Tėvai, norėdami padėti savo atžalai, karštligiškai ieško pagalbos, bando įvairius jos būdus, kreipiasi pas psichologus, kariauja su mokytojais ir auklėtojomis, duoda patarimus savo vaikams…

Autsaiderio “etiketė” pačiam vaikui yra grupės "teismo" skaudus verdiktas, o jo tėvams bauginantis, nemalonus, nesuprantamas, skausmingas reiškinys.

Taigi autsaideris – kas tai? – madingas posakis ar baisi realybė? Ar taisyklingai suprantame šio žodžio prasmę? Kokios yra to reiškinio priežastys?Ar yra išeitys? Kaip vaikui autsaideriui padėti? Šiame straipsnyje bandysime atsakyti į šiuos, kamuojančius tėvus klausimus.

Autsaideris – tai asmuo, kuris neįeina į grupę, asmuo, kuris laikosi nuošalyje, nekonkuruoja su kitais – atsiskyrėlis, atskalūnas ir vienišius. Tai yra žmogus, esantis kitoks (pagal išvaizdą, savijautą, gebėjimus, interesus, elgesį, nuomonę, pasaulėžiūrą…), negu dauguma.

Autsaideriai – tai tokie pat žmonės kaip ir mes visi, tik kitaip matantis, suvokiantis ir suprantantis pasaulį. Dažniausiai apie juos kalbama, kad jie yra nenormalūs, asocialūs, keisti, nesuprantami. Jei tėvai jų nesupranta, o mokytojai ar grupės auklėtojai yra nepakantūs jų kitoniškumui, tokie vaikai priešpastato jiems savo pasaulėžiūrą, norą kitaip elgtis ir atrodyti.

Tokius vaikus bendraamžiai persekioja, mokytojams jie kelia problemų, kitų vaikų tėvai savo atžaloms draudžia su jais draugauti.

Tačiau vaikai autsaideriai – tai dažnai gabūs, talentingi vaikai, turintys savo pomėgius, talentus, besidomintys pasauliu. Jie labiau mėgsta užsiimti mėgstamais darbeliais, negu leisti laiką su bendraamžiais, nes į daugelį dalykų turi kitokią nuomonę ir pažiūras. Klasės ar kiemo draugai iškrečia jiems įvairius pokštus ir juokiasi iš jų, nes autsaideriai dažnai yra kitokie ne tik pažiūromis, bet ir elgesiu, ir išvaizda. Tai nereiškia, kad jie yra vulgarūs ar agresyvūs, tiesiog jie atsiriboja nuo nepriimtinų jiems grupės normų. Būna, kad tokio vaiko tėvai, grupės atmetimą išgyvena skaudžiau negu pats vaikas.

Autsaideris, kaip ir lyderis, yra praktiškai kiekviename kolektyve. Jis yra lyg atsvara kolektyvui, pagal kurį kiti vertina save.

Kaip atpažinti, kad jūsų vaikas yra nepriimtasis, atstumtasis ar atsiskyrėlis?

Pasipasakoti apie slegiančius sunkumus būna nelengva, gėdinga, pernelyg nemalonu ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, todėl mes esame linkę juos slėpti. Vaikas nutylės jį slegiančias problemas ir tuo atveju, jeigu jis nepasitiki suaugusiais ir netiki tuo, kad bus suprastas ir atjaustas, kad gaus iš jų palaikymą, pagalbą.

Taigi iš ko suprasti, kad mūsų atžalą gali slėgti bendravimo sunkumai? Čia svarbu atkreipti dėmesį, kokie yra vaiko santykiai su bendraamžiais, bendraklasiais. Ar jūsų vaikas pasikviečia į namus draugų iš grupės ar klasės? Ar jo pasakojimuose yra minimi grupės/klasės draugų vardai? 

Ar iš darželio ar mokyklos jūsų vaikas grįžta geros nuotaikos, o gal labai paniuręs, piktas, nepatenkintas ar liūdnas? Kaip dažnai jūsų vaiką kviečia klasės draugai į gimtadienius? Dažniausiai nepriimtas į grupės ar klasės kolektyvą vaikas laisvalaikį leidžia vienas namuose, jis neturi artimų draugų, su kuriais galėtų turėti bendrų interesų laisvalaikio praleidimui (pvz. muzika, sportas, šokiai, kompiuteriai ir pan.). 

Rytais jūsų atžala gali skųstis pilvo, galvos skausmais ar išgalvoti kitokių priežasčių, kad tik neiti į darželį ar mokyklą. Jis gali būti susimąstęs, užsidaręs, valgyti be apetito, neramiai miegoti, dažnai verkti be priežasties ar net šaukti miego metu. Vaikas dažnai gali būti prastos nuotaikos, jis gali kalbėti apie tai, kad bijo eiti į darželį ar mokyklą. 

Jo nuotaikų kaita ganėtinai dažna, pyktį, nepasitenkinimą, apmaudą, susierzinimą vaikas išlieja tėvams, giminėms arba silpnesniems už jį ( jaunesniems broliams ar seserims, naminiams gyvūnams). Mokyklinio amžiaus vaikas gali prašyti jūsų pinigų, nepaaškindamas tikrosios priežasties, kam pinigai jam reikalingi. Arba slapta juos imti. 

Tokiu atveju pinigai vaikui gali būti reikalingi išsipirkti prieš stipresnius ar vyresnius už jį, kad būti priimtam į kolektyvą ar išvengti patyčių, mušimo ar pan. Taip pat verta susimąstyti, jei sūnus ar dukra dažnai namo grįžta su mėlynėmis, suplėšytais rūbais, kuprinė ir jos turinys atrodo lyg ką tik į juos kas tai nusivalė kojas. O eidamas į mokyklą ar darželį vaikas renkasi neįprastą kelią.

Kas lemia, kad vaikas tampa autsaideriu?

Tokių priežasčių gali būti daug ir įvairių. Yra žinomi stereotipiniai elgesio būdai ir pasąmoniniai mechanizmai, kurie formuoja autsaiderio vaidmenį, bet ištikrųjų atstumtuoju gali tapti bet kas. Būna ir taip, kad būdamas autsaideriu vienoje grupėje, kitoje toks asmuo gali tapti lyderiu ir atvirkščiai.
Vaiko nepriėmimo į grupę priežastimis gali būti labai įvairūs faktoriai: nutukimas, smulkus sudėjimas, ligos, neįgalumas, akinių nešiojimas, kita tautybė, atsilikimas mokymęsi arba atvirkščiai geri mokymosi rezultatai, neeiliniai gabumai, nemadingi arba atvirkščiai pernelyg madingi rūbai…

Taip pat tapimą autsaideriu gali lemti vaiko elgesio modeliai:

1. Vaikui gali atrodyti, kad kiti yra nusistatę prieš jį – gali skriausti, meluoti jam, nekęsti jo, skatinti nedraugauti. Grupės reakcija – po kurio laiko su vaiku ištikrųjų niekas nedraugauja ir jo nemėgsta.

2. Vaikas vaidina geresnį negu ištikrųjų yra: giriasi tikrais ar išgalvotais dalykais (turtais, pasiekimais, rūbais, didvyriškais poelgiais…). Grupės reakcija – vaikams atsibosta toks elgesys ir jie nenori su juo bendrauti.

3. Vaikas nori vadovauti ir nurodinėti kitiems, nori būti svarbesnis už kitus. Grupės reakcija – po kiek laiko jis ,,krenta,, į patį grupės hierarchijos dugną.

4. Vaikas geranoriškai prisiima juokdario vaidmenį, nes nusprendė, kad toks vaidmuo jam padeda būti dėmesio centre ir pelnyti bendraamžių palankumą. Nuo tokio savo elgesio dažnai kenčia pats, bet to neparodo. Grupės reakcija – bendraamžiai padaro jį nuolatiniu pajuokų objektu.

5. Vaikai, kuriems nesiseka ir jie su tuo susitaiko. Grupės reakcija – tokie vaikai tampa draugų pajuokų ir šmeižimo objektais.

6. Vaikai, kurie pabėga nuo susiklosčiusios nemalonios situacijos. Jie dažnai bėga iš pamokų, palieka mokyklą, iš viso nebendrauja su kitais (užsidaro savyje). Dažnai iš brutalios realybės pasitraukia į svajonių, fantazijų pasaulį. Grupės reakcija – kadangi toks vaikas užsisklendęs savyje ir visiškai nebendrauja, prieš jį galimas fizinis smurtas

Tačiau bene svarbiausias autsaiderio vaidmens formavimesi faktorius yra šeima. Tai pirminė žmogaus socialinė grupė, kurioje jis mokosi bendravimo, elgesio, savęs supratimo, pagarbos, socialinių ryšių modelių. Vaiko blogos savijautos grupėje priežastimis gali būti begalė įvairių rizikos faktorių, kurie susiformavo būtent vaiko šeimoje. Štai kai kurie iš jų :

1. Ekonominė šeimos padėtis – tai gali būti tėvų bedarbystė, skurdas arba atvirkščiai aukštas ekonominis statusas. Dažnai vienose ir kitose šeimose materialinės problemos yra svarbesnės negu vaiko psichologiniai poreikiai, santykiai su juo ir auklėjimas.

2. Šeimos kontaktų su giminėmis, draugais, kaimynais nutrūkimas – deformuojasi vaiko supratimas apie santykius su kitais. Vėliau vaikas, remdamasis tokiu savo šeimos bendravimo modeliu gali elgtis ir savo bendraamžių tarpe.

3. Konfliktai ir barniai šeimoje – vaikai neišmoksta tinkamo konfliktų sprendimo būdų. Konfliktinėse situacijose su bendraamžiais jie gali tapti smurtautojais arba atvirkščiai aukomis. Tokių vaikų gali būti žema savikontrolė – staigūs pykčio, nerimo, susierzinimo, baimės priepuoliai.

4. Emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų stoka – tėvai su vaikais mažai bendrauja, nerodo meilės ir šilumos, retai giria, nepakankamai skiria jiems dėmesio, neparodo teigiamų jausmų. Vaikai gali jaustis nesuprasti, nemylimi, nesaugūs, mažėja jų savivertė, jie nemoka suprasti savo ir kitų jausmų ir poreikių. Gali tapti labai drovus arba atvirkščiai agresyvus.

5. Nepilna šeima arba mažas vieno iš tėvų dalyvavimas vaiko auklėjime – vaikas negauna pilnaverčio auklėjimo, ugdymo. Tokie vaikai gali turėti žemesnę savivertę, didesnį aktyvumą, yra labiau neramastingi, įtaringi, priešiški kitiems, linkę meluoti, nepasitikintys, juos dažnai kamuoja kaltės jausmas.

6. Menkos tėvų žinios apie vaiko auklėjimą ir poreikius- tėvai nežino vaiko raidos ypatumų ir dėl to netinkamai supranta jų poreikius ir negali jų patenkinti.

7. Tėvų priklausomybės- vaikas auga nesaugioje, nedarnioje aplinkoje. Todėl jaučia nuolatinę įtampą, baimę, nerimą, negauna jokio palaikymo, supratimo.Tokie vaikai jaučiasi gyvenimo nuskriausti, jų žema savivartė, deformuotos vertybės, jie mato netinkamą bendravimo ir santykių modelį. Vėliau jie gali perimti tokį šeimos modelį kaip labiausiai jiems suprantamą, tinkamą ir priimtiną.

8. Smurtas šeimoje – krenta vaiko savivertė, atsiranda baimių, kyla pyktis, neapykanta. Dažnai emocijos gali svyruoti – vaikas smurtautojui gali jausti ir neapykantą, ir meilę, džiaugsmą, ir liūdesį – tai kelias link bejėgiškumo ir nepasitikėjimo savimi. Vaikas jaučiąsi nesaugus, gali užsisklęsti savyje arba atvirkščiai perimti agresijos modelį, pasaulis jam yra grėsmingas, jis sunkiai adaptuojasi visuomenėje.

9. Abiejų tėvų ar vieno iš jų buvimas autsaideriu vaikystėje- buvimas autsaideriu vaikystėje dažnai palieka pėdsakus ilgam. Tėvai, kurie patys išgyveno tokią patirtį, gali vaikams patarti elgtis taip, kaip jie patys kažkada elgėsi. Tačiau tai, kas padėjo tėvams jų vaikystėje, ne visada tinka jų vaikams – jeigu patarimai yra neveiksmingi, tai dar labiau gali pagilinti jo problemas.

Kaip vaikas reaguoja į aplinką, kaip jis atranda savo vietą grupėje ar visame sociume, kaip jis emociškai reaguoja į tam tikrą situaciją, priklauso nuo svarbių psichologinių faktorių, kurie formuojasi vaiko vystymosi procese ir yra gerų, darnių santykių prielaida. Tai:

- savivertė ( tai savęs vaizdas, kuris priklauso nuo to, kaip jis įsivaizduoja ir suvokia save t.y., savo išorinę išvaizdą, savo gebėjimus, mokėjimą priimti sprendimus ir spręsti užduotis, santykius su kitais žmonėmis, ir svarbiausia kaip supranta savo socialinę aplinką (kaip grėsmingą ar kaip saugią). Nuo to, kaip vaikas įvertina save, priklauso jo elgesys tam tikrose situacijose.

- savęs priėmimas ( tai faktorius, į kurį įeina vaiko pažinimo ir emocijų aspektai). Nuo jo priklauso, kaip vaikas įvertina savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir, palyginus jas su tomis, kurias norėtų turėti, įvertina save. Kai vaikas tokioje situacijoje mąsto apie save, neišvengiamai kyla emocijos. Jei jis nepriima savęs, savo vaizdo, nežino savo stipriųjų savybių, jam kyla neigiamos emocijos.

- savireguliacija ( žmogaus veiklą stimuliuoja poreikiai, kurie skatina jo elgesį ir lemia jo siekimą išlaikyti pusiausvyrą su aplinka bei tinkamai reaguoti į dirgiklius, kurie tą pusiausvyrą išbalansuoja ). Vaikams labai svarbūs yra psichologiniai poreikiai, bet taip pat nemažiau svarbūs nuoširdumo, tiesos, intymumo, pagarbos, savarankiškumo, tam tikrai grupei priklausymo, užuojautos kitam, hierarchines vertės, savo galimybių poreikiai.

Šitų poreikių supratimas ir patenkinimas turi svarbią reikšmę vaiko raidai ir bendravimui su bendraamžiais. Kitaip tai veda link konfliktų ir blogų santykių. Subjektyvus, deformuotas tų poreikių supratimas veda link pabėgimo iš realaus pasaulio į iliuzijas ir fantazijas. (tęsinys kitoje dalyje)