Rima:
„Savo sūnų į privatų, visų išgirtą darželį pradėjome leisti vos sulaukus metukų. Mums atrodė, kad jis drąsus ir komunikabilus berniukas. Tačiau iš pradžių noriai ėjęs vaikas, jį pasiimant visada atbėgdavo apsipylęs ašaromis. Galiausiai vos po poros savaičių prasidėjo visokios ligos. Kelis mėnesius gyvenome tokiu ritmu: savatę eina į darželį, tris savaites serga. Nusprendėme samdytis auklę. Kol radome patikimą žmogų buvo daug vargo, bet užtat sūnus nebesirgo. Vėl į privatų tik kiek paprastesnė darželį pradėjome leisti sulaukus pusketvirtų metukų. Ir dabar gana dažnai serga, bet pats labai noriai eina, vakare būna pilnas įspūdžių. Dabar manau, kad į darželį leisti metukų ar pusantrų truputį per anksti. Geriau samdyti aukle. Su antru vaiku taip ir darysime.“
Dovilė:
„Savo dukrytę į darželį vedžiau sulaukusią trijų metų ir penkių mėnesių. Kokius tris mėnesius buvo tikras košmaras – dukrytė verkdavo kiekvieną rytą kai reikėdavo likti darželyje, pasiimat vėl ašaros. O dar prasidėjo įvairios ligos. Kol augo namuose tiek nesirgo. Namuose kaip tik auginau mažąją sesutę, todėl vyresnėlę nusprendžiau darželyje laikyti vos porą dienų per savaitę. Po truputį pradėjau gausinti, dienų kai vedu į darželį. Tačiau po pusmečio pastebėjau, kad ji pradėjo kramtyti savo nagus. Juos nusigrauždavo iki pat gyvuonies. Tariausi su psichologe, ką daryti. Ji patarė dukryte atsiimti iš darželio. Atsiėmus nagų griaužimas, ligos ir naktiniai blaškymaisi liovėsi. Dar kartą į darželį pabandžiau leisti sulaukusią penkerių. Kad ir kaip keistą, šį kartą dukrytė eina noriai. Grįžusi daug šneka, ką veikė su draugais, niekada nebeverkia. Mažoji į darželį pradėjo eiti trejų. Iš pat pradžių buvo ašarų ir neramios naktys, bet labai greitai apsiprato. Vienintelė bėda, kad abi gana dažnai serga. Kada leisti vaiką į darželį vieno recepto nėra, juk vaikai labai skirtingi.“
Audronė:
„Kai vaikučiui sukako pusantrų metukų, nusprendžiau grįžti į darbą. Iki tol abi ilgą laiką lankėme yamahos mokyklėlę, mano dukrytė buvo labai drąsi, todėl galvojau, kad nebus jokių bėdų su darželiu. Samdyti auklę pasirodė per brangu. Prie privataus ir draugų rekomenduoto privataus darželio pratinome apie dvi savaites. Tačiau nei praėjęs mėnuo nei du nepadėjo: dukrytė išlydėdavo ir pasitikdavo baisiomis ašaromis, naktį pastoviai blaškydavosi, grįžusi puldavo viską iš eilės valgyti. Auklėtojų klausdavau, gal kas blogai, gal mes galime ką pakeisti. Iš pradžių jos tvirtindavo, kad vaikutis apsipras. Galiausiai ėmė aiškinti, kad mūsų vaikas visai nebendraujantis ir išrankus maistui. Nuolat jausdavausi kaip pati blogiausia mama, kuri nesugeba išauklėti vaiko. Tačiau vieną dieną situaciją papasakojau draugei ir ji patarė pakeisti darželį. Tą ir padariau. Susiradau kitą privatų ir net kiek pigesnį darželį. Ir mano nuostabai baigėsi visos nemigo naktys, vaiko ašaros, sumažėjo apetitas. Aišku, ligų pasitaiko, bet ne taip dažnai kaip pasakoja kiti tėvai. Manau, svarbu rasti vaikui tinkamą darželį, o tada jau amžius ne toks svarbus.“
Gabija:
„Neketinu turėti daug vaikų, dirbu daugiausiai iš namų, todėl savo sūnų auginu pati. Nesamdau nei auklės, nei leidžiu į darželį. Šiuo metu jam penkeri ir, manau, apsieisiu be jokių darželių. Iškart leisiu į mokyklą. Nemanau, kad vaikui bus blogiau ar nemokės bendrauti su bendraamžiais, jei jis nelankys darželio. Kasdien su juo daug užsiimu, mokau, einame į žaidimų aikšteles. Be to, jis beveik neserga. Vos kelis kartus buvo užklupusi sloga. Man patinka, kad esu šalia, kai jam manęs labiausiai reikia. Juk vėliau paaugs ir tėvai bus nustumti į antrą planą, svarbiau bus būti su draugais, lankyti būrelius.“
Saulė:
„Į darželį dukrytę nuvedžiau sulaukusią dvejų metų ir aštuonių mėnesių. Leidom į valstybinį darželį, nes privatus pasirodė per brangus. Neslėpsiu, pirmos dienos buvo sunkios tiek jai, tiek mums su vyru. Šiek tiek pasikeitė dienos ritmas, vaikui buvo sunku apsiprasti, kad yra paliekama svetimoje vietoje be mamos ir tėčio. Tačiau galiausiai po kelių savaičių ši ašarų pakalnė baigėsi. Kartais dar pasitaiko, kad būnu sutinkama su ašaromis, bet auklėtojos sako, kad visą dieną prieš tai žaidė, buvo linksma. Visi užaugome darželiuose, užaugs ir mano vaikas. Aišku, būtų galimybė auginčiau pati bent iki ketverių ar penkerių.“
