Kiek vaikui reikia drausmės, kad jis užaugtų nekompleksuotas

Viena dažniausių į psichologus besikreipiančių tėvų problemų yra nesugebėjimas susitvarkyti su savo vaiku arba dažniausiai jų pačių žodžiais tariant: "neberadimas priemonės, kurią naudojant būtų galima susitvarkyti su vaiku".

Perkrauti informacija tėvai sutrinka, kaip reikia auginti vaiką? Su meile, reikia duoti rinktis, su vaiku reikia tartis ir dar milijonas „taisyklių", kurių pilnas internetas, knygos ir kaimynų lūpos.

Ypač jauniems, pirmą vaiką auginantiems tėvams nuo tokios informacijos gausos suformuojamas ne visai teisingas vaikų ir tėvų santykių modelis, vaiko auklėjimo stilius.

Kas atsitiko, kad šiandien tiek daug informacijos apie vaiko drausminimą be fizinių bausmių ir griežtos disciplinos? Ar „beržinės košės era" padarė tiek daug žalos, kad apie ją reikia tiek daug kalbėti ir iš pagrindų keisti, ar staiga ėmė gimti „kitokie vaikai", kuriuos reikia kitaip auklėti? Ar taip, kaip buvo perlenkta lazda su „beržine koše", dabar nėra perlenkiama lazda su nuolatinėmis derybomis su vaiku ir per didele perduota atsakomybe vaikui?

Vienareikšmiškai „beržinė košė", kaip ir bet kokia kita smurto prieš vaiką forma, nesvarbu - fizinė (pvz., mušimas) ar psichologinė (pvz. įžeidinėjimas, menkinimas) yra netoleruotina ir neleistina.

Tačiau auginant vaiką su nuolatinėmis derybos ir įsigilinant į jo norus bei jausmus, turi būti aiški disciplina, drausmė ir nustatytos konkrečios ribos. Auginti vaiką be disciplinos yra tarsi kepti pyragą lėkštėje - būtų naivu tikėtis, kad jis savaime iškeps gražios keturkampio formos ir dailiai iškilęs. Tėvų nustatytos ribos ir konkrečios taisyklės vaikui reikalingos kaip ta kepimo forma skystai tešlai.

- Jonuk (3 m.), leisk mergaitėms praeiti pro tiltelį ir patrauk virvę, jos visos laukia.

- Ne.

- Mergaitės praeis ir tu vėl galėsi uždaryti kelią virve.

- Ne.

- Chi, chi, Jonuk, būk geras, mergaitės irgi nori. Chi, chi. (Mamai nepatogu prieš kitas mamas).

- Ne, neleisiu.

Mama ir toliau bando derėtis su Jonuku, tačiau nesėkmingai. Jonukui labai patinka, kad visi sutelkę dėmesį į jį ir kantriai laukia, o mamos derybos leidžia jam pasijausti kontroliuojančiam situaciją. Aplink stovinčios mamos galiausiai ima įkalbinėti savo dukras eiti prie kitų sūpynių, nes akivaizdu, kad situacija su virve ir Jonuku dar greit nepasikeis (jeigu išvis pasikeis).

Kas atsitiko su Jonuku ir jo mama? Mama nusprendžia derėtis, tačiau nėra tvirta ir nusibrėžusi ribos, kiek ilgai derėsis. Jonukas šioje situacijoje yra kategoriškas ir tvirtas, jis aiškiai žino, ko nori, yra užsibrėžęs tikslą ir kryptingai jo laikosi. Jo motyvaciją sustiprina mamos prašymai - „jeigu taip labai mergaitėms norisi pereiti per tiltelį, reiškia man dar labiau reikia joms neleisti to padaryti". Taigi, kas vadovauja šioje situacijoje - Jonukas ar mama? Jonukas nepasidavė mamos prašymams, o ir mergaitės nuėjo žaisti kitur, taip ir nepraėjusios pro jo padarytą užkardą. Tai santykis vaikas - vaikui, kur lemiamą balsą tarė Jonukas. Bet kas atsitiko su trejų metukų Jonuku? Ar mama, savo vaikui norėdama gero, padarė gera? Jonukas liko vienas su virve rankose ir klausiamai žvelgdamas į savo raustelėjusiais skruostais vis dar nepatogiai kikenančią mamą.

Šiandien visur girdėdami apie derybas su vaikais, tėveliai ne iki galo supranta ir įvertina situaciją. Derybų su vaikais temose dažnai, kaip savaime suprantamą dalyką palieka neaprašytą - discipliną.

Vienareikšmiškai su vaiku reikia tartis ir derėtis, privaloma išklausyti jo nuomonę, tačiau galiausiai vaikas turi žinoti, kad vis dėlto „paradui" vadovauja mama ir tėtis.

Auginti vaiką be disciplinos yra tarsi kepti pyragą lėkštėje - būtų naivu tikėtis, kad jis savaime iškeps gražios keturkampio formos ir dailiai iškilęs.Psichologė Karolina GURSKIENĖ

Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus užkraunama per didelė atsakomybė dėl bendrų šeimos sprendimų, nors tėvams ir atrodys, kad tai tarimasis, leidimas vaikui dalyvauti svarbiuose šeimos sprendimuose. Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus visada leidžiama rinktis - kartais jam tiesiog reikia žinoti, kad yra taip ir ne kitaip.

Vaikui reikia žinoti, kad iškilus sunkumams mama ir tėtis visada žinos ir pasakys kaip elgtis, nelaukdami jo pamąstymų ar sprendimų. Derybos vienareikšmiškai reikalingos, jos lavina vaiko gebėjimą laviruoti ir racionaliai siekti užsibrėžto tikslo, tačiau jos turėtų turėti aiškias ribas.

Trejų - keturių metukų vaikas jau gana aiškiai supranta, ką reiškia tartis, jis geba derėtis, kažką siūlyti mainais, lygiai taip pat kaip jis sugeba ginčytis. Ar kasdieninėse situacijose vaikas su Jumis tarsis ar ginčysis, priklauso nuo Jūsų pačių.

Jeigu niekaip neišeina susitarti su trejų metukų Jonuku ir nusprendžiama „ai, tegul, išaugs", kai Jonukui bus trylika, tai padaryti bus dar sunkiau, nebent ir tada jis „ai, išaugs". Skirtumas tik tas, kad Jonukas, pripratęs ginčytis, neims ir probleminėse situacijose staiga nepradės tartis.

Nuoširdžiai linkiu atrasti tą aukso vidurį - kad vaikui netrūktų nei draugės, nei mamos. Juk tokia didelė dovana turėti jas abi!

Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis