Aaaaaa... Atostogos... Kristum, rodos, į tą šiltą, tiesiai iš Neringos prijuostės išbertą, stebuklinga milžinų šalimi kvepiantį smėlį, paguldytum į minkštas kopų duknas smegenis iš kairės, pasidėtum saugiai sėdynę iš dešinės, ištiestum nuvargusias kojas, ištemptum rankas ir ilsėtumeis, ilsėtumeis...
Aha, pailsėsi čia su jais... Stot! Lygiuot! Ramiai! Komanda ausis pasiekė? Tuomet bėgte marš į paplūdimio med. pagalbos punktą gaivinti iš mirusiųjų "gležnos" Nerealiojo pėdutės dar gležnesnio nykščio, kurį negailestingai pervėrė klastingai smėlyje pasislėpusi šukė!
Ir tad leki per visą bangų skalaujamą paplūdimį lyg akis išdegusi, su mylima našta ant rankų, ir bandai išgelbėti tą putinų uogomis byrantį piršto galiuką... Ir stengiesi užblokuoti ausis nuo be perstojo traukiamos, širdį grubiai maigančios trelės... Ir jau ramybės nėra...
Ak taip, juk dar prieš tai sprendei, kas čia dabar bus su ta Ramuliuko akim, į kurią jau beveik vidury nakties kažkaip netyčia papuolė paties Ramuliuko rodomojo piršto galiukas. Taip papuolė, kad net grėsmingą, raudoną dėmę vidury balto akies obuolio paliko...
Ak taip, ir lyg tyčia dar dantį kažkam suskaudo. Vos savaitei likus iki suplanuoto vizito pas odontologą...
Ir dar jie bėga, lekia, krenta, stojasi... Kartais patys nebeatsistoja ir nebepaeina. Tuomet imi juos ant rankų, glostai, bučiuoji ir pūti jų nubrozdintas kūno vietas, skleisdama stebuklingai veikiančius motiniškus kerus. Ir taip be proto nori bent trupinėlio tylos, ramybės, jaukaus susisukimo į pledą, tykaus saulės palydėjimo į jūrą ir nekvaršinamos galvos... Bent per atostogas... Nori. O gali tik pasvajot...
Bet pažvelgi į jų akyse šviečiančias saules, perbrauki ranka per tuos mylimus, nerimastingus kaulus ir neklusnias "ševeliūras", išklausai jų meilės prisipažinimus, nusikvatoji iš kažkurio nenuoramos netyčia dukrų selfin papuolusio mažyčio nuogo pasturgalio (nes kai kas net glaudes per skubėjimą pamiršo apsimaut, kaip ta jūra traukė...), išsiberi iš galvos smėlį ir supranti, kad gali "ištverti" dar ne vieną tokią dieną... Ką čia ištverti... NUGYVENTI... Nes ką gi kitą veiki, jei ne gyveni, kai pilve, galvoje, širdyje ir net tildančiame, prie lūpų prispaustame piršte stogą raunantį tango šoka visos emocijos...
Aš čia, gyva, po kojų tarė žemė... Ir kas, kad kartais norisi tos žemės gyvastyje tiesiog skradžiai prasmegti...
Užauginti vaikus - lyg Rubikoną peržengti: įmerkei koją į vandenį, ir jau kelio atgal nėra. Ir tik nuo paties priklauso, ką eidamas per srauniai tekantį vandenį išjausi: dugno dumble besimurkdančių pėdų agoniją, pro šalį praplaukiančių žuvų blizgių žvynų švelnumą, užburiančiai kutenantį ištįsusių vandens žolių prisilietimą, tėkmės jėgą ar viską kartu... Kartais panersi, kartais, rodos, paskęsi, o kartais tiesiog paplūduriuosi. O toji akimirkų srovė taip ir nutekės tolyn į užmaršties karalystę. Negrįžtamai. Nei sustabdysi, nei pasuksi atgal.
Et, bus ką prisiminti išaušus dienai, kai sėdėdami girgždančiuose krėsluose, ilsinsime su brangiausiuoju dar labiau girgždančius savo kaulus ir leisime pro širdis, lūpas ir ašarotas akis šiomis dienomis išgyventą žmogaus kūrimo stebuklą. O, mažu, tai ir bus tos tikrų tikriausios, išsvajotos atostogos...
