Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Šiandien Neringa yra ir šaunaus „Telebimbam" darželio bei „Upės" pradinės mokyklos Vilniuje vadovė, taip pat gegužės 6 d. vyksiančios konferencijos „Sveika ir laiminga mama", pirmiausia skirtos visoms esamoms ir būsimoms mamoms, ambasadorė!

Pati būdama trijų jau subrendusių vaikų mama ir padėjusi smagiai bei laimingai užaugti ne vienai kartai Lietuvos vaikų, Neringa dalinasi savo sukaupta patirtimi sąmoningos tėvystės, darnaus vaiko talentų atskleidimo ir sėkmingo bei kokybiško ugdymo klausimais.

Neringa, tapdama ambasadore, prisijungėte prie šiltos ir gražios konferencijos „Sveika ir laiminga mama" iniciatyvos! Ką Jums reiškia būti šios misijos dalimi?

Pradėti galima būtų jau nuo misijos pavadinimo! Pirmiausia prisiminiau pačią save – augindama savo vaikus tikrai galėjau vadintis sveika ir laiminga mama. Manau, jog tai ne buvimas super mama, bet tikra, autentiška motinystė. Širdyje palaikau tą tikrą, nuoširdų motiniškumą, nuoširdžiai linkiu jį patirti visoms moterims.

O ką gi reiškia būti laiminga mama, kas iš tiesų atneša moteriai tą išsvajotą motinystės laimę?

Laimę būti mama pirmiausia atneša sau artimo žmogaus radimas, artumo, šeimos sukūrimas. Tuomet, esminis dalykas – vaikučių atsiradimas, jų augimas kartu su tavimi, kaip mama. Naujai aplankantis motinystės džiaugsmas nėra vien gražūs rūbeliai ir nuostabios vaiko akys! Žinoma, pati motinystės pradžia gali būti labai romantiška: juk ką tik gimusio kūdikio padėjimas sau ant krūtinės ir kiti panašūs įspūdžiai lieka nepamirštami, jų mama neiškeistų į nieką, nes tai gamtos duota tik jai – kartu su galimybe būti mama. Motinystės pradžioje šie potyriai ir yra didžiausias moters turtas, didžiausia jos laimė.

Vėliau mamos dar laukia ilgas motinystės kelias, kuriuo bus einama visą gyvenimą. Šiame kelyje motinystės laimė palaipsniui bus vis kitokia. Svarbu suvokti, jog augantis vaikas nėra tavo projekcija, modeliuojama pagal tavo asmeninį suvokimą. Nemažai tėvelių bando diktuoti savo vaikų ateitį, vaikų laimę, žino, kuo jiems reikia būti, kaip jiems reikia būti, kokie jie turėtų būti. Skirtingais vaiko augimo etapais motinystės laimę sulyginčiau su išmintimi. Žinoma, ji atsiranda bėgant metams, matant, kaip tavo vaikas auga. Mamos išmintis – gebėjimas įsiklausyti į vaiką neprimetant savęs. Tai ir yra ta motiniška laimė, atsirandanti vėliau. Laimė taip pat susideda iš pareigų, džiaugsmą keičiančio nuovargio, brangių žmonių, kurie yra šalia, kurie gali padėti tau, kaip mamai, darniai vykdyti savo užduotį.

Kaip keičiasi mamos laimė vaikams užaugus?

Svarbu savęs paklausti: ar jaučiuosi laiminga užauginusi savo vaiką? Tai reiškia, ar visiškai priimu žmogų, gimusį eiti savo keliu, nepaisydama savo ego keliamų lūkesčių? Svarbu įsisąmoninti, kad jūs, kaip mama, vaikui augant nuveikėte išties daug: prižiūrėjote jį kaip sodą, mylėjote. Tačiau didysis atradimas iš tiesų yra pažvelgti ir suvokti, dėl kokios priežasties šis žmogus atėjo į Žemę, kaip kažkada atėjote pati. Kokiam darbui – savo darbui – skirtas šio žmogaus gyvenimas?

Šiandien vis daugiau žmonių Lietuvoje ir pasaulyje domisi sąmoninga ir atsakinga tėvyste. Žmonės ieško informacijos, lanko įvairius teorinius seminarus, praktinius mokymus. Kaip manote, kas lemia tokį visuomenės susidomėjimą šia tema?

Mūsų vartotojiškame pasaulyje žmonės pamažu grįžta prie sąmoningo savęs ieškojimo. Tai įvyksta, kai žmogus suvokia, jog privalo būti sąmoningas, jei nori nugyventi savo, o ne kažkieno kito primestą gyvenimą. Šioje vietoje galima kalbėti plačiai, apie viską: ne tik žmonių tarpusavio santykius, bet visą socialinių medijų tinklą, reklamas, inovacijas, ir pan. Juk kaip sunku mums šiandien būtų pagyventi, pavyzdžiui, be interneto! Bet išties jaustumėmės kur kas geriau ir natūraliau pavasarį apsikabinę medį miške.

Sąmoningumo paieškose natūraliai atsiranda ir tėvystė, nepriklausomai nuo to, vyras tu ar moteris. Gimsta suvokimas, jog vaikas – tai tavo kartos, netgi visos žmonijos, tąsa! Mano manymu, geriausia praktika bet ko, taip pat ir sąmoningos tėvystės – nuolatinis kartojimas. Gerai turėti teorinių žinių, bet žinios tarnauja mums tik paverstos praktiniu įgūdžiu. Jei norime, kad šeimoje būtų daugiau sąmoningumo, jo puoselėjimas turi tapti kasdieniu mūsų įpročiu.

Jau daugelį metų dirbate su vaikais, matėte užaugant kelias vaikų kartas. Kokio amžiaus vaikams labiausiai reikia ryšio su mama ir koks jis idealiu atveju turėtų būti?

Tegul nesupyksta tėveliai, bet mažajam žmogučiui pirmus dvejus jo gyvenimo metus mama yra ryšys su visu pasauliu, pamatinis jo saugumo jausmas. Vaikeliui gimus, mama yra ir pirmasis žmogus, esantis šalia. Kiekvienai jaunai mamai patarčiau neatsiskirti nuo vaiko pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais ir netgi metais. Mama vaikutį supažindina su emociniu pasauliu, vėliau – su mentaliniu pasauliu, suteikia jam pirmąsias gyvenimo patirtis. Ne be reikalo senovėje moterys visur su savimi nešiodavosi neseniai gimusį mažylį, ilgai jį maitindavo – ankstyvuoju laikotarpiu jis tarsi antras moters kūnas, nors ir gyvenantis atskirą gyvenimą. Šiandien, per skubėjimą, kai kurios mamos truputį nuo to nusigręžė.

Sakoma, kad paauglystė vaikui ir jo santykiams su tėvais yra pats pavojingiausias laikotarpis. Nesutinku! Pavojingiausiu laikotarpiu paauglystė tampa tik tokiu atveju, jei iki jos anksčiau nebuvo dirbta. Tai yra, jei dar iki paauglystės metų santykiuose su vaiku tėvai kažką praleido, nepraėjo visų reikalingų žingsnelių.Neringa Čereškevičienė
Bėgant metams ir vaikui augant, mamos vaidmuo taip pat kinta. Nuo mamos švelnumo pereinama prie mamos ramybės, vėliau – mamos guodėjos, mamos, kuri visada tave supras, išklausys.

O kokį vaidmenį vaiko augime atlieka tėtis?

Tėtis vaiko gyvenime atsiranda truputį vėliau, vaikučiui sulaukus dvejų metų amžiaus ir daugiau. Tėtis – tai išmintis ir ribos. Priešingai nei besąlygiška mamos meilė, kuri priima ir leidžia viską, tėtis vaikui pasako, kur eiti galima, o kur pavojinga, ką daryti reikia, o ko nereikėtų. Pramogos – taip pat tėčio misija. Per žaidimą vaiką galima išmokyti drąsos, pereiti per sunkesnes kliūtis. Iš tiesų tėtis vaiką moko „medžioti", prisitaikyti ir būti drąsiu.

Kaip kinta tėvų vaidmuo vaikui sulaukus paauglystės?

Sakoma, kad paauglystė vaikui ir jo santykiams su tėvais yra pats pavojingiausias laikotarpis. Nesutinku! Pavojingiausiu laikotarpiu paauglystė tampa tik tokiu atveju, jei iki jos anksčiau nebuvo dirbta. Tai yra, jei dar iki paauglystės metų santykiuose su vaiku tėvai kažką praleido, nepraėjo visų reikalingų žingsnelių. Paauglystėje vaikas įgauna drąsos, jo ribos plečiasi. Jei tėvai nesukūrė šilto santykio su vaiku, jei paauglys nejaučia meilės ir palaikymo iš savo šeimos, šis laikotarpis gali būti problematiškas. Galbūt dėl to vaikų seneliai, suprasdami galimas savo pačių auklėjimo klaidas, dažnai tampa labai išmintingais patarėjais savo vaikams, auginantiems atžalas. Tačiau iš esmės visi žmogaus gyvenimo tarpsniai yra ir kažkuo sudėtingi, ir kartu žavingi.

Pakalbėkime apie vaiko talentus. Ką patartumėte tėvams, norintiems darniai juos atskleisti, padėti vaikui realizuoti savo prigimtines duotybes?

Vieni vaiko gebėjimai yra įgimti, duoti jam gimstant. Kiti gebėjimai – nuolat naujai besivystantys, kiekvienam žmogui galintys atsirasti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, nebūtinai ankstyvoje vaikystėje. Juk pasaulyje matome pakankamai žmonių pavyzdžių, kurie ir senatvėje imasi ko nors naujo ir, tarsi, netikėto, pavyzdžiui, pradeda piešti. Kodėl? Nes šį talentą žmogus turėjo ir anksčiau, bet jis buvo užspaustas iki pat senatvės, o vos gavęs tinkamą progą pradėjo skleistis. Galbūt vaikystėje noro piešti niekas nepalaikė, netgi kritikavo, o suaugęs žmogus dėl nepakankamai aukštos savivertės nepalaikė pats savęs, tikėdamas, jog šis noras nėra svarbus, dėl jo neverta keisti nusistovėjusios gyvenimo rutinos, pavyzdžiui darbo, įgytos profesijos.

Be nuolatinio ir privalomo tėvelių pastabumo, atskleisti vaiko talentus vaikystėje padeda geri ugdymo specialistai, kurie gali objektyviau įvertinti vaiką. Taip pat svarbu atidaryti vaikui kuo daugiau durų, leisti jam bandyti įvairius dalykus. Keramika, dailė, muzika, šokis, teatras... Vaikui išbandant įvairias veiklas galima pajausti, kokie jo natūralūs polinkiai. Tad svarbiausias ugdymo pedagogų darbas – pastebėti, į ką natūraliai linkęs yra vaikas ir kokią tolesnę, su tuo susijusią konkrečią veiklą, galima jam pasiūlyti. Atidžiai stebint, gana tiksliai galima apibūdinti jau 3-4 metų vaiko polinkius ir prigimtines duotybes.

Svarbu atidaryti vaikui kuo daugiau durų, leisti jam bandyti įvairius dalykus. Keramika, dailė, muzika, šokis, teatras... Vaikui išbandant įvairias veiklas galima pajausti, kokie jo natūralūs polinkiai.Neringa Čereškevičienė
Kalbant apie kūrybinę saviraišką, svarbu paminėti, jog tai emocinius vaiko polinkius atskleidžianti veikla. Juk neveltui psichologai tiria juodai piešiančių vaikų piešinius ir kitokius, emocinį nusiteikimą išduodančius kūrybos rezultatus. Tad vaiko kūryba mums gali suteikti išties nemažai informacijos apie jo vidinį pasaulį.

Sunku patikėti, bet ar būna taip, kad vaikas neturėtų jokių talentų?

Jei nėra ryškiai išreikšto meninio talento, šventai tikiu, kad vaikas tikrai turi talentą kažkur kitur. Ir tai gali būti bet kas. Pavyzdžiui, bendravimas su žmonėmis, empatijos jausmas. Puikus talentas! Kiek daug žmonių to neturi, kiek norėtų įgyti! O štai, kažkam tai visiškai natūralus, įgimtas dalykas. Talentų nereikėtų suvokti tik kaip į kūrybinę erdvę išsiveržiančių dalykų, kuriuos pamatyti lengviausia ir kurių mes tiesiog esame įpratę ieškoti.

Neringa, kas Jus pačią labiausiai džiugina būnant mama?

Kadangi du mano jau suaugę vaikai gyvena atskirai, mane labai džiugina jų grįžimas namo – ne tik per šventes, ne iš reikalo, bet be progos, kai jiems tiesiog norisi nuoširdžiai pasikalbėti, atgauti jėgas, išgerti arbatos. Smagu, kad šeimos susitikimų nereikia vynioti į jokį šventinį popierėlį. Mums su vyru tai viena didžiausių mažųjų laimių gyvenime. Džiaugiuosi, jog savo šeimoje sukūrėme santykius, kurie tęsiasi ir yra tikri.

Tačiau svarbu atminti, kad santykiai – tai gyvas reiškinys, procesas, kuris nuolat kinta, per kurį nuolat teka didesnės ar mažesnės įtampos elektros srovelės. Todėl ir mūsų požiūris į juos turėtų būti gyvybingas bei nuolat puoselėjamas.

Ačiū už pokalbį!

Projekto „Sveika ir laiminga mama" misija – supažindinti moteris su naujausiomis sveikatingumo metodikomis ir asmeninio tobulėjimo sprendimais, padėsiančiais sėkmingai planuoti šeimos pagausėjimą, kurti tvirtus ir darnius poros tarpusavio santykius ir visokeriopai realizuoti savo moterišką prigimtį šeimoje ir už jos ribų. Konferencija „Sveika ir laiminga mama" įvyks 2018 metų gegužės 6 dieną, Vilniaus „Compensa" koncertų salėje. Daugiau informacijos apie renginį galite rasti čia: https://www.mamosdiena.lt/.

Kalbino Miglė Kačinskaitė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis