Seneliai vieną anūką myli labiau už kitus: ką patars psichologė

(1)

Pasirodo, dažnai tai būna tiesiog tėvų fantazijos vaisius, kad seneliai skirsto vaikus. Kodėl tėvai taip mano? Ką daryti, jei iš tiesų tai vyksta? Konsultuoja klinikinė psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.

Imtis šios temos mane paskatino seniai matytos studijų draugės istorija. Kaktomuša susidūrusios prekybos centre, nuėjome puodelio kavos. Draugė pasiguodė, kad jos vaikai priešinasi paliekami pas senelius, vyro tėvus. Ypač protestuoja mergaitė. Į klausimą kodėl, atsako, kad močiutė jos ir broliuko nemyli.


Numylėtinis - pirmagimis? Nebūtinai!


Pasak psichologės Marijos Vaštakės, kiekvieno žmogaus santykis su kitu žmogumi, taip pat ir su savo vaiku ar vaikaičiu yra savitas. Visi esame labai skirtingi, todėl ir tarpusavio bendravimas su aplinkiniais negali būti vienodas. Tai natūralu. Priežastys, kodėl seneliai savo vaikaičius kartais myli nevienodai, gali būti labai įvairios. Nevienodus jausmus lemia tai, ar vaikaičius „padovanojo" duktė, ar marti, taip pat faktas, ar patys seneliai savo vaikus mylėjo vienodai, galbūt kurį nors labiau. Labai svarbu ir tai, kiek seneliai su vaikaičiais leidžia laiko, koks šių charakteris, amžius, lytis.


Neretai arčiau širdies lėtesni, meilesni, švelnesni, ne tokie išdykę vaikai, padaužos sulaukia mažiau senelių simpatijų. Dažnai pasitaiko, kad pirmas vaikaitis būna labai lauktas ir jam būna skiriama daug dėmesio, bet ne visada. Kartais jis, močiutės nuomone, į šį pasaulį atėjęs pernelyg anksti, kai ji dar per jauna būti močiute, todėl gali būti savitai atstumiamas, ignoruojamas. Toks elgesys - tai lyg nebylus protestas prieš naują vaidmenį. Trumpiau tariant, kiek šeimų, tiek skirtingų scenarijų.


Tačiau santykiai nėra statiški, jie laikui bėgant keičiasi. Labai dažnai sunkumų kyla tada, kai šeimos iširsta ir seneliai liaujasi bendravę su savo vaikaičiais, nors kadaise jų tarpusavio santykiai buvo puikūs. Šis pavyzdys iliustruoja tai, kad neretai žmonės negali kurti santykio vien su savo vaikaičiu ir atsiriboti nuo gyvenimo diktuojamų aplinkybių.


Kas išduoda nevienodą meilę


Nėra kokių nors visiems aiškių požymių, kurie padėtų iš anksto atpažinti nevienodą senelių meilę vaikaičiams. Netgi jei būsima mama nesutaria su anyta, tai visiškai nerodo, kad ši vaikaičio nemylės. Juk žmonių santykiai nuolat keičiasi. Na, o jei tai tikrai vyksta, t. y. pastebėjus, kad su vienu vaikaičiu elgiasi kitaip, būtina su seneliais atvirai pasikalbėti ir atvirai išsiaiškinti priežastis. Neretai jie taip elgiasi nesąmoningai, patys net nesuprasdami, kad vaikaičiams skiria skirtingą meilės porciją.


„Iš praktikos galiu pasakyti, kad labai dažnai jaunieji tėvai yra nepatenkinti santykiais su savo tėvais, neva vieni jų per daug kišasi, o kiti atsiriboja. Tokio nepasitenkinimo rezultatas - dažnai fantazijos, ką kas myli labiau, ko nemyli... Labai dažnai neva nevienodos meilės vaikaičiams priežastimi tampa paprasčiausiai neišspręsti pačių vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai, likusios nuoskaudos, vaikystės prisiminimai. Visa tai vėliau turi įtakos ir senelių santykiams su vaikaičiais", - sako psichologė.


Nenori pas senelius


Neretai tik paties tėvams atrodo, kad seneliai „skirsto" vaikaičius. „Tačiau jei taip yra iš tiesų, - sako M.Vaštakė. - Su savo tėvais reikėtų pasikalbėti kuo greičiau, aptarti, kas ir kada nutiko. Kalbėtis reikia paprastai, atvirai ir tiesiai. Tačiau šiukštu negalima į tokius pokalbius velti vaikų. Kalbėtis reikia tada, kai jie negirdi".


Jei vis dėlto vaikas mato, jaučia, kad močiutė ar senelis jį mažiau myli, nei, tarkime, brolius, seseris ar pusseseres, pusbrolius, ir dėl to nenori ar atsisako važiuoti pas senelius, kaip reaguoti? „Jei įvardija tokią priežastį, būtinai paprašykite paaiškinti, kodėl taip mano. Derėtų ir patiems tėveliams būti atidesniems ir stebėti, kas vyksta. Nereikėtų versti vaiko važiuoti pas senelius, jei jis tikrai to nenori. Su seneliais irgi reikėtų pasikalbėti apie tokią bėdą, paieškoti bendrų sprendimo būdų, pavyzdžiui, galbūt kurį laiką juos lankyti rečiau nei anksčiau", - pataria psichologė. Tėvai, senelių ir vaikaičių tarpinė grandis, turi skatinti tarpusavio bendravimą, tačiau tai įmanoma tik jei šeima darni.


Vaiko meilė - besąlyginė


„Vaikas myli visus suaugusius artimuosius vienodai, besąlygiškai. Jam sunku išskirti, ką jis myli labiau, nors ir kokie močiutės ir mamos, senelio ir tėčio santykiai. Todėl neretai, kas ką myli labiau ar mažiau, kodėl myli - tai tik suaugusių sukuriami probleminiai minčių labirintai, pinklės, kuriose jie įsipainioja patys ir neretai įtraukia vaikus, ir taip komplikuoja santykius. Todėl patarčiau suaugusiesiems pirmiausia išsiaiškinti tarpusavyje patiems ir apskritai paanalizuoti, ar tikrai viskas yra tai, kaip atrodo. O gal tai tiesiog projekcijos, viso labo kažkokios praeities „nuosėdos"", - sako psichologė M.Vaštakė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis