Vaikas nesitraukia nuo mamos: įprasta raidos dalis ar perdėtas jautrumas

Dvejų metų vaiką auginanti mama klausia psichologės patarimo, kaip elgtis su itin jautria dukrele.

Skaitytoja klausia:

„Auginu 2 metukų mergytę, kuri nei trupučio nemoka pabūti viena, yra labai jautri. Tėtį mato gan trumpai, nes jis dirba pamaininį darbą (2 dienos, 2 naktys, 2 laisvos. Darbe praleidžia po 12 val.). Pamačiusi tėtį, nepaleidžia jo iš glėbio. Norint kur išeiti ar išvažiuoti, reikia nukreipti dėmesį, nes kitu atveju ištinka isterija.

Paskutiniu metu dukrytė bijo miegoti tamsoje. Dienos metu, kad miegotų, reikia gulėti šalia. Kalba labai mažai, nuo rudens planuojam leisti į darželį, nežinia, kaip seksis. Vaikus labai myli, nori su jais bendrauti“.

Komentuoja psichologė Milda Lukašonokienė / VšĮ Psichologinės sveikatos centras.

Kai iš kiekvieno jūsų sakinio išrinkau po vieną ten įvardintą mergaitės apibūdinimą (jos savybę ar reakciją), man gavosi štai kas: dvimetė mergaitė yra jautri, bijo tamsos, nemėgsta būti viena, ištinka pykčio priepuoliai, kai tenka išeiti artimam žmogui, taip pat mergaitė labai myli tėtį ir mėgsta kitus vaikus. Kai taip tvarkingai ir be jokių išankstinių nuostatų šiuos vaiko ypatumus surašome juodu ant balto, gauname tai, kas daugiau ar mažiau būdinga kiekvienam dvimečiui.

Dėl tos priežasties, kad, kaip pati įvardijate, mergaitė yra jautri, daugelis jos reakcijų gali būti kiek ryškesnės nei kitų dvimečių, tačiau net ir tokiu atveju visa tai – taip, kaip ir turi būti. Žinoma, nepaisant to, kad jūsų mergaitės reakcijos ir yra būdingos jos amžiaus vaikams, tai jokiu būdu nereiškia, jog nėra svarbu stengtis, kad dukra, o ir jūs pati jau rytoj jaustumėtės kaip įmanoma geriau. Dėl to sveikintinos jūsų pastangos ieškoti atsakymų į tai, kas šiuo metu neramina.

Pradėkime nuo to, kad pirmame sakinyje rašote apie mergaitės jautrumą ir jos nenorą būti vienai. Tenka pripažinti, kad visiems vaikams, o ypač jautriems, yra svarbi kasdienė ir nuolatinė sąveika su artimu žmogumi. Mama vaikui yra ne tik žaidimų draugė, bet ir saugumo, meilės, dėmesio uostas. Vadinasi, ir vaiko nenorą būti vienam traktuoti galėtume ne kaip tuščią kaprizą, o kaip ėjimą iš paskos tam fiziškai nuo jo besitraukiančiam saugumo uostui.

Žinoma, jeigu esame tikri, kad vaikas jaučiasi saugus ir iš paskos seka dėl to, kad tiesiog neįdomu žaisti vienam, po truputėlį galima mokyti vaiką pažaisti savarankiškai, parodyti, kaip tai galima daryti, tačiau po truputėlį ir pradžiai mamai būnant greta.

Vaikui žaidimas – ne tik darbas, bet ir veikla, per kurią jis „pasikrauna" teigiamų jausmų, tame tarpe ir subjektyviai suvokiamos tėvų meilės ir pajautimo, kad jis yra svarbus. Ar turite bendrų veiklų (be žaidimų), kurios leistų jūsų mergaitei pasijusti svarbia šeimos dalimi? Gal ji galėtų padėti jums siurbti kilimus, valyti dulkes, lankstyti rūbus?

Kuo daugiau bendrų veiklų atrasite ir į jas įtrauksite mergaitę, tuo didesnė tikimybė, kad žaidimas jai bus nebe vienintelė, o tik viena iš veiklų, dovanojanti gražų ir produktyvų buvimą kartu.

Norisi akcentuoti, kad be viso kito taip pat ir jūsų nuoseklumas yra labai svarbus padedant vaikui įgyti vieną ar kitą emocinę kompetenciją. Jeigu kaskart išeidama ir atsisveikindama su dukra laikysitės tų pačių ritualų (informuosite, pasakysite, kada grįšite, atsisveikinsite tais pačiais žodžiais, pamosite), ilgainiui jūsų atsisveikinimai nebebus tokie chaotiški ir skaudūs.

Mes, psichologai, laikomės tos nuomonės, kad geriau emociją išjausti, nei ją kažkur giliai užspausti. Kaip bebūtų, juk taip natūralu liūdėti, kai mama ar tėtis išeina. Natūralu pykti, kad negali eiti drauge.Psichologė Milda LUKAŠONOKIENĖ
Nukreipdami vaiko dėmesį ir nepastebimai pradingdami mes paliekame jį vieną susidoroti su jaučiamomis stipriomis emocijomis, nepadedame tam mažam žmogui susivokti, ką jis šiuo metu jaučia, be to, leidžiame jam gyventi nesaugioje aplinkoje, kai nežinai, gal dabar kaip tik ta akimirka, kai mama ar tėtis staiga pranyks. Jeigu mes, suaugusieji, gyventume tokioje aplinkoje, ar patys netaptume baugštūs, pavojaus nuojautoje nuolat gyvenantys? Taptume, ir visa tai atsispindėtų tiek mūsų emocijose, tiek elgesyje. Mes, psichologai, laikomės tos nuomonės, kad geriau emociją išjausti, nei ją kažkur giliai užspausti. Kaip bebūtų, juk taip natūralu liūdėti, kai mama ar tėtis išeina. Natūralu pykti, kad negali eiti drauge. Kodėl apie tai nepasikalbėjus su mergaite?

Nepaisant to, kad jūsų dukra dar negali laisvai kalbėti, ji supranta labai daug. Dar daugiau suprasti ji galėtų rytoj, jeigu jau šiandien pradėtumėte kalbėti su ja tiek apie emocijas, tiek ir apie elgesį, ką mes darome, kai liūdime, pykstame, džiaugiamės. Iš praktikos žinau, kad dažnai užtenka vos kelių pokalbių, kurių metu mes ramiai ir užtikrinai savo vaiką patikiname, kad išėję visada grįšime, kad pajaustume pirmuosius pokyčius. Tam, kad užfiksuotume šią svarbią žinią (išėjau-grįžau), žaiskite su mergaite slėpynes, lydėkite jos meškučius ir lėlytes į darbą, o paskui juos džiaugsmingai pasitikite. Skaudūs atsisveikinimai vaikams tampa lengvesni, kai jie prikaupia pakankamai patirties, sufleruojančios jiems, kad net tada, kai mama ar tėtis išeina, yra saugu ir yra viskas gerai.

Tikiu, kad jei kalbėsite dažnai apie tėtį, apie jo darbą ir tai, kada jis grįš, kada vėl į darbą eis, mergaitė ilgainiui mažiau jo ilgėsis, o jam grįžus jausis saugesnė žinodama, kad dabar tas laikas, kai jis namie ir šią akimirką jis nepastebėtas nebepradings. Kaip ir niekur staiga nedings mama. Kas žino, gal tada sumažės ir miego sunkumai bei baimės, lydinčios mergaitės miegą: kai ji bus tikra, kad nei mama, nei tėtis niekur staiga nepranyks, dukros miegelis, tikiu, bus daug saldesnis.

Ir pabaigai norisi pasidalinti tikėjimu, kad darželyje jūsų mergaitei viskas klostysis puikiai. Ji mėgsta bendrauti su vaikais, o tai yra geras ženklas, prognostiškai besisiejantis su sėkmingesne vaiko adaptacija naujoje aplinkoje.

Žinoma, jūsų, kaip ir daugelio kitų, tikėtina, neaplenks išsiskyrimo liūdesėlis, gausių ašarų lydimas, tačiau kai žinome, ko galime tikėtis, išbūti visame tame tampa lengviau. Jei iki to laiko išmoksite atsisveikinti, priimti savo mergaitės jautrumą kaip jos asmenybės ypatumą, o kiekvieną jos emociją kaip labai svarbią ir vertą aptarimo, o ne pabėgimo, tikiu, kad nauja pradžia jums dovanos ne tik jaudulio, bet ir labai daug artumo akimirkų. Būkite laimingi!

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis