Kodėl tėvai Lietuvoje taiko fizines bausmes vaikams: specialistų įžvalgos

Vos vienerius metus iš 100-mečio, kurį mini Lietuva, gyvename su nuostata, kad negalima mušti vaikų.

Pasak Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko Mykolo Majausko, dar po 5-10 metų atrodys savaime suprantama, kad vaikų mušti negalima, kaip negalima ėsti kaimynų, tačiau, kad taip atsitiktų, reikia daug pastangų.

Trečiadienį spaudos konferencijoje „Metai, kai smurtą prieš vaikus draudžia įstatymas: kas pasikeitė ir kokie darbai laukia?" M. Majauskas išvardijo, ką reikės padaryti.

Visų pirma - greitesnis policijos reagavimas į pranešimus apie galimą smurtą šeimose ir veiksni centralizuota vaiko teisių apsaugos sistema, nes „kai kurie savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai leisdavo tėvams truputį pagerti ir pamušti vaikus".

Pasak Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko, didelė dalis tėvų taiko fizines bausmes ne todėl, kad nori skriausti savo vaikus. Labai trūksta pozityvios tėvystės ugdymo, ypač rajonuose.

Dalis tėvų turi emocinių problemų, patiria stresą darbe ir šeimoje, tad parlamentaras akcentavo psichologinės nemokamos pagalbos tėvams prieinamumą, kuris nėra užtikrinamas, vėlgi ypač rajonuose.

„Didelė dalis smurto atvejų registruojama šeimose, kuriose nuolat vartojamas alkoholis, narkotikai. Akivaizdu, kad ribojama galimybė įsigyti kvaišalų netrukdo jų įsigyti. Ribojimai reikalingi, bet turime užtikrinti ir prieinamą įrodymais grįstą gydymą nuo priklausomybių", - akcentavo Seimo narys.

Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, kūno bausmės labai paplitusios mūsų visuomenėje. „Po praėjusių metų pačios baisiausios vaiko mirties buvo baisu skaityti parodymus, kuriuose tėvai sakė, kad tokiu būdu auklėjo savo vaiką. Tai ženklas mums visiems, kad ne tik vaikai turi suprasti, kad jų mušti negalima, bet ir mes visi turime suprasti, kad negalime smurtauti prieš vaikus", - pabrėžė E. Žiobienė.

Kontrolierė nesitiki, kad pranešimų apie smurtą prieš vaikus sumažės, ir sako, kad tai yra gerai. „Smurtas bus labiau matomas, girdimas, žinomas. Tačiau ne mažiau svarbu, kad būtų įgyvendintos visos numatytos reformos vaiko teisių apsaugos srityje", - pabrėžė vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

E. Žiobienė akcentavo būtinybę dirbti ne vien su socialinės rizikos šeimomis. „Kiekvienam kyla klausimų, kaip auklėti vaiką, kaip su juo kalbėti, bendrauti, kaip pačiam susivaldyti. Čia reikia pasitelkti nevyriausybininkus, pagalvoti apie programas, nukreiptas į plačiąją visuomenę, kad žmonės galėtų pasikonsultuoti. Galime pasidžiaugti Tėvų linija, kurią organizuoja Vaikų paramos centras, tačiau tai lašas jūroje", - sakė kontrolierė.

Iš skundų, kuriuos gauna tarnyba, akivaizdu - Lietuvoje nėra suvokimo, kuo skiriasi vaiko auklėjimas, griežtas reikalavimas ir psichologinis smurtas.

„Dažnai mamos sako, kad vaikas neklusnus, todėl galbūt auklėtojai ar mokytojai nelieka kitos išeities, kaip kelti balsą. Taip, mes visi privalome auklėti vaikus, mokyti juos atsakomybių, tačiau tai reikia daryti pagarbiai visiems - tiek tėvams, tiek gydymo, sveikatos priežiūros įstaigoje, tiek kaimynams", - sakė E. Žiobienė.

Pasak Paramos vaikams centro vadovės Aušros Kurienės, turime ne vieną, o tūkstančius vaikų, nukentėjusių nuo smurto.

Psichologės įsitikinimu, viena didžiausių problemų vaikų teisių srityje - atskirti rimtas rizikas ir užbėgti smurtui už akių, pasyviai nestebint ir nelaukiant, kol „depresiška mama įmes vaiką į šulinį ar penkias dienas nemaitins".

Abejingumo pasekmės - daugybė vaikų, kurie jau yra mušti, vadinti visokiausiais žodžiais, bausti netinkamomis bausmėmis, uždaromi į tamsius kambariukus, klupdomi, visaip guldomi.

Žeminantis santykis į vaiką ir nenuoseklaus elgesio žinia - ką noriu, tą su tavim darau. A. Kurienės žodžiais, noriu tau knygutę skaitysiu, noriu su ja daužysiu per galvą.

„Tokie vaikai nesijaučia verti gyventi visavertį gyvenimą, vystyti savo gabumų, nes nuolat kyla klausimas - o kam? Jiems reikia ilgalaikės kompleksinės pagalbos, kurios Lietuvoje labai labai trūksta", - pabrėžė A. Kurienė.

Pasak psichologės, dar tik pirmuosius žingsnius žengia mediacija, padedanti besiskiriančioms šeimoms. Skiriantis vaikai dažnai naudojami kaip patrankų šoviniai.

Kaip apibendrino Paramos vaikams centro vadovė, reikia ne tik prevencijos, bet ir visavertės, kompleksinės pagalbos šeimoms, kurios jau prisidirbo, o nukentėję nuo smurto vaikai reikalauja ilgalaikio gydymo ir visapusės pagalbos.

„Ilgalaikė pagalba nereiškia 5 susitikimų, ji trunka metus ar dvejus, nes metų metais žaizdos gyja, kaip metų metus lieka vaikystėje patirto smurto randai", - sakė A. Kurienė.

Seimo narės Dovilės Šakalienės nuomone, labiausiai Lietuvoje stringa pagalba ir paslaugos. Žmonės rašo ir skundžiasi, kad pranešė apie smurtą prieš vaiką, bet pareigūnai nepasiruošę atpažinti visų smurto rūšių. Visi, dirbantys su vaikais ir šeimomis, turi atpažinti fizinį, emocinį, seksualinį smurtą.

„Specialistai turi žinoti, kokie smurto prieš vaikus požymiai, kaip reaguoti, ir kad operatyvi pagalba suveiktų kaip šveicariškas laikrodis, - sakė D. Šakalienė.

Parlamentarė pabrėžė, kad svarbus ne mokymų kiekis, o jų kokybė. Specialistai, susiduriantys su vaikais, žinias turėtų atnaujinti nuolat.

Pasak D. Šakalienės, kiekviena savivaldybė turi pasistengti, kad tėvams būtų prieinami nemokami pozityvios tėvystės kursai.

„Savivaldybės, turėdamos nemažus biudžetus socialinėms reikmėms, turi tai užtikrinti, pasistengti rasti psichologų, kaip stengiasi sutvarkyti pastatus, asfaltuoti kelius. Daug piliečių gautų naudos pasikonsultavę su psichologu, psichoterapeutu, nes visi užaugome smurtinėje aplinkoje", - pabrėžė D. Šakalienė.

Spaudos konferenciją „Metai, kai smurtą prieš vaikus draudžia įstatymas: kas pasikeitė ir kokie darbai laukia?" organizavo Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija bei Paramos vaikams centras.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis