Vaikas klauso tėvų tik pakėlus balsą: kodėl nesiseka susitarti gražiuoju

Pastebėjusi, kad vaikas reaguoja tik į pakeltą toną, mama klausia – ką daryti, kad būtų galima to išvengti ir susitarti su keturmete pavyktų ramiai?

Mama klausia:

„Dukrai 4 metukai. Kai gražiai ir ramiai prašau ko nors nedaryti (pavyzdžiui, 1 metų broliukui nespausti pilvo), ji visiškai nereaguoja, galiu prašyti kiek noriu, bet kai tik pakeliu balsą, iškart išgirsta ir apsiramina. Tai varo į neviltį. Kodėl vaikas negirdi, kai prašau ramiai ir gražiai, kur padariau klaidą?“

Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Kodėl vaikas negirdi, kai prašau ramiai ir gražiai, kur padariau klaidą? Mamos balse išgirdau nusivylimą savimi, savo auklėjimu. Noriu Jus padrąsinti ir patikinti - dauguma mamų ir tėčių susiduria su šia problema. Patikėkite, šis klausimas labai aktualus daugeliui, jį užduoda kas antra mamytė, atėjusi į psichologo kabinetą konsultuotis dėl netinkamo vaiko elgesio. Taigi, ką daryti?

Pradėkime nuo to, kad išgirsti žodinį įsakymą tokio amžiaus vaikams yra pakankamai sunku. Juk reikia išgirsti liepimą, jį įsiminti ir susieti žodžius bei judesį. Vaikas gyvena čia ir dabar. Jeigu jis žaidžia, tai įsijautęs, jeigu žiūri televizorių, tai aplinkui gali būti „nors ir tvanas", vaikas jo nepastebės. Mažyliai „gyvena" savo žaidimuose, užsiėmimuose, savo veikloje. Jeigu suaugusiajam žaidimas yra tik įdomus laisvalaikio praleidimas, tokio amžiaus mažyliams tai – labai svarbi veikla, mokymasis, atradimai ir nauji, dar nepatirti įspūdžiai. Norėdami, kad vaikai greičiau išgirstų žodinį prašymą, pabandykite naudoti akių ar fizinį kontaktą: pašaukti vardu, pasižiūrėti į akis, prieiti ir paėmus už rankos nuvesti ten, kur mes norime arba prašome, kad nueitų.

Kita tokio amžiaus vaikų problema yra neigiamo klausimo suvokimas. Neigiamas prašymas kažko nedaryti mažyliams reikalauja net dviejų protinių veiksmų, t.y., sukurti vaizdinį galvoje, ko prašo mama arba tėtis, ir tą vaizdinį paneigti. Jeigu mes norime, kad vaikas kažko nedarytų, verčiau sakykime STOP ir paaiškinkime vaikui, ką jis GALI daryti toje situacijoje. Pavyzdžiui, jeigu mergaitė spaudžia savo broliui pilvuką, galime sakyti „Stop. Tu gali paglostyti broliukui pilvuką". Nurodydami, ką vaikas gali daryti, palengvinsite jam supratimą, kas galima, kokie veiksmai ir poelgiai yra pageidautini. Nereikia tikėtis, kad vaikai ilgai prisimins pamokymus. Taip, reiks netrukus darkart pakartoti, bet vaikai tokiu savo elgesiu nebando mūsų kantrybės, o tiesiog gyvena dabartyje.

Jeigu išbandžius prieš tai aprašytus būdus vaikas vis tiek negirdi, vadinasi, priežastis gali būti ir kita. Būna, kad vaikai tiesiog nusprendžia mūsų negirdėti ir jiems tai puikiai sekasi. Jeigu paklaustumėte savo dukrytės: „Kas atsitiko tavo ausytėms, gal susirgo, nes jos nieko nebegirdi?", tikėtinas atsakymas galėtų būti ir toks: „Kaip tu nesupranti, aš gi nenoriu girdėti, o mano ausytėms viskas gerai".

Labai svarbu suprasti priežastį, ko vaikas siekia tokiu elgesiu, koks dukros poreikis yra nepatenkintas. Jeigu mergaitė negirdi, todėl, kad nenori, greičiausiai jūsų vaikas tiesiog reikalauja dėmesio štai tokiu savotišku būdu. O kaip kitaip prisišauksi mamą arba tėtį, jeigu visas dėmesys jau metus sutelktas į naują šeimos narį? Žinoma, elgiantis taip, kaip nesitikima! Ar nėra taip, kad anksčiau jūs iš karto sureaguodavote, kai dukra, pavyzdžiui, kažko paprašydavo. O dabar gal dažniau sakote tokius žodelius kaip: „tuoj, tuoj" arba „palauk". Tai būtų labai suprantama, juk turite dar vieną šeimos narį, mažiausiąjį, kuriam irgi reikia mamos ir tėčio dėmesio.

Jeigu galvojate, kad dukters negirdėjimo priežastis yra netinkamas dėmesio siekimas, Jūs turėtumėte pagalvoti, kaip parodyti savo dukrai dėmesį tuomet, kai mergaitė pasielgia tinkamai, ir kaip jai padėti suprasti, kad ji jums brangi. Kai nesulaukiate atsakymo iš dukros, nors jau kelis kartus ramiai paprašėte, galite savo vaikui sakyti: „Man nepatinka, kad manęs negirdi. Bet vis tiek aš tave myliu". Pakvieskite mergaitę aptarti šią situaciją, pasikalbėkite. Galbūt dukra pati pasiūlys kokį šios problemos sprendimą? Pasirūpinkite, kad kiekvieną dieną galėtumėte praleisti nors šiek tiek laiko su dukra vienos, nors 10-15 minučių. Pasirinkite tinkamiausią laiką. Galbūt tai bus vakaras, kada tėtis yra namuose ir gali pasirūpinti mažuoju, arba savaitgalį. Būtinai užsidarykite dviese kambaryje, ant durų uždėkite lentelę (kurią kartu pasigaminkite) su užrašu „Mamos ir dukros valandėlė". Tegul pati mergaitė sugalvoja, ką ji nori veikti tą laiką su mamyte. Mėgaukitės šiomis akimirkomis. Ir nesvarbu, ką veiksite: žaisite, lakuositės nagus ar skaitysite knygeles, svarbiausia, kad tai bus Jūsų laikas. Tikiu, jeigu tokias valandėles įtrauksite į savo dienotvarkę ir tai darysite nuolat, greitai pajusite, kad vaikas Jus išgirsta iš pirmo karto.

Sėkmės Jums. Gražių, šiltų ir jaukių valandėlių su dukrele.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis