Pavargusi mama apšaukia vaiką: psichologės komentaras

Laiške mama prisipažįsta, kad kartais apšaukia savo trejų metų dukrytę. Paskutiniuoju metu ji tapo baili, tad mama sunerimo – gal jos pakeltas balsas yra „kaltas“ dėl dukters baimių?

Mama klausia:

„Mano dukrytei 3 metukai. Auginu ją viena ir būna, kad dėl nuovargio apšaukiu ją... Tuomet, kaip ir dauguma mamų, apima savigrauža ir panašiai. Paskutiniu metu mažoji tapo labai baili. Ar čia tik nebus pakelto balso pasekmė? Stengiuosi kalbėtis su ja apie tai, taip pat dirbu su savimi (jei apima pyktis dėl dukters neklausymo, pirma įkvepiu - atsitraukiu ir tik tuomet ramia galva sprendžiu situaciją). Ką patartumėte dėl vaiką apėmusių įvairių baimių?“

Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Ačiū mamai už atvirą pasidalijimą savo jausmais. Kaip bebūtų, susilaukti ir auginti vaikelį yra ne tik dovana, bet ir nemenkas išbandymas visai šeimai, o jeigu ta šeima – tik viena mama ir vaikas? Panašu, kad sunkumai tokiu atveju dvigubėja, o gal ir trigubėja, įveikti juos vienam tampa labai sunku. Natūralu, kad tokiai situacijai esant nuovargis Jus nugali, kaip bebūtų, juk ant Jūsų pečių gula daugybė dalykų, iškyla neatidėliotinų reikalų, rūpesčių, o laiko visam tam yra tiek, kiek yra. Nieko keisto, kad tokiomis akimirkomis tampate irzli, nekantri, apšaukiate mergaitę. Tikėtina, dukros elgesys tokiu atveju tik suprastėja: ji gali pradėti atsikalbinėti, verkti, taip pat pakeltu tonu kalbėti su Jumis. Pagalvokite, kokiose situacijose dažniausiai nesusitvardote, kas galėtų Jums padėti, su kuo galėtumėte pasidalinti auklėjimo rūpesčiais ir, žinoma, kas bent akimirkai galėtų Jus pakeisti tam, kad kartas nuo karto galėtumėte skirti laiko ir sau, savo poreikiams? Gal tai galėtų būti dukrytės seneliai ar auklė, o gal Jūsų geriausia draugė? Tai gali būti bet koks suaugęs žmogus, kuriuo Jūs pasitikite ir kuris galėtų bei norėtų pabūti su jūsų vaiku bent trumpą valandėlę. Kai būsite pailsėjusi, akimirkų, kuomet atsitrauksite pykčiui apėmus, dar padaugės. Džiugu, kad ir dabar kalbatės su dukra ir ramiai sprendžiate iškilusias problemas. Sveikintina, kad suprantate, jog nuo mūsų pačių didele dalimi priklauso vaiko elgesys, ir dirbate su savimi šia linkme.

Baimės yra natūralus dalykas, jos sustiprėja apie trečiuosius gyvenimo metus ir dažniausiai pamažu pačios praeina.Psichologė Daiva Čeponienė
Ką patarčiau dėl baimių? Pirmiausia, baimės yra natūralus dalykas, jos sustiprėja apie trečiuosius gyvenimo metus ir dažniausiai pamažu pačios praeina. Baimės emocija turi savo paskirtį, ji reikalinga tam, kad vaikas sugebėtų tinkamai reaguoti grėsmingoje situacijoje. Atlikusi savo darbą, baimė praeina savaime. Tiesa, jeigu į ją dėmesio nekreipsime, mergaitė gali būti itin susijaudinusi, jeigu baimę akcentuosime, vaikas gali pagalvoti: „Aha, jeigu jau mama taip išsigando, vadinasi čia tikrai yra ko bijoti".

Vaikai bijo daugybės dalykų: kitų žmonių, tamsos, vorų, vaiduoklių, eiti į darželį, pasilikti vieni be mamos. Nepatikėsite, kartais vaikai bijo net ir Kalėdų senelio! Priežasčių, kodėl vaikai baimių patiria daugiau nei suaugusieji, yra ne viena. Viena jų – vaikų racionalizavimo stoka. Trimečiai dar negali daug ko racionaliai paaiškinti, be to, jiems žymiai sunkiau prisitaikyti prie aplinkos dėl dar menkos jų gyvenimiškos patirties. Juk mus, suaugusius, darant kažką pirmą kartą gyvenime irgi apima baimė. Man, pavyzdžiui, pirmąkart šokti su parašiutu tikriausiai būtų baisu, o mažiukai juk tokius pirmus kartus patiria kasdien! Pirmą kartą pasilieka darželyje be mamos, pirmą kartą deklamuoja eilėraštį girdint kitiems, pirmą kartą (...), pirmą kartą...

Taigi, Jūsų mergaitė dabar žengia į naują savo gyvenimo etapą, t.y., pradeda savarankiškai valdyti savo jausmus. Baimė, nors ir labai Jus neramina, yra normali ir labai svarbi Jūsų vaiko gyvenimo dalis. Visi žmonės, tiek dideli, tiek maži, liūdi, kai kažko netenka, džiaugiasi, kai gauna dovanų, ir išsigąsta, kai nutinka kažkas baisaus, kai gresia pavojus – tikras ar tik įsivaizduojamas. Kai dukrytė kažko išsigąsta, svarbu paaiškinti, kas jai darosi, suteikti jausmui pavadinimą ir paaiškinti priežastį: „Tu labai išsigandai, nes pirmą kartą pamatei vorą" arba „Tau baisu, nes gydytoja nori apžiūrėti tavo gerklytę". Taip elgdamiesi paaiškiname vaikui, kas su juo vyksta, ir kartu parodome, kad tokioje situacijoje taip jaustis yra normalu. Tiesa, jeigu dukrai išsigandus Jūs išsigąstate dar labiau, tuomet vaikui bus labai sunku išmokti valdyti savo emocijas tinkamai. Jeigu nuvertinsite ir pasakysite: „Oj tu jau didelė, tikrai nėra ko bijoti šito mažo voriuko", - nepadėsite mergaitei išmokti atpažinti savo jausmų ir jų valdyti.

Nors mūsų akimis vaiko baimės yra menkos, vaikui tai gali būti tarsi pasaulio pabaiga. Kaip dar galite padėti savo vaikui įveikti baimę? Galite paprašyti nupiešti savo baimę, o tuomet sunaikinti „blogį" jį suplėšant ar sudeginant, pakeisti piešinį iš baisaus į juokingą, papildant jį įvairiomis juokingomis detalėmis, nusipiešti „apsaugas" ir juos iškabinti visuose kambariuose, nupiešti ir padovanoti pabaisai dovaną, susidraugauti su pabaisa, sugalvoti ir nupiešti superherojų, kuris gali išgelbėti ir t.t. Įveikiant baimes tinka ir terapinių pasakų skaitymas arba jų klausymasis.

Manau, kad Jums tikrai pavyks padėti savo dukrelei išmokti įvardinti jausmus bei nugalėti atsiradusias baimes. Sėkmės Jums ir stiprybės!

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis