Naujas šeimos narys ir pasikeitęs vaiko elgesys: pataria specialistė

Tris vaikus auginanti mama klausia specialistų patarimų, kaip lengviau padėti vyresniesiems vaikams išgyventi „sosto netekimą“. Vilmos Petrikienės atsakymas pravers visoms panašioje situacijose atsidūrusioms šeimoms.

Inga klausia:

„Auginu du sūnus – 6 metų ir 4,5 metų. Prieš porą mėnesių gimė sesutė, abu vaikai labai laukė jos, gražiai sutiko. Su vyresnėliu lyg ir jokių pokyčių, puikiai sutariam, niekas nepasikeitė, bet mažesnis sūnus išgyvena „sosto“ netekimą. Iš pradžių tapo nervingesnis, viskas jį nervindavo, o pastarosiomis savaitėmis atrodo, kad mes prarandame vadeles, nebesusitvarkome. Sūnus daro viską, kas negalima, atrodo, nieko nebegirdi, jau ir mane išveda iš kantrybės, pykstu ant jo ir gailiuosi, ir save kaltinu, kad nebegaliu bet kada pažaisti su vaikais, kad net ne visada noriu su jais žaisti. Kaip patartumėte elgtis? Į ką atkreipti dėmesį?".

Atsako Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė Vilma Petrikienė, nuoroda čia). Puiku, kad jūs tai įvardijate, kad jums rūpi suprasti, kas su jūsų vaiku vyksta, kad jūs ieškote palaikymo sau. Ačiū jums už atvirumą! Pyktis, gailestis, kaltė, kantrybės trūkumas yra buvimo mama dalis, kaip atsvara visoms toms begalinės meilės, euforijos, pakylėjimo, pasididžiavimo akimirkoms, kai pačios sau ar ir kitiems sakome, kad gera būti mama.

Kaip patarčiau elgtis? Visų pirma, patausoti save! Jūs ant rankų sūpuojate vos kelių mėnesių kūdikį. Pirmasis pusmetis yra labai jautrus laikas:

- jums pačiai reikia atgauti jėgas ir sustiprėti;

- rūpintis, kad žindymas vyktų sklandžiai (žinoma, jeigu renkatės žindyti; jei ne, vis tiek esate pati geriausia mama savo vaikui);

- jūsų visi šeimos nariai kiekvienas savaip iš naujo ieško savo vietos šeimoje, mat žmonių daugiau, norų daugiau, dienotvarkė pasikeitė ir t.t.;

- ir tai praeis! Kantrybė ir meilė visa gydo.

Antra, rekomednduojama pasitelkti visą įmanomą pagalbą. Jeigu jums trūksta laiko pažaisti su vaikais arba net nesinori su jais žaisti, tai visiškai suprantama. Jūsų dienos dabar kupinos įvairiausios veiklos vien rūpinantis dukryte (per pirmus dvejus žmogaus gyvenimo metus mama išties yra nepakeičiama; saugus, meile grindžiamas ryšys su mama puoselėja žmogaus saugumo pasaulyje jausmą!). Štai tokiais momentais visu grožiu suspindi vaiko ir tėčio santykis! Tėčiams įsitraukti į naujagimių priežiūrą yra sudėtinga, tačiau su paaugusiais vaikais būtent tėčiai geba užsiima taip, kaip jiems (vaikams) to labiausiai reikia: daug fizinio kontakto, kvailysčių, juoko, gaudynių, grumtynių, kilnojimų ir pan. Tėčiai dažniau būna labiau atsipalaidavę, daug paparsčiau žiūri į įvairius rutininius dalykus (pavyzdžiui, vaikas be kojinių, tai be kojinių; marškinėliai pasakoja apie per pietus valgytą burokėlių sriubą; ir t.t.). Padrąsinkite savo vaikų tėtį, kad Tik tu taip moki! Arba Man labai gražu, kai jūs taip žaidžiat. Džiaugiuosi, kad jie turi tokį tėtį. Toks kito pripažinimas yra didelė dovana jums visiems:

MAMAI – būti nepakeičiama labai vargina, nuovargis kelia pyktį ir visus kitus slogius jausmus; vis dėlto dažna laikomės įsikibusios manymo, kad taip gerai, kaip aš, kitas nepadarys; tai yra užburtas ratas; deleguokime tai, ką galime deleguoti! Nenorite žaisti, tai ir nežaiskite. Geriau su visa meile paskaitykite ar pasekite pasaką. Kai jau pajusite, kad norite žaisti, žaisite su savo vaikais iš visos širdies. Vaikai labai gerai jaučia emocinį foną, jie jaučia, kai kažkas daroma per „sukąstus dantis" ir jiems tos aukos nereikia. Jiems už vis labiau reikia bent trumpo, bet kokybiško laiko su jumis, su MAMA. Rinkitės tokias veiklas, kurios jums pačiai teikia malonumo. Gal tiesiog išeikite į lauką pasivaikščioti. Vieną kartą su vienu vaiku 10min., kitą kartą su kitu ir pan. Žinoma, svarbu užtikrinti, kad bus, kas pasirūpina kūdikiu ir kitu vaiku.

TĖČIUI – garsiai išsakytas teigiamas įvertinimas yra proga pajusti bendrumą su savo šeima, prisidėti prie bendrai kuriamo gėrio. Jeigu vyrui leidžiama imtis tų veiklų, kurias jis nori/gali įgyvendinti, jis mielai tą daro. Problema atsiranda tada, kai šeimos moteris vis ir vis nustumia vyrą į šoną. Taigi daugiau pasitikėkime savo vaikų tėčiu ir būsime nustebintos, kaip puikiai jiems sekasi.

VAIKAMS – gražūs, darnūs tėvų santykiai yra dovana pati savaime. Kuo daugiau padrąsinančio bendravimo tarp sutuoktinių, kuo daugiau pastangų pripažįstama, tuo daugiau meilės tvyro ore, tuo daugiau pamokų apie gražų bendravimą vaikai išmoksta (daugiau apie socioemocinius įgūdžius ir jų ugdymą skaitykite čia.

Kas dar gali jums padėti? Seneliai? Dėdės, tetos, krikštatėviai yra tie žmonės, kurie gali tapti ypatingais žmonėmis jūsų vaikams. Jums tai būtų atokvėpio minutė, o vaikams – tikėtina, įspūdžiai visam gyvenimui.

Trečia, rinkitės buvimą gamtoje. Gamta veikia sveikatinančiai visomis prasmėmis! Nurimsta fizinis kūnas. Pailsi protas. Atsigauna dvasia.

Ir štai čia grįžkime prie jūsų pagrindinio klausimo – kaip padėti vidurinėliui, kaip susigrąžinti „vadeles"? Rekomenduojama rinktis MEILĘ!

Trumpai aprašysiu kaip gali jaustis jūsų vaikas, kad būtų lengviau suprasti jį. Būti viduryje sunku: nesi toks didelis ir mokantis kaip vyriausias vaikas; ir jau nebe toks mažas, bejėgis kaip pagrandukas; nuolat vyksta blaškymasis tarp DIDELIS/MAŽAS. Apima liūdesys dėl prarasto „sosto", kai maudyte maudeisi mamos dėmesyje, meilėje ir rūpestyje. Ilgu tų dienų. Kyla pyktis dėl tokios neteisybės. Pavydu, kad tas mažas, verkiantis žmogutis užėmė jo vietą. Ir t.t. Tokie ir panašūs jausmai yra NORMALU. Priimkite jį ir tokį. Tau baisu, kad mama tavęs nebemyli? Myliu tave iki mėnulio ir atgal, tu visada turėsi savo vietą mano širdyje. Esi ypatingas (vaiko vardas). Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų. Tokį ar panašų tekstą galite kartoti po kelis kartus per dieną. Jam sveika tai girdėti, nes kaip tik šiuo metu žmogus sprendžia pamatinius klausimus: Ar aš vis dar reikalingas šiai šeimai? Ar mane mato? Ar aš svarbus? Gaudamas teigiamo dėmesio ilgainiui patikės, kad Viskas gerai! Sesė yra šeimos dalis, bet ir aš vis dar esu šeimos dalis!

Ar jis jus girdi? Tikrai taip. Kodėl jis vis tiek daro tai, ko negalima? Nes tada jūs pas jį ateinate! Galbūt šaukiate, gal net suimate už rankos ir pan. Tai vadinama NEIGIAMU DĖMESIU. Privati žmogaus logika yra tokia: Mama ant manęs šaukia, reiškiasi mane mato. Aš vis dar esu svarbus, puiku. Sustabdyti NEIGIAMO ELGESIO – NEIGIAMO DĖMESIO ratą gali tik suaugęs žmogus! Vietoj pamokslo, kad Taip daryti negalima, verta paklausti: Kas nutiko? Tu taip piktai su manimi kalbi, tau turbūt labai širdelę skauda. Arba Stop, kąsti skauda. Nori kąsti sesei, tau turbūt kažko labai pavydu. Eikš, apkabinsiu tave. Tokiu būdu vaikui parodote, kad jūs jį priimate su visais jo jausmais, tuo tarpu žalojantis elgesys yra ir bus ribojamas. Jis jaučiasi normalus, pakankamai geras. Vidinis drąskantis, atrodo, nepakeliamas diskomfortas yra tik didelis, sunkus jausmas. Mama manęs tokios baisaus nebijo! Taip vaikas mokosi atlaikyti savo didelius jausmus ir priimti juos, nes dideli jausmai yra gyvenimo dalis.

Maždaug taip, Inga, „vadeles" susigrąžinsite į savo rankas. Rinkitės meilę. Meilė visada gydo!

Parašyk Redakcijai