Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Grupinės terapijos seanse sėdi išvaizdus vaikinas, kokių 25-erių metų. Balti marškiniai, kaklaraištis, madingas kostiumas ir batai taip nublizginti, kad juose atsispindi, kas vyksta salėje. Vaikinas sėdi pavyzdingai ištiesta nugara, tvarkingai susidėjęs rankas ant kelių. Jo veidas tarsi akmeninis, akys šaltos, todėl primena labiau statulą, nei gyvą, jauną žmogų. Kai jo paklausi, ką šiuo metu jaučia, sako nieko, nors visi kiti grupės dalyviai mato, kad jaunuolis net kunkuliuoja iš pykčio. Kas jam yra? Meluoja? Ne. Jis paprasčiausiai nežino, kas su juo vyksta. Jis tikrai nesupranta, kad pavyzdžiui, šiuo metu pyksta, kad vakar buvo liūdna. Net nežino, ar myli savo merginą. Be to, vaikinas turi ir sveikatos problemų, skrandžio opą ir „šuoliuojantį kraujospūdį". Prireiks dar dviejų metų, kol jis išmoks suprasti ir pasakyti: „dabar aš supykau". ]

Paklausite, kodėl rašome apie suaugusį žmogų? Todėl, kad kažkada jis buvo vaikas, kuris ir verkdavo, ir juokdavosi, ir supykdavo, mylėjo ir džiaugėsi. Kur dingo jo jausmai?

Svarbu ne tik protas, bet ir emocijos

Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu intelektu arba raštingumu. Gyvenime yra svarbūs ne tik protiniai sugebėjimai, mokėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti, bet ir jausti. Mokslininkai atliko daugybę studijų, kuriomis įrodė, kad vaikai, kurie iš prigimties pasižymi aukštu emociniu intelektu, jau darželyje skiriasi nuo bendraamžių. Jie lengviau bendrauja, greičiau užmezga pažintis. Kodėl? Nes jaučia ne tik savo pačių, bet ir kitų emocijas.

Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu intelektu arba raštingumu.Rūta BAČIULYTĖ
Toks vaikas, pamatęs, kad kitas liūdi, prieis ir jį apkabins, paglostys. Ras bendrą kalbą ir su darželio auklėtojomis, ir su mokyklos mokytojais. Beje, jie jau ir kūdikystėje yra kitokie: prikausto savo šypsena, bandymu bendrauti, geriau supranta mamą, jos balso intonacijas.

Vėliau, jeigu šios savybės nėra slopinamos, jie būna itin aukšto emocinio intelekto. Nors emocinis intelektas yra ir prigimtinis, jį taip pat galima ugdyti.

Jausmų mokosi namuose

Jausmus galima ugdyti ir lavinti nuo pat kūdikystės. Tačiau jeigu tėvai yra visiškai nejausmingi ir niekada niekaip nereiškia emocijų bei jų neįvardija, mažylis iš jų nieko nepasimokys ir netaps emociškai raštingas.

Jeigu tėvai savo jausmus išreiškia, pavyzdžiui, ne tik parodo, kad pyksta, bet ir pasako: „aš pykstu", „liūdžiu", „džiaugiuosi", vaikas tai girdėdamas taip pat mokosi įvardinti jausmus.

Dar labiau išprusę tėvai vaikui, kai šis, pavyzdžiui, nukrenta ir susimuša, pasako: „dabar tau skauda, todėl verki" arba „tau liūdna, todėl verki". Taip auklėjami vaikai jau darželyje puikiai moka įvardinti savo jausmus.

Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje dažniausiai jausmai ir emocijos yra nustumiami į antrą planą, o žmogus tampa tarsi įrankis, skirtas tik tam, kad ką nors nuveiktų, tarsi būtų bejausmis akmuo. Ypač dažnai vyrai klausia, ką daryti, kad nieko nejaustų ir visada galėtų šaltakraujiškai mąstyti. Klausia, nes įsivaizduoja, kad jausmai gyvenime tik trukdo, nors iš tiesų yra atvirkščiai.

Emocijos padeda prisitaikyti prie aplinkos, reaguoti į viduje kylantį skausmą, tvarkytis su pykčiu. Jeigu, pavyzdžiui, suprantame, kad kažkas mums yra negerai, bet šiuo metu neturime sau laiko, nes reikia dar daug darbų nuveikti, ir dėl to vidinį skausmą nuslopiname, jis niekur nedingsta. Ateis laikas, kai jis smogs su kaupu kokia nors fizine liga.

Labai svarbu mokėti jausti, jausmus atpažinti, įvardinti bei išreikšti tarpusavio santykiuose. Bet jeigu žmogus nejaučia, kas su juo vyksta, žino, kad kažkas vyksta, bet neįsivaizduoja, kas, niekada nesugebės su kitu žmogumi užmegzti artimo ryšio. O juk kiekvienas turi įgimtą poreikį artimai bendrauti bent su vienu žmogumi.

Jausmų prigimtis

Jeigu žmogus nuolatos slopina jausmus, nejaučia nei pasitenkinimo, nei gyvenimo džiaugsmo. Gyvena kaip robotas. Emocijas mums suteikė pati gamta ir visos jos turi savo funkcijas. Štai keletas:

Pyktis. Pagrindinė jo funkcija yra ginti savo teritoriją, nors tai skamba labai archajiškai. Pykčio funkcija yra iki šiol gynybinė. Mes supykstame, kai kas nors peržengia mūsų pačių nustatytas ribas, kai yra pažeidžiamos mūsų vertybės. Kai žmonės sako, kad norėtų niekada nepykti, jie nesuvokia, kad pyktis savaime nėra blogas dalykas. Tai tėra įspėjimas, kad reikia ko nors imtis, ką nors daryti. Štai, jeigu užsidega automobilio lemputė, signalizuojanti, kad tuoj baigsis kuras, mes važiuojame į degalinę ir jo prisipildome. Negi perspėjimas yra blogai? Ne, tiesiog į pyktį reikia išmokti reaguoti kaip į raudoną lemputę ir jau vadovaujantis ne emocijomis, o protu, ieškoti priežasties, kodėl supykome ir priimti atitinkamus sprendimus, kaip elgtis toliau.

Baimė. Pagrindinė jos funkcija yra apsaugoti. Jeigu kyla kokia nors reali arba įsivaizduojama grėsmė, mes išsigąstame, neretai taip save apsaugome nuo nelaimės. Tarkim, jeigu stovime prie aukšto skardžio, nenukrentame žemyn, nes bijome per arti prieiti. (Dažniausiai labai arti prieina paaugliai, bet jiems būdinga save išbandyti ir nugalėti baimę, bet suaugęs žmogus arba mažas vaikas per arti neprieis).

Liūdesys. Liūdime ko nors netekę, su kuo nors išsiskyrę ir t.t. Liūdesys priverčia pasitraukti į save, pabūti vienu du su savo mintimis. Taip tarsi išsilaižome savo žaizdas. Todėl ir sakome, apie pavyzdžiui, artimo netekusį žmogų, kad reikia jam duoti laiko išliūdėti.

Džiaugsmas. Labai atvira emocija, skirta tam, kad savo susijaudinimu, pakylėjimu pasidalintume su kitais. Ko gero, labai nedaug kas pats vienas iš džiaugsmo šokinėja ir ploja delnais. Džiaugsmo funkcija yra apjungti, suvienyti, dalintis laime su kitais.

Kiekviena emocija turi savo funkciją ir bandymas tai neigti ar slopinti nieko gera nesuteiks. Atsisakę emocijų, atsisakome dalies savęs. Negalime nupjauti jų tarsi nudžiūvusios medžio šakos ir numesti į šalį. Slopinamos emocijos patyliukais „ardo" ir alina organizmą.

Mokome reikšti jausmus

Jeigu jūsų mažylis supyko ir paspyrė kėdę, pirmiausia pasakykite jam: „tu supykai", o po to būtinai paaiškinkite, kad kėdė čia niekuo dėta, ji nieko nepadarė, kitą kartą derėtų būti atsargesniam ir kėdę apeiti arba lėčiau bėgti.

Jeigu vaikas įspyrė mamai arba tėčiui, jam taip pat reikia pasakyti: „tu supykai. Bet net tada, kai pyksti, negalima skaudinti ir mušti kitų žmonių". Taip mažylis yra mokomas pažinti savo emocijas ir jas reikšti. Ne spardymu, o kitokiais būdais.

Taip pat akcentuokite, kai mažylis džiaugiasi ar liūdi.

Normalu, kad šeimoje tėvai ir pykstasi, ir džiaugiasi, ir apsikabina, ir pasibučiuoja. Ir visus šiuos jausmus vaikas turi matyti, nes iš jų mokosi atpažinti, ką pats jaučia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis