Kuo vienturtis skiriasi nuo vaikų, kurie šeimoje auga keli?

Mamos klausimas psichologei – apie vienturtę dukterį. Ar reikia ją auklėti kažkaip kitaip, negu vaikus, kurie auga šeimoje turėdami brolį ir seserį?

Vaida klausia:

„Auginame 6 metų mergaitę, kuri yra vienturtė. Daugiau vaikų neplanuojame dėl mano sveikatos.

Esu girdėjusi daug nemalonių dalykų apie vaikus, kurie auga vieni be brolių - kad jie neturi empatijos, linkę vadovauti ir nemoka nusileisti, kad jie labai nemoka pralaimėti ir ateityje bus sunku kurti šeimą.

Norėčiau paklausti psichologų, ar visa tai yra tiesa ir gal yra kokių patarimų būtent vienturčių tėvams - kaip auklėti vieną vaiką šeimoje. Aš skaitau straipsnius apie vaikų auklėjimą, tik galvoju, gal yra kažkas būtent vienturčių šeimoms skirto, ką reiktų žinoti.“

Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantė Silva Markuckienė.

Vaida, galiu suprasti Jūsų susirūpinimą. Juk norisi savo vienturtėlei duoti tiek, kiek gali mylintys tėvai. Norisi būti tokiais tėvais, kurie daro viską, kad mergaitė būtų laiminga.

Iš esmės, to siekia visi tėvai, ir nesvarbu, vienturtis vaikas ar ne. Iš tiesų, gimimo eiliškumas turi įtakos asmenybės formavimuisi. Bet čia kalba eina ne tiek apie seką, o kiek apie situaciją, kurioje vaikas atsiduria šeimoje, ir kaip tą situaciją mato pats vaikas.

Vienturtis vaikas auga tarp suaugusiųjų. Tai, kaip jie žiūri į jį, ką apie jį galvoja, ko iš jo tikisi, pamažu formuoja vaiko požiūrį į save. Visas tėvų dėmesys, teigiamas ar neigiamas, tenka jam.

Tik gerokai vėliau, jau paūgėjęs, vaikas iš kitų vaikų sužino, kad dėl tėvų dėmesio ir meilės vyksta brolių/seserų kovos. Tokios konkurencijos vienturtis nepatiria. Čia gali būti ir privalumų, ir trūkumų.

Viena vertus, vienintelis vaikas gali gebėti sutarti su suaugusiais, žinoti, kaip atitikti jų lūkesčius (tai gali vaiką motyvuoti, bet ir žlugdyti, jei tėvų lūkesčiai per dideli), mokėti būti panašus į juos, stengtis greičiau užaugti (mažas suaugęs).

Kita vertus, mažėlis labai greitai gali pajusti, kad gali manipuliuoti savo tėvais, kontroliuoti juos, priversti daryti tai, ką nori.

Santykiuose su bendraamžiais viskas vėlgi gali būti visaip. Vienturtis gali būti ir žaisti vienas, jam paprastai užtenka fantazijos ir kūrybiškumo susigalvoti užsiėmimų ir žaidimų, nebūtini kompanionai bendraamžiai, jei jų nėra šalia. Bet jei jau jie yra, tai, tikėtina, kad norės savo sugalvotus žaidimus žaisti su kitais ir nesuprasti, kodėl jie su tuo nesutinka, gali sunkiau sektis spręsti konfliktus ar derėtis.

Buvimas vienturčiu (ar pirmagimiu, ar antruoju, ar jaunėliu) nėra pagrindinis faktorius, formuojantis asmenybės bruožus. Todėl specifiškai tik vienturčių šeimoms skirtų auklėjimo ypatumų kažin ar rasite.

Svarbiausias faktorius, veikiantis vaiko raidą yra pats santykis su mama ir su tėčiu. Santykis - tai pagarbus, atidus, su meile ir rūpesčiu, pripažįstantis kitoniškumą, individualumą ir ribas, tiek savo, tiek vaiko. Visi vaikai mokosi iš pavyzdžio, kūrybiškai susimodeliuoja sau tai, ką pastebi savo artimiausioje aplinkoje. Tai ir yra svarbiausia (o ir sunkiausia) auklėjimo dalis.

Kantrybės Jums ir meilės!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis