Psichologė: patyčios prasideda namuose

„Žiūrėk, į ką tu panašus – visas veidas šokoladuotas! Tiek metų, o valgyti gražiai neišmokai, tai ką tu moki?!" – šaukė mama savo vaikui ir kyšt veidroduką panosėn.

Būčiau gal neatkreipusi dėmesio, bet mamos intonacija priminė man mane pačią. Tačiau kai pati taip pasielgiu, niekada nepagalvoju, ar išdrįsčiau visa tai (ir taip!) išrėkti savo draugei ar savo sesei. O dabar pagalvojau. Ir žinau, kad niekada neišdrįsčiau. Kodėl?

Straipsnio konsultantė – psichologė Dovilė Jankauskienė.

3 situacijos, padiktuotos paties gyvenimo:

1. Kaimynas kieme sutikęs į svečius atvažiavusią septynmetę keliskart pakalbina, o kai ši neatsako, pašaipios nuostabos kupinu balsu drėbteli: „Tokia didelė – ir dar nekalbi?" O mergaitė – iš pažiūros sveika, bet turi kalbos raidos sutrikimą...

2. Į svečius užsukęs dėdė kartu su – „O, sveikas!" palieka sprigtą sūnėno tarpuakyje, o geriant arbatą plačiu delnu tėkšteli šiam per petį: „Daugiau košės valgyk!"

3. Yra kavinė, kurioje galima suvalgyti ledų ar išgerti pieno kokteilį apsuptam mielų katinėlių. Du pradinukai sugalvojo aplankyti tą kavinukę visai pamiršę, kad po pažastimi nešasi kišeninį šuniuką. Pro stiklines duris juos pamatęs padavėjas pratrūko rėkti: „Dinkit iš čia, su šunimis neįleidžiame!", ir tik tada, jau išsirėkęs, pamatė iš paskos vaikams ateinančią mamą... Nuraudo ir puolė uoliai atsiprašinėti, mandagiu ir apgailestaujamu tonu aiškinti, kodėl į kavinę su šuniukais negalima...

Jei ledainėje visiems girdint taip apšaukčiau savo draugę, neabejoju, ji pasijustų įskaudinta ir pažeminta, o mūsų draugystė baigtųsi. Antra vertus, man net neapsiverstų liežuvis iš jos šitaip tyčiotis, turbūt tik pašnibždėčiau į ausį, kad nusivalytų šokoladą, arba situaciją paversčiau lengvu tyliu juokeliu: rodydama pirštu sau virš lūpos pasakyčiau: „Šokoladiniai ūsai!"

O vaikas... O ką vaikas?

„Ir aš galiu!"

Kaip tik todėl, kad vaikas yra mažesnis, silpnesnis, priklausomas ir tarsi „nieko negali", t. y. nei įsižeisti, nei atsikirsti (nebent tik išsigąsti), nei pabėgti, nei nutraukti santykius, kasdien nutinka dalykų, kurie jį žemina, nors mes, suaugusieji, nepripažįstame, kad tai, ką darome, yra žeminimas, arba kitaip patyčios. Esame įsitikinę, kad taip mes auklėjame ir gal net... motyvuojame!

Tačiau užtenka „pakeisti" tokių kasdienių istorijų veikėjus, pavyzdžiui, į vaiko vietą „pastatyti" tą patį dėdę ar kaimyną ir jei gurkšnojant arbatą kitas suaugęs draugas trinktelėtų per bicepsus ir lyg tarp kita ko lepteltų: „Gal pakočiok labiau raumenis, ką?", tai tikrai neatrodytų tik lengvi kvaili juokeliai. Gali būti, taip leptelėjęs gautų dar ir skaudų antausį.

Tai kodėl taip darome savo vaikams?

Psichologė Dovilė Jankauskienė: „Žmonės, kurie vaikystėje buvo žeminami, ignoruojami, suaugę nesąmoningai siekia revanšo, nes nori patirti jausmą, kad „dabar ir aš jau galiu!" Užaugau, todėl dabar galima ir man. Mūsų tėvų, senelių karta augo kultūroje, kurioje vaikai ir gyvūnai buvo lyg ir žemesnė rūšis – be balso ir be vertės, tad su ja galima elgtis beveik kaip nori."

Aš – žmogus!

„Vaikų lūpomis iš tiesų labai dažnai kalba tiesa, kai jie sako, kad bijo pas kažką eiti, kažko paprašyti, nes su jais elgiamasi arba labai šaltai, arba „pakeltu tonu", arba yra aprėkiami, t. y. elgesys su vaiku priklauso nuo suaugusiojo nuotaikos. Neretai sako savo mamai: „Kai tu ateini, auklėtoja pasikeičia, ji su manimi visai kitaip kalba..." Tokie pokyčiai nesąmoningai ištinka žmones, kurie neturi pagarbaus elgesio su jais pačiais patirties, žinojimo, kad bus priimti tokie, kokie yra.

Geriausias testas apie pagarbą yra pažiūrėti, kaip šalyje elgiamasi su vaikais, senjorais ir gyvūnais, kaip jie jaučiasi.

Pasidalysiu asmenine patirtimi. Mano sūnui buvo gal penkeri, kai svečiavomės Vokietijoje. Užsukome į kavinę užkąsti, padavėjas atnešė valgiaraščius, išdalijo, vieną padavė vaikui. Sūnus tą valgiaraštį rankose laikė lyg kokį apdovanojimą – pilnas nuostabos ir pasididžiavimo. O tada atsisuko į mane ir pasakė: „Mama, jis pamanė, kad aš esu tikras!" Tokia vaiko reakcija akivaizdžiai parodo, kad jis jaučia, yra gerbiamas ar ne, o gerbiamas jaučiasi esąs matomas (!), taigi, tikras Žmogus.

Įdomu, ar šiandien Lietuvoje penkiamečiui restorane atneštų valgiaraštį? Deja, dar ir šiandien mūsų vaikai jaučiasi per menki, per kvaili, per maži, nesvarbūs ir „nematomi"."

Bumerango principas

„Visiems atrodo, kad patyčios prasideda mokykloje, kad tai paauglystės bėdos. Tėvai labai nustemba, kai pasakome, kad patyčios prasideda namuose. Paklausykime, kaip komentuojame savo vaikus ir jų elgesį: „Pasielgei kaip paršas", „Koks tu murzius!", „Nusivalyk snarglį", „Mano myžnius" ir pan. Tai patyčios – viena iš daugybės nepagarbos formų."

Pasak psichologės, žeminamas žmogus jaučia gėdą, o šis jausmas veikia destruktyviai: griauna žmogaus orumą, savigarbą, tarsi sprogdina asmenybę iš vidaus. Visą tą neigiamą vidinę energiją žmogui reikia kažkur „padėti", taigi, jis arba paleidžia ją į išorę, fiziškai ir psichologiškai skriaudžia kitus, mažesnius, lyg ir menkesnius už save, arba nukreipia į save, žalojasi ir pan.

„Dažniausios valgymo sutrikimų priežastys yra „nekalti" komentarai apie kūną, pavyzdžiui, „kaulų vyniotinis", „lašininis", „bulkutė". Mes nepriimame savo mažų vaikų tokių, kokie jie yra, negirdime ir net nesiklausome, ko jiems reikia, todėl paauglystėje visa tai grįžta bumerangu mums, suaugusiesiems: ir pakeltas tonas, ir keiksmažodžiai, ir žeminantys žodeliai, ir ignoravimas. Ir štai tada viskas apsiverčia aukštyn kojom. Mes pradedame bijoti savo vaikų, ypač dvylikos-keturiolikos metų, kai jie buriasi į grupeles, elgiasi grubiai, nepaiso (nes neturi) jokių moralinių vertybių: bet kada gali įmesti savadarbę bombą į bet kurios senutės rankinę, nes vaikystėje girdėjo: „O kas gi čia tokio, tik kvailas juokelis..."", – sako psichologė.

„Tu tai patylėk!", arba testas

Nežinote, elgiatės su vaiku tinkamai ar ne? Įsivaizduokite, kad tai, ką ketinate jam pasakyti ar padaryti, sakytumėte ar darytumėte savo draugei ar draugui.

„Tai nereiškia, kad negalima vaikui pasakyti „negalima", paaiškinti, kad netinkamai elgiasi. Galima ir reikia ir drausminti, ir parodyti, ir įvardyti klaidas, kartais ir griežtai kažką pasakyti, duoti patarimų. Tačiau bėda ta, kad nemokame vaiko ne tik tinkamai drausminti, tinkamu tonu patarti, bet dažnai net ir tinkamai kalbėtis.

Pamirštame svarbų dalyką: ne pati nuomonė ir ne turėti nuomonę ir ją išsakyti yra blogai, o tai, kaip mes ją sakome. Viską lemia tonas, veido išraiška, emocinė būsena – visa sakančiojo laikysena. Reikia mokytis ir vaiką mokyti pareikšti savo nuomonę taip, kad žmogus, kuriam tai sakote, neprarastų orumo, savigarbos. Ką mes sakome savo vaikams, kai į mūsų nuomonę jie reaguoja pareikšdami savo nuomonę? Ogi: „O tu tai patylėk!"

Kalbėtis su vaiku reikia pritūpus, taip, kad suaugusio žmogaus akys būtų vaiko akių lygyje, ramiu balsu, ramia intonacija, kad ir ką būtų padaręs."

Niekieno reikalas

„Iš to, ką matau darželiuose, galiu daryti išvadą, kad vaikų padėtis pas mus yra siaubinga.

Pavyzdžiui, mūsų tėveliai leidžia sau vaiką rengti per mažais drabužiais arba berniukui užtempia mergaitiškas pėdkelnes ar megztuką... Teisinasi: „Skubėdami kitų neradome, todėl apvilkome kas po ranka pasitaikė, o ką?" Vaikai atvedami netrinkta galva, nekirptais nagučiais, keturmečiai neturi socialinių įgūdžių, trumpai kalbant, yra apleisti. Būna, kad į darželį atvedami... alkani. Tėveliai veganai vaikui į darželį visai dienai įdeda tik kriaušę ir obuolį, darželio maisto duoti neleidžia. Reikėtų pamatyti, kaip žiba tų vaikų akys ir kaip jie ploja rankutėmis pamatę šeimininkutę, iš virtuvės nešančią maisto... Darželio maistą tie vaikai ryja nė nekramtydami...

Buvo vienas mažylis, kurį susirgusį tėvai – tvarkingi, išsilavinę, dirbantys žmonės gydydavo... šalčiu. Regis, sociali šeima, o elgesys su vaiku asocialus.

Arba štai akivaizdu, kad vaikas yra specialiųjų poreikių, o tėvams atrodo, kad jis normalus, tik „kitoks". Aplinkinių pozicija yra tokia: „Ai, geriau nieko nesakykime", o iš tikrųjų norisi šaukti: „Suteikite vaikui pagalbą dabar, kad bent mokykloje jam būtų lengviau", tačiau mes ignoruojame ir tarsi „nematome" pritardami tėvams: „Taip, viskas gerai..."

Kai mažasis neturi ką valgyti, ko apsirengti, kuo piešti ar rašyti, mes tarsi žinome, kaip reaguoti ir padėti, o kai turi ir ką valgyti, ir ką rengtis, bet yra apleistas emociškai, patiria nepagarbą, jo asmeniui trūksta pagalbos, į tai niekaip nereaguojame."

„Kai užaugsi"

Svarbu, kad vaiko artimieji nesityčiotų vienas iš kito, savo elgesiu nesiųstų žinutės, kada jau bus galima tyčiotis (t. y. kai užaugsi).

Mokome vaiką, kad muštis negalima, o kai šis trinkteli draugui, mama pribėga ir trinkteli delnu savo neklaužadai per užpakalį. Ką vaikas sužino? Mama tik patvirtina, kad muštis vis dėlto galima: man nepatiko tavo elgesys, todėl aš tau užvožiau.

Jei sutarėte, kad muštis negalima, vadinasi, mes nemušame nieko (nei žmogaus, nei šuns, nei kačiuko), kad ir kas nutiktų. Išskyrus, žinoma, būtinosios ginties atvejus.

Kaip elgtis mamai? Aktualūs klausimai – praktiški psichologės atsakymai

Išgirdusiai, kaip suaugęs vyras vaikui liepia valgyti daugiau košės, mamai kyla noras atsikirsti, kad jam pačiam sporto salėje reikėtų „pakočioti" savo raumenis, tačiau feisbuko draugai tai mamai iškart ėmė rašyti, kad taip pasielgti būtų nekorektiška. Kaip turėtų reaguoti tėvai išgirdę, kad jų vaikas traukiamas per dantį?

Pagalvokite, kaip jaustumėtės, reaguotume ir ką atsakytume žmogui, kuris išdrįstų jums pasakyti: „Kada gi numesi svorio?", „Kada gi pasikelsi nukąrusias krūtis?" ir pan. Greičiausiai atsakytume: „Tai mano asmeninis reikalas ir aš nenoriu su tavimi apie tai kalbėtis."

Jei akivaizdu, kad sutrikdė suaugusiojo žodžiai, reikia padėti vaikui susivokti ir parodyti, kaip atsakyti nepuolant į konfliktą. Pavyzdžiui: „Prašau man to nesakyti", „Aš nenoriu to girdėti", „Neprivalau apie tai su jumis kalbėtis", o ne pulti į atlapus sakant: „Į save pasižiūrėk, tu irgi nei šioks, nei toks!" Neskatinkite vaiko atsikirsti, mokykite gintis taikiai. Jei suaugęs žmogus įkyriai lenda prie vaiko kažką aiškindamas, šis turi teisę kviestis į pagalbą mamą arba tėtį. Kaip tik suaugusiųjų pareiga yra išmokyti vaiką pasipriešinti saugiai ir pasitraukti iš konflikto.

Nėra gerai, jei mama vaiką gina labai aršiai, nes toks elgesys verčia jį jaustis nesaugiai, likti pasyvų. Be to, tai nėra tinkamo elgesio iškilus konfliktui pavyzdys.

Suaugę žmonės kartais net ir mėgindami nuraminti vaikus erzina, šaiposi iš jų. Pavyzdžiui, automobilyje gal iš nuobodulio ar nuovargio vaikui pradėjus irzti keleiviai jį „ramina" sakydami: „Ko čia knerki?", „Kas tau blogai?", „Sėdėk ir tylėk, nebūk zizlys" ir pan., o jei vaikas nenurimsta, net imituoja jo zirzimą, verkimą, kol padėtis tampa sunkiai valdoma.

Toks elgesys yra atviras tyčiojimasis. Vaikui blogai, zyzdamas, muistydamasis ar verkdamas jis kaip tik tai ir rodo. Ir jis turi teisę tai daryti. Įsivaizduokite, jums skauda galvą, o kažkas pasilenkia ir pradeda rėkti į ausį: „Lia lia lia, be be be, tau skauda galvytę, ania?" Ar jus tai nuramintų, „nuimtų" skausmą?

Mama turėtų vaikui pasakyti: „Suprantu, kad tau dabar yra taip ir anaip (nusibodo, pavargai), kad tau sunku ir negera, bet dar dešimt minučių reikia pasėdėti, o tada sustosime ir viską sutvarkysime." Nėra lengva tokiomis aplinkybėmis išlikti ramiai, tačiau galima ramintis ką nors švelniai ir tyliai niūniuojant ar pasakojant – tai nukreipia vaiko dėmesį ir padeda jam dar šiek tiek pakentėti.

Tetoms ir kitiems artimiesiems, kurie erzina vaiką, galima ramiai pasakyti: „Jei nemokate gražiai elgtis, lipkite iš automobilio."

Jeigu vaikas nesureaguoja į patyčias, nes dar „nepagauna" ironiško, sarkastiško tono, ar mama turėtų padėti suprasti, kad tai, kas įvyko, ką jis girdėjo, yra „neskanu"?

Tai žinoma. Mama galėtų paklausti vaiką įžeidusio suaugusio žmogaus: „Kodėl tu jam tai sakai?", ir leisti atsakyti į klausimą, kodėl jis taip sako, koks to žmogaus tikslas. Galima pasakyti: „Žinai, man tai nepatinka", ir paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi tai girdėdamas, patinka jam tai ar ne. Vaikas turi teisę pasakyti, kad jam nepatinka.

Ir vis dėlto kodėl, užuot elgęsi tinkamai, suaugusieji pradeda tyčiotis?

Pirma, nes jaučiasi pranašesni. Antra, tokia reakcija rodo, kad ir su jais kažkada kažkas taip elgėsi: neleido zirzti, tyčiojosi iš jausmų, baudė psichologinėmis bausmėmis, t. y. žemino, menkino, nuvertino: „Ai, lepūnėlis, negali pakentėti", ir pan. Tačiau tiesa ta, kad mes nežinome, ką iš tikrųjų vaikas kenčia. Prisimenu, vaikystėje apauta naujais labai gražiais batukais kartu su tėvais iš Vilniaus traukiniu važiavau į Kauno zoologijos sodą. Batukai, kurie man labai patiko, pradėjo spausti, trinti ir aš ėmiau verkšlenti, skųstis, kad skauda kojytę, bet niekas nekreipė dėmesio, tik ragino: „Gana jau, einam, einam..." Man skaudėjo vis labiau, o galų gale per pėdkelnes ėmė sunktis kraujas. Tada visi nustebo: „O die...""

Esu girdėjusi istoriją apie vieną mūsų restoraną. Restorane valgiaraštis buvo įduotas ir tėvams, ir vaikams, mama paragino berniuką patį rinktis, ką jis norėtų valgyti. Tačiau kai vaikas išsirinko mėsainį, mama stojo piestu, neva šito š... jos sūnus nevalgys, ir jau ketino užsakyti sriubos, bet padavėjas mandagiai pasakė klausysiąs mažojo kliento norų ir nuomonės: „Jūs rinkite sau, o vaikas – sau"...

Jei atėjote į kavinę ar restoraną ir leidote vaikui rinktis, turite susitaikyti su jo sprendimu. Jei žinote, kad ne visiems vaiko pasirinkimams gebėsite pritarti, tada dar namuose turite susitarti, ką visi valgysite.

Neabejoju, kas nors sakys, kad mama rūpinasi vaiko sveikata, nė viena nenorėtų, kad vaikas valgytų nesveiką maistą, bet... vis svarstau, kodėl kūnu mes taip labai rūpinamės, o siela – nelabai? Juk taip pasielgusi mama kito žmogaus akivaizdoje pažemino savo vaiką, o padavėjas bandė gelbėti padėtį.

Be jokios abejonės, padavėjo elgesys įžeidė mamą ir tai dar kartą įrodo seną tiesą – nepagarbus elgesys nėra smūgis į vieną tašką, jo poveikis nusirita, nuvilnija lyg banga, t. y. visi pasijunta nejaukiai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis