklingai laikysenai pakiša dar ir kuprinės.
Konsultuoja kineziterapeutė Ernesta Godliauskienė
Vaikystė yra labai svarbus etapas stuburui formuotis. Stuburo linkiai formuojasi nuo kūdikystės iki 10 metų, todėl šis laikotarpis tampa itin jautrus ir svarbus. Jo metu reikėtų laikytis ergonomikos reikalavimų ir atidžiai stebėti vaiko raidą bei kūno pokyčius. Dar atidžiau vertinti vaiko laikyseną reikėtų dviejų augimo šuolių etapais: pirmasis būna prieš pat pradedant lankyti mokyklą, t. y. apie 6–7 metus (mergaitėms anksčiau, berniukams vėliau), antrasis – stiprus kaulinės ir raumeninės struktūrų augimo šuolis – stebimas brandos laikotarpiu, t. y. apie 12–13 metus. Šiais periodais vertėtų tėvams atidžiau stebėti vaiko laikyseną ir paprašyti, kad ją įvertintų specialistas.
Taip pat vaikystės etapo metu itin didelę reikšmę turi reguliarus fizinis aktyvumas, kuris daro teigiamą poveikį tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, dėl kurios gerėja mokymosi rezultatai, atminties procesai, gebėjimas spręsti psichologines problemas.
Taisyklingos sėdėsenos įpročiai
Pirmojo augimo šuolio metu vaikai pradeda lankyti mokyklą ir susiduria su dideliais pokyčiais. Vienas jų – prievolė ilgai sėdėti. Ergonomiško sėdėjimo pamokas įsisavinti reikėtų kuo anksčiau, nes vėliau pakeisti blogą įprotį teisingu kur kas sunkiau, ilgai užtrunka ir netaisyklingo sėdėjimo išprovokuotų pasekmių koregavimas.
Viena svarbiausių sėdėjimo taisyklių, dažnai vadinama „keturių atramų“ taisykle: sėdint prie rašomojo stalo, reikia remtis pėdomis į grindis ir alkūnėmis į stalą. Taip pat svarbu nepamiršti priglausti dubens ir nugaros prie atlošo.
Tinkamas fizinis krūvis
Raginkite vaikus kuo daugiau judėti lauke, žaisti judrius žaidimus, tiesiog neužsisėdėti vienoje vietoje.
Šios rekomendacijos galioja tik tuo atveju, jei vaikas neturi didelių laikysenos pokyčių. Jei laikysena ydinga ir fiksuojami stuburo pakitimai, sportines veiklas reikėtų rinktis itin atidžiai. Tokiu atveju kur kas svarbiau būtų į dienotvarkę įtraukti fizinių pratimų, padedančių palaikyti kūno raumenų balansą, simetriškai stiprinančių abi kūno puses. Beje, tokio pobūdžio mankšta taip pat būtina ir ilgą laiką vaikui užsiimant sporto šaka, kurioje aktyvinama viena kūno pusė (pavyzdžiui, stalo ir lauko tenisas, futbolas, krepšinis), ir net, pavyzdžiui, muzikos mokykloje mokantis groti smuiku, kai viena kaklo pusė priversta nuolat būti įtempta. Bet kokie ilgą laiką kartojami asimetriški judesiai ilgainiui išbalansuoja raumenis ir sudaro sąlygas sisteminiams pokyčiams progresuoti.
Mokyklinukų kuprinės
Mokyklinių reikmenų nešiojimo svarbiausia taisyklė – daiktus nešioti kuprinėje plačiomis reguliuojamomis petnešomis ant abiejų pečių. Išsirinkti kuprinę pradinukams daug paprasčiau – jiems skirtos kuprinės dažniausiai būna ergonomiškos, su kieta nugarėle, plačiomis petnešomis, reguliuojamais diržais (ne trumpesniais kaip 70 cm), o ir nešioja jas mažieji ant abiejų petukų. Užsidėjus kuprinę, jos apačia neturėtų būti žemiau juosmens. Rekomenduojamas pradinukų kuprinių svoris turi būti ne didesnis kaip 700 g, vyresniųjų klasių moksleivių – ne didesnis kaip 1 000 g. Vyresnėse klasėse kur kas populiariau nešioti kuprinę ant vieno peties arba vietoje jos rinktis rankinę. Tad ir laikysenos pokyčių tokiame amžiuje atsiranda daugiau.
Ant
ra svarbi taisyklė – nenešioti per didelio svorio. Kuprinės svoris neturėtų viršyti 10–15 proc. vaiko kūno masės. Tikrai vertėtų kasdien patikrinti pradinuko kuprinę ir pasižiūrėti, ar ji ne per sunki, ar vaikas nesinešioja nereikalingų daiktų, žaislų, mokyti planuoti ir į mokyklą neštis ne visus vadovėlius ir sąsiuvinius, o tik tą dieną reikalingus.
Patarimai
Paprašykite savo vaiko atsisėsti ar atsistoti tiesiai. Ar jam tai pavyksta? Praktika rodo, kad gebėjimą stovėti, sėdėti, atsigulti tiesiai daugelis suaugusiųjų yra praradę, ydinga laikysena pažengusi, stuburo linkiai susiformavę netaisyklingai, o išsitiesinti prireikia ir pastangų, ir laiko. Todėl rekomenduoju nuo 6–7 metų kasmet kreiptis į specialistą, galintį patikrinti vaiko laikyseną, net jei ir nėra didelių pakitimų. O augimo šuolių metu tai rekomenduoju daryti du kartus per metus.
Svarbu!
Rekomenduojama vadovautis 90–90–90 taisykle, kuri nurodo, kad sėdint ant kėdės mokinio kojos per klubo ir kelio sąnarius turi būti sulenktos 90 laipsnių kampu. Visa pėda turi remtis į grindis. Jeigu pėdos nesiekia grindų, reikia naudoti papildomą atramą kojoms. Po stalu turėtų būti pakankamai vietos kojoms. Stalo aukštis turi būti toks, kad, mokiniui dilbį padėjus ant stalo, ranka per alkūnės sąnarį būtų sulenkta taip pat 90 laipsnių kampu.
Įrengiant vaikui sk
irtą darbo ir mokymosi zoną, būtina įvertinti stalo ir kėdės aukštį. Stalo tinkamumą pasimatuoti galima labai paprastai: pridėkite kumščius prie smakro, alkūnės laisvai nuleidžiamos žemyn – nuo jų iki stalo turėtų likti trijų pirštų tarpas. Kėdės atlošo plotis neturi riboti alkūnių judesio atgal, o tarp liemens ir stalo krašto turėtų likti 3–4 cm tarpas. Atkreipkite dėmesį, ar vaikas rašydamas išlaiko simetriškumą, ar jo vienas petys neišsikiša į priekį, ar jis nesikūprina, neišsiriečia į vieną šoną. Tenka pripažinti, kad simetriškumą itin sunku išlaikyti kairiarankiams. Jie linkę rašyti persisukę, pirmyn atkišę kairįjį petį. Tokiems vaikams reikėtų siūlyti pasukti sąsiuvinį ir kuo dažniau daryti pertraukėles ar pratimus, kurie atpalaiduotų pečius.
Dar vertėtų priminti ir pagrindines ergonomiško darbo kompiuteriu taisykles: dilbiai ant stalo, alkūnės arčiau kūno, o monitoriaus viršutinė briauna – akių lygyje.
