Skaitytoja: bijau kiekvienos naujos dienos ir atsipučiu tik vaikui užmigus.

Metukų sulaukusį sūnų auginanti mama klausia specialisto patarimo dėl didelio berniuko aktyvumo. Ar verta sunerimti, jei toks mažas vaikas nemoka eiti, o tik bėga ir bėga? Jam jau teko siūti ir lūpą, ir kaktą, o kiek guzų ir mėlynių būta - nesuskaičiuosi.

Agnė klausia:

„Auginu labai judrų 1 metų ir 6 mėnesių berniuką. Suprantu, kad reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra, bet... Nedaug gyvenimėlio žmogiukas nugyveno, o jau teko siūti lūpą ir kaktą, o kiek guzų ir mėlynių būta...

Sūnų labai saugau (kiti sako, kad net per daug), bet jis geba užsigauti lygioje vietoje ir per metrą nuo manęs... Nes dažniausiai jis ne eina, o bėga... Užkliūva už kilimo, užsižiopsojęs pataiko į durų staktą ar griūdamas užsigauna į spintelę.

Bijau kiekvienos naujos dienos ir atsipučiu tik vaikui užmigus. Ką daryti? Kaip priimti jį tokį koks jis yra? Ar galima jam pradėjus bėgti, sakyti: „Jeigu bėgsi, teks pabūti manieže?“ (Išbandyta, bet veikia trumpam) Ir kaip susitvarkyti su savo būsena?

Sūnus pradėjo vaikščioti anksti, 8 mėnesių. Išlaikyti dėmesį jis sugeba tik tada, jeigu veikla jam įdomi ir patinka. Raida neatsilieka. Yra Žingeidus".

Atsako Milda Čeikienė Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė, www.ipi.lt

Sveika, Agne, Man tavo prašymas labai priminė mano situaciją, nes mano berniukas irgi pradėjo 8 mėnesių vaikščioti, o metukų jau netgi bėgiojo. Ir siūti daugiau nei jo broliui teko... Kas kartą, kai nugriūdavo vaikas, jausdavausi be galo kalta, negera mama, kuri neprižiūri savo vaiko.

Tada dar uoliau stengdavausi, bet anksčiau ar vėliau, nusisukus nors akimirkai (o juk akimirkos visiškai tam užtenka), vėl "bum". Na štai, juk VISIEMS aišku, kad aš nemoku savo vaiko prižiūrėti. Užsisuka ratas, kur kiekvienas vaiko užsigavimas sukelia pernelyg stiprias emocijas. Tad pirmiausia, kaip sau galime padėti, tai ištrūkti iš pernelyg sustiprintų reakcijų į vaiko griuvimus.

Padrąsinkite save, sakydama "nei vienas vaikas neužaugo nenugriuvęs", o kai pagausite save galvojant "aš turiu taip prižiūrėti savo vaiką, kad jis nebedarytų gyvenime jokių klaidų", tai nepamirškite pasitaisyti aureolės. Galbūt nuskambėjo grubokai, bet tai vadinama išankstine nuostata ar klaidingais įsitikinimais. Juk suprantame, kad neįmanoma vaiko apsaugoti nuo visų klaidų. Tad kas kartą kai sūnus nugrius, įkvėpkite, iškvėpkite, nebekaltinkite savęs, nes tai jo - sūnaus klaida, ir suteikite jam pagalbą, paguodą, išbūkite šalia savo vaiko, kai jam skauda.

Jam reikia mamos, kuri atlaiko jo baimę ir skausmą, kuri geba išlikti rami ir žino, kad ir ši žaizda užgis. Ar padeda šie žodžiai? Jei taip, kartokite juos, pasirašykite ir turėkite ant šaldytuvo matomoje vietoje. Pasidalinkite savo baimėmis, jausmais su draugėmis, žmonėmis, kuriais pasitikite, kurie gali išklausyti nevertindami. Jei pavargote, paprašykite pagalbos. Tačiau to neužteks. Mes abi puikia tą suprantame. Reikia kažką daryti. O ką? Pradžiai užsirašykite į pirmos pagalbos suteikimo vaikams kursus. Nes mūsų atsakomybė yra priimti nuolankiai tai, ko negalime pakeisti, drąsiai keisti tai, ką galime ir nuolat mokytis tą skirtumą suprasti.

Šiuo atveju, priimti nuolankiai tai, kad mūsų vaikai daro ir darys savo gyvenime savo klaidas, grius, užsigaus, kol išmoks. Bet nepamiršti kitos pusės - ką galime padaryti, kad jo kelyje mažiau tų griuvimų būtų?

Jei kaip rašote, jo raida normali, tuomet iš jūsų trumpos žinutės, galėčiau išskirti kelis dalykus, kuriuos reikia skubiai padaryti:

1. Sudaryti sąlygas jam "išsikrauti" su ribomis;

2. Kurti namuose saugią aplinką;

3. Sumažinti aplinkoje vaiko dėmesį blaškančių dirgiklių

1. Jei brėšite ribas, kad jis, kaskart nugriuvęs, keliaus į maniežą, tai tiesiog ribosite natūralią vaiko raidą. Apie 2 metus vaikai pasidaro energetinės bombos užtaisai, tarsi judėjimo maniakai. Jiems, jei normaliai vystosi, iki 7-10 metų, kol ištįs kojos, rankos, tiesiog neįmanoma nebėgioti. Todėl privalote pasirūpinti, kur ir kada sūnus galėtų pabėgioti tiek, kad patenkintų savo poreikį. Nebrėžiame ribų, kurios neįvykdomos, kaip kad "tu iš viso negali bėgioti", bet sakome "tu gali bėgioti, judėti aktyviai ten, kur tau saugu tai daryti". O tada apsidairykite, kur jam yra saugu bėgioti?

2. Namuose su vaiku visgi praleidžiate daugiausia laiko. Tad net nesitikėkite, kad vaikas čia nebėgios. Vadinasi, privalote ne tik drausti, o ir stengtis sukurti kiek įmanoma vaiko judėjimui saugią aplinką. Jei norite išlaikyti gražius stilingus namus šiuo periodu, tai geriau meskite iliuziją iš galvos. Arba pasiryžkite permainoms, arba... išveskite vaiką į darželį. Ten jam bus saugi aplinka judėti. Tad ką reikia padaryti namuose, kai vaikas pradeda vaikščioti ir bėgioti? Priklijuoti kilimų kraštus, išnešti baldus, kurie užima vietą, visokius stiklinius staliukus, paminkštinti spintelių ir kitus aštrius kampus, išnešti arba užkelti vazas, sunkius daiktus, kurie gali užgriūti, prisukti prie sienos knygų lentynas arba baldus, kuriais galima užlipti. Atitverti namų zonas, kur vaikas gali nugriūti, susižeisti be jūsų priežiūros - laiptus, virtuvės zoną. Atitverti priėjimą prie viryklės kaitlentės, užkimšti rozetes, langus apsaugoti, kad neatsidarytų, durys vidinės, kad neužsidarytų. Namus gali patyrusia akimi apžiūrėti ir patarti jūsų draugė ar auklėtoja. Ir aš galiu - rašykite man, kontaktus rasite puslapyje www.tevuakademija.lt.

3. "Užsižiopsojęs pataiko į durų staktą". Į ką vaikas užsižiopsojo? Gal jūsų namuose yra nuolat įjungtas televizorius? Jei taip, išjunkite. Kiek vaikas turi žaislų? Ar jie nuolat nesimėto po kojomis ryškūs, garsiai grojantys? O kambarys gal tiesiog plyšta nuo spalvų ir garsų? Nudažykite kambarį švelnia pasteline, geriausia rožine spalva. Nesiplėsiu dabar, tik ši mintis paremta Valdorfo pedagogika. Palikite tik kelis natūralius, pagamintus iš medžio, vilnos, lino žaislus, kamuoliukus, šilko skareles. Taip, vaikas ilgai nesutelkia dėmesio, bet kiek laiko tokio amžiaus vaikas gali sutelkti dėmesį? Jei jis atrado savo kojas ir judėjimo džiaugsmą, sudominti ir priversti jį sėdėti kuo toliau, bus vis sunkiau.

Tad atsiliepkite į vaiko tikruosius poreikius, nestovėkite ant galvos, nedarykite cirko, neskraidinkite lėktuvų maitindama, o valgydinkite pagal ritmą, taip jis išmoks būti alkanas ir išsėdės valgio metu. Kai pavargsite, nesistenkite jo dėmesio užimti vis ryškesniais, garsesniais, išbaigtais žaislais, planšetėmis, bet pasirūpinkite pagalba sau, tai gali būti auklė, močiutė, kaimynė. Keiskite sauskelnes stovinčiam mažyliui.

Pagaliau leiskite jam panuobodžiauti, nepulkite jo kaskart suverkus žaidinti, taip paliksite vietos augti jo vaizduotei, pamatyti, atrasti save kaip nuostabiausią ir įdomiausią, neišsenkančios fantazijos kupiną žmogutį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis