Ar flomasteriai gadina vaikų kūrybiškumą ir fantaziją?

Kaip paskatinti vaiką imtis teptuko? Ar tikrai mažyliui geriau nepirkti flomasterių, nes nenorės į rankas imti pieštuko? Konsultuoja Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytoja dailininkė Rima Karpavičienė.

Pagrindinė taisyklė - kad vaikui būtų smagu

Kartais labai norisi anksti pastebėjus gabumus leisti vaiką į dailės būrelį ar mokyklėlę. Tačiau vaikai piešimo technikos mokomi maždaug nuo penktos klasės. Iki to laiko geriausiai leisti jiems tiesiog piešti, skatinti, girti, kad nedingtų noras tapyti. Dailės mokyklėlėse vaikai mokomi, kaip sumaišyti dažus, kiek vandens reikia akvarelei ar guašui. Jie mokomi labiau techninių dalykų, pavyzdžiui, kad liejant paveikslą akvarele reikia daugiau vandens arba kaip sumaišyti guašo spalvas ir išgauti spalvą, kuria galima nutapyti žmogaus veidą.

Pedagogai stengiasi, kad vaikas kuo ilgiau išliktų savitas. Todėl net ir patys tėvai dažnai jį girdami gali paskatinti mažylio kūrybiškumą. Mat svarbiausias principas, kad norėtų piešti, žaisti su spalvomis, teptukais ir kitomis priemonėmis, kad vaikui būtų smagu. Net įstojusieji į dailės mokyklą iki penktos klasės nemokomi piešti paukščių, daiktų ir t. t. tam, kad nebūtų žalojamas jų savitas stilius.

Flomasteriai

Tėvai nuo seno nusiteikę prieš flomasterius, nes mano, kad jais papiešęs mažylis į rankas nenorės imti pieštuko. Gali taip būti, bet vaikui reikia parodyti, kam skirtas flomasteris - kontūrams, lygioms linijoms, raštams, akmenėliams piešti. Nereikia, kad flomasteriais spalvintų foną, drabužį ar plokštumą. Tam tinka pieštukai arba dažai. Flomasteris yra tiesiog spalva ir faktūra. Su ja, kaip ir su bet kuria kita priemone, vaikui reikia susipažinti.

Kiekviena priemonė turi savo paskirtį ir nė vienos nereikia bijoti. Tereikia išmokyti vaiką, kaip ja naudotis. Flomasteris išmoko derinti plokštumas su piešiniu, raštais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas piešia gyvatę, galite pasakyti, kad tarsi kažko trūksta, ir paskatinti su flomasteriu nupiešti raštus, dryželius. Mūsų, suaugusiųjų, vaidmuo ne vadovauti, o patarti.

Vaivorykštė

Pirmą kartą paėmęs į rankas teptuką vaikas mokosi, kaip ši priemonė liečiasi prie lapo, kaip liejama akvarelė, tepamas guašas, kaip atrodo per visą lapą padarytas vienas teptuko brūkštelėjimas. Galite pasiūlyti vaikui nutapyti vaivorykštę. Visi mažyliai ją gražiai piešia, be to, išbando, kaip atrodo viena spalva šalia kitos. Besipraktikuodamas piešti su teptuku vaikas pajus, kad teptukas gali piešti plonai ir storai, kuris patogiausias ir pan. Jis tinka bet kurio amžiaus vaikui. Tas, kuriam piešti įdomu, neteplioja, neterlioja, netapšnoja per piešinį rankomis. Jei taip elgiasi, gal jam tiesiog neįdomu. Pajutęs piešimo džiaugsmą net ir mažiukas vaikas nori pasigirti savo darbu, todėl stengiasi jo nesutepti.

Pasodinkite patogiai vaiką prie stalo, duokite priemonių, patieskite kokį nors užtiesalą ir leiskite piešti. Pamatysite, kiek daug fantazijos gali atskleisti vaiko rankutės.

Spalvos

Praktiškai visiems vaikams patinka ryškios spalvos - geltona, rožinė, oranžinė. Nereikia jo kritikuoti, kad renkasi tokias spalvas, o atsargiai pasiūlyti kitokių, pastatyti šalia kitą guašo spalvą, padėti kitos spalvos kreidelę. Gal panorės pabandyti. Po truputį galima išlavinti vaiko skonį. Bet visa tai nėra mokymas. Vaikas dirba savarankiškai, o mes tik pasiūlykime: „O gal pabandyk šita spalva apibrėžti kontūrus, gal tau patiks?"

Piešia ne tai, ką mato

Paprastai vaikai piešia ne tai, ką mato, o ką moka arba žino. Paprašyti nupiešti gėlę, kuri pamerkta vazoje, pavyzdžiui, rožę, gali nupiešti ramunę, nes žino, kaip ji atrodo. Kol nesubręsta piešti konkretaus daikto, vaikas piešia, pavyzdžiui, mažytį stalą ir vazą ant jo bei didžiulę sieną, prie kurios stovi stalas. Todėl galima pasakyti: „Tu sienos nepiešk, tik vazą." Mažiukas tegul piešia kaip nori ir ką nori, taip aiškinti galima vyresniam vaikui, kuris jau tapo tai, ką mato. Beveik visada vaikui reikia paaiškinti, kaip atrodo žmogaus nosis, nes piešia ją tiesiai nuo antakio. Jeigu atsistosite prieš vaiką ir parodysite, kur „prasideda" nosis, susigaudys ir nupieš ją kitaip.

Ne visi mažieji pastebi smulkmenas, pavyzdžiui, kad medžio lapas turi gyslas, kad žolė būna įvairių spalvų ir aukščio. Jeigu nupieš lapą ir nuspalvins jį vienoda spalva, pasakykite, kad kažko tarsi trūksta, ir parodykite, kaip jis atrodo, pasakykite, kad gyslas galima gražiai nupiešti flomasteriais. Labai svarbu, kad vaikas mokytųsi iš gamtos, ją stebėtų. Tai svarbiausi principai. Net nelankęs dailės mokyklos gali būti gabus dailininkas, bet išmokęs technikos, o praradęs kūrybiškumą, savitumą gerai tapyti nesugebės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis