MOČIUTĖS sindromas: visa tiesa apie senelių meilę anūkams

Močiutė dievina, lepina savo vaikaitį, daug jam leidžia, už viską atleidžia ir tenkina visus kaprizus. Kodėl sulaukus vaikaičio iš laimės aptemsta protas ir valdžią „paima" emocijos? Juk motinystės instinktas turėtų būti jau patenkintas...

Konsultuoja mokslų daktarė vaikų psichologė psichoterapeutė Viktorija Grigaliūnienė.

Lietuvoje moterys pirmų vaikaičių sulaukia maždaug penkiasdešimties. Daugelio akimis, tai jau senyvas amžius, nes organizmas iš tiesų pradeda senti, blogėja atmintis ir sunkiau sutelkti dėmesį. Tačiau vyresnis žmogus turi gyvenimo patirtį ir be galo daug kantrybės. Juk kas dažniausiai kelia triukšmą gatvėje, maištauja darbe, aktyviai reiškia blogas emocijas? Jaunas žmogus. Jam visko reikia čia ir dabar. Jei kas nepatinka, būtinai turi atsikirsti, apginti save, nes jo savivertė dar formuojasi ir jis nori pasijusti aukščiau už kitus, trokšta būti aktyvus ir daug pasiekti, kad aplinkiniai vertintų, gerbtų, mylėtų, jam plotų.

Vyresniam žmogui to nebereikia. Jo savivertė jau susiformavusi, jis savimi pasitiki, save vertina. Nebūtina plaikstytis emocijomis, šūkauti, bartis ir kovoti, nes jau yra beveik viską pasiekęs: turi namus, užaugino vaikus, išleido juos į mokslus, didesne vertybe tapo artimieji, šeima ir meilė jos nariams. Štai todėl močiutė tokia dėmesinga vaikaičiui, yra kantri ir pasiaukojanti, jam skiria visą savo meilę ir dėmesį.

Jauni tėvai ne visada supranta močiutes

O jauni tėvai kartais nesupranta, kas yra begalinė meilė vaikaičiui, kad močiutė stengiasi kompensuoti tai, ko kažkada negalėjo duoti savo vaikams, kai siekė karjeros, skubėjo gyventi, turėjo kurti materialinę gerovę. Darė tai, ką dabar daro jos vaikai.

Tad „močiutės sindromas" - tai pasąmoninė kaltė, moralinė skola dukteriai ar sūnui ir priežastis, kodėl taip besąlygiškai savo gyvenimą paskiria vaikaičiui. Pavyzdžiui, būdama dar darbingo amžiaus, palieka vienišauti vargšą senelį ir vyksta paskui dukterį ar sūnų į užsienį, kad padėtų auginti vaikaitį, nors jai priprasti prie naujos aplinkos tikrai sunkiau nei jaunam.

Geraširdė taisyklių griovėja

Kaip elgtis: vaiką saugoti nuo pernelyg mylinčios močiutės ar „gydyti" močiutę, kad nenuolaidžiautų vaiko norams ir nelaužytų nusistovėjusių šeimos taisyklių?

Kartais mama skundžiasi, kad būdamas su močiute vaikas elgiasi priešingai, nei buvo mokomas, yra lepinamas. Tačiau tai ne visada yra lepinimas. Vaiką tėveliai kartais labai griežtai auklėja: privalo visada pasikloti lovą, pasidėti į vietą batelius. Tėvams tai labai svarbu, jiems atrodo, kad netvarka - vos ne pasaulio pabaiga. O močiutė į tai nekreipia dėmesio, nes jai svarbiau, kad vaikaitis būtų linksmas ir patenkintas, kad taisyklės neužslopintų. Tai ne lepinimas, o kitoks, gyvenimo patirties nulemtas požiūris į tuos pačius dalykus. Ji supranta, kad asmenybę formuoja ne batų tvarka. Žinoma, vaiką būtina mokyti tvarkos, bet nereikia jos pabrėžti. Vaikaitį močiutė tvarkytis išmoko žaidimais, ji labiau reaguoja į dvasinius dalykus. O jei tėvams kyla mintis močiutę „gydyti", vertėtų susirūpinti, ar patiems nereikia „gydytis" t. y. stebėti, kaip bendrauja su vaiku, ir iš jos pasimokyti.

Vaikas vienaip elgiasi su tėvais, kitaip - su seneliais

Tėveliams nereikia bijoti, kad močiutė išlepins. Vaikas mąsto ir greitai perpranta, kaip galima elgtis su tėvais, o kaip su močiute. Jei ji užsileis vaiką ant galvos, kaip sakoma, tai pati ir kentės. Nors legendos sklando apie močiutes, bet seneliai lygiai taip pat elgiasi. Mano uošvis beprotiškai mylėjo savo vaikaites, galėdavo ant galvos atsistoti, jei jos tik panorėtų. Kai išplaukėme su baidarėmis ir dukteris palikome uošviams, mažesnioji, dar neturėjusi metukų, naktį pradėjo reikalauti pieno. Ir senelis paknopstom bėgo šildyti, skaitė jai knygutes. Kai parsivežėme ją namo, naktį atsistojo lovytėje ir rėkė visa gerkle: „Gerti pieno!" Antrą naktį - vėl tas pats, bet pieno negavo. Trečią kartą jo nebereikalavo. Tačiau po mėnesio, kai svečiavosi pas senelius, naktį vėl paprašė. Kai vyras papriekaištavo seneliui, pasakiau: „Jeigu užsikrovė naštą vidury naktį šildyti pieną, nenori miego, tegul ir šokinėja. Vadinasi, jam tai malonu."

Baimė ir atsakomybė

Kodėl močiutė dėl vaikaičio sveikatos baiminasi labiau, nei kažkada, kai augino savo vaikus? Vis perspėdama, kokios ligos gali užklupti, jei tėveliai pasielgs kitaip, nei ji pataria, juos užkrečia savo baime.

Senyvo amžiaus moters sveikata jau silpnesnė, išėjus į darganotą orą kaipmat galima „parsinešti" slogą. Todėl močiutei vaikaitį saugo kaip pati save. Jaudinasi, kad jis susirgs ir bus sunku žiūrėti į kenčiantį vaiką, todėl jį perdėtai globoja. Baimė dėl vaikaičio dar labiau išauga, jei tėvai yra jauni ir neturi patirties, kaip saugoti vaiką nuo ligų. Atsakomybę už jo sveikatą močiutė užsikrauna ant savo pečių, nes turi patirties ir nori ja dalytis. Močiutei atrodo, kad už jo priežiūrą turi atsiskaityti ir jei vaikaitis suserga, jaučia kaltę, kad kažko nepadarė.

Ašaros ir mados vėjai

Močiutės ašaros, kai nepaisoma jos nuomonės, - tai kartų kova ar nusivylimas, kad yra nevertinama, nereikalinga, nustumta į šalį?

Kai močiutė augino savo vaikus, buvo kita vaikų priežiūros mada, o dabar ji net kas keli metai keičiasi. Kai auginau savo dukteris, kūdikį reikėjo maitinti kas tris valandas. Pamažu išsiugdė refleksas ir priprato prie mitybos režimo. O dabar kūdikis maitinamas, kai tik užsimano, ir mama dažnai nesupranta, kad jis verkia ne dėl alkio. Jis nori prie jos prisiglausti.

Bet gali ateiti toks metas, kai močiutė bus griežtesnė nei tėvai, ji labiau nei jie norės taisyklių. Juk keičiasi ne tik mados ir psichologų nuomonė, bet ir vaikų psichomotorinė raida. Todėl kai sulauksiu vaikaičių, kas žino, galbūt ir aš bandysiu diegti režimą, neleisiu „lipti" ant galvos, būsiu močiutė-ragana. O dukterys man priekaištaus ir reikalaus laisvės kūdikiui.

Ar senelių ir tėvelių kova gali pakenkti vaikui?

Taip, jei į ją įtraukiamas ir jis. Tėvai ir seneliai turėtų suprasti, kad jų ambicijos jam kenkia. Jei jų negali įveikti, tada kova vyksta ne dėl vaiko, o dėl savo nuomonės. Tėvai neturėtų seneliams drausti vaikaitį auklėti savaip. Juk net mama su tėčių kartais nesutaria dėl auklėjimo, skiriasi jų požiūris į kai kuriuos dalykus. Būna, mama neleidžia vaikui valgyti mėsos, nes pati yra vegetarė, o tėtis įsitikinęs, kad mėsa stiprina sveikatą. Tad nereikia norėti, kad visiškai sutaptų tėvų ir senelių nuomonė. Verčiau visiems susėsti ir nutarti, kas kenkia vaiko sveikatai ar kelia pavojų gyvybei ir ko jam tikrai nevalia daryti. Tarkim, jei mama neleidžia kišti į elektros tinką televizoriaus jungiklio, tai ir tėtis turi neleisti, ir seneliai.

Močiutė - mamos konkurentė?

Ar močiutės noras įtikti vaikaičiui kartais nekyla dėl konkurencijos? Ar ne geriau mažylį patikėti auklei? Su ja viskas paprasčiau, ji elgiasi taip, kaip reikalaujama, nekiša saldainių.

Konkurencija yra visur, kad ir kaip stengtumės to vengti. Tačiau būna, kad dėl savo atžalėlės meilės tėvai per daug konkuruoja. Kiekvienai mamai, pavyduliaujančiai dėl vaiko meilės, patartina su visa šeima (ir seneliais) ateiti pas psichologą pasikonsultuoti, kodėl taip yra, ir galbūt daugiau dėmesio skirti ne karjerai, o savo vaikui.

O jei močiutė kovoja su tėvais dėl vaikaičio meilės - vadinasi, ji nori įrodyti, kad jos duktė ar sūnus yra neteisūs. Konkurencija tarp anytos ir marčios yra natūrali, nes kovoja dėl vieno vyro. Anytai atrodo, kad atėjo kita moteris ir iš jos paėmė sūnų. Todėl nori įtakos nors jo vaikui. Siūlo saldainių, nors yra alergiškas ir jie kenkia sveikatai, aiškina mažyliui, kad jos virta košė skanesnė nei mamos... Tačiau lazda turi du galus, tėveliai neturėtų bijoti, jei močiutė kartoja, kad mama nieko nesugeba - nei košės išvirti, nei drabužėlio nupirkti. Sulaukęs 7-8 metų supras, kas yra kas. Toks gali būti finalas. Todėl būtų gerai pasitarti su psichologu.

Ko netenka vaikas, jei neturi močiutės arba retai su ja bendrauja?

Netektų šiltų jausmų, pasiaukojimo. Nenoriu teigti, kad tėvai nemyli savo vaikų. Myli, bet skubėdami tos meilės neparodo, dėmesio stoką dažnai dangsto daiktais ir žaislais, kad vaikas ramiau žaistų savo kambaryje ir netrukdytų žiūrėti televizorių. O močiutė turi laiko ir myli, bet jos meilės raiška kitokia. Nupirkusi saldainį ar žaislą, pasisodina vaikaitį ant kelių, su juo bendrauja, glosto. Ne tam, kad papirktų vaiką ar pelnytų dėmesio, o kad pamalonintų, nes žino, kad jis mėgsta saldainius. Vaiko jais nepapirksi, jis nemylės to, kuris duos daugiau skanėstų. Vaikas širdimi jaučia, kuris jam skiria daugiau dėmesio, kuriam reikalingesnis, ir renkasi šiltus jausmus bei meilę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis