Psichologė: kaip auklėjant neperspausti ir užauginti laimingą vaiką

Psichologė Jūratė Bortkevičienė atsako į klausimus apie ribų nubrėžimą vaikams: kaip tą padaryti nepažeidžiant vaiko laisvės ir suteikiant jam geriausias sąlygas augti.

Pirmąją interviu su psichologe dalį apie ribų taikymą vaikams skaitykite ČIA.

Dažniausiai tėvai ribas taiko gerai neapgalvoję, kaip tai padaryti, ir prigąsdina vaiką. Tarkime, pasako: „Nešokinėk, nes sprandą nusisuksi." Bet vaikas šokinėja toliau ir nenusisuka sprando. Arba lipa ant kopėtėlių ir nesusilaužo rankos, kaip pranašavo mama. Tuomet mažylis mano, kad tėvai meluoja. Nereikia be reikalo gąsdinti vaikų, o sudaryti jiems sąlygas lipti, bėgti, karstytis. Jeigu vaikas tai daro nesaugioje vietoje, reikia surasti saugią, būti šalia ir padėti, jeigu prireiks pagalbos.

Psichologė Jūratė Bortkevičienė
DELFI / Karolina Pansevič
Mažyliui yra gyvybiškai svarbu judėti ir ribos negali varžyti šio poreikio. Tad jeigu šokinėja ant lovos ir bijote, kad ją sulaužys, pasakykite, kad šokinėti gali ant grindų. Nupirkite čiužinį, ant kurio vaikutis galėtų išlieti energiją. Arba nueikite į žaidimų kambarį, kuriame galės pašokinėti. Mažylį, kuris bėgioja kavinėje, autobusų stotelėje, sustabdykite ir pasakykite, kad bėgioti galės namuose. Brėždami ribas visuomet turite rasti alternatyvą, kur vaikutis galės išlieti susikaupusią energiją. Ir tikrai mažylis nebėgios kavinėje, jeigu žinos, kad išsibėgioti galės namuose arba lauke, tereikia jam labai aiškiai pasakyti, kad bėgioti, šokinėti galima, bet tik tam tikrose vietose.

Populiari mintis, kad ribas jaučiantis vaikas pagarbiai elgiasi su tėvais, o turintis per daug laisvės jų negerbia. Ar tai tiesa?

Jeigu norime, kad vaikas mus gerbtų, turime gerbti ir vaiką. Jeigu sakome, kad mažylis nelįstų į mūsų rankinę, privalome jam paprastai paaiškinti: „Nes rankinė yra mano. Paprašyk, o tuomet leisiu arba ne ją apžiūrėti." Tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikas nesidalija žaislais su broliu, tačiau jie jam liepia pasidalyti. Taip rodome nepagarbą vaikui – tas žaislas yra jo, tad galime pasakyti, kad būtų gražu juo pasidalyti, bet negalime reikalauti, kad tai būtinai darytų. Vaikas turi teisę savo daiktus broliui duoti arba ne, lygiai taip, kaip mes turime teisę duoti apžiūrėti savo rankinę arba ne. Taikydami ribas irgi turime gerbti vaiką ir paaiškinti, kodėl jas taikome.

Dalis tėvų nepripažįsta ribų, sako, kad jos nereikalingos. Gal tikrai vaikas jaučiasi laimingesnis, kai turi neribotą laisvę ir pats nusistato, tarkime, dienotvarkę?

Kai kurie tėvai tikrai taip mano ir pateisina bet kokį vaiko elgesį. Mažylis gali lipti ant spintelių, šokinėti ant lovų, bėgioti kavinėje ir pan. Toks vaikas gali būti labai mielas ir geras tol, kol tėvai žaidžia pagal jo taisykles. Tačiau net ir jam teks išeiti į darželį, mokyklą, kurioje reikia susidurti su ribomis, o kas tada? Tada nežinos, kaip elgtis, jaus didžiulę įtampą. Kita bėda, kad tėvai taiko ribas pagal savo nuotaiką. Kai gera nuotaika, perka žaislų, o kai bloga, apšaukia vaiką parduotuvėje ir neleidžia pasirinkti jokio žaisliuko. Mažylis negali suprasti tokio elgesio, jis nežino, kas nutiko, kad staiga jam kažko negalima, ir pradeda reikalauti, kad būtų galima.

Atrodo, kad tėvystė – nuolatinė savęs kontrolė.

Galbūt, nes pirmiausia tėvams reikia susėsti ir pasikabėti, ką gi vaikas gali daryti. Nuo to reikėtų pradėti brėžti ribas. Gerai apgalvojus, ką mažylis gali, lieka nustatyti draudimus. Ir tuomet tų jų bus nedaug, tik tiek, kiek reikia, kad augtų saugus. Taigi, negali vaikas bėgti per gatvę, kišti pirštelių į elektros lizdą, spjaudytis, muštis, keiktis, laužyti daiktus ar medžių šakas, vartyti šiukšlių dėžes. Draudimų tikrai yra mažiau nei laisvės, nes visa kita vaikas gali. Jis gali bėgioti ten, kur tėvai leidžia, gali suvalgyti saldainį po vakarienės arba po dviejų dienų, gali šokinėti, siausti, vartytis, laipioti. Su vaikais galima puikiai susitarti dėl ribų, tik reikia kalbėtis – ne šaukti, o kalbėtis. Kantrybės neprarasti be galo svarbu, jeigu jaučiate, kad pykstate, pakvėpuokite, išeikite į balkoną, į lauką ir sugrįžkite tokios būsenos, kad nebešauktumėte ant vaiko.

Fotolia

Kas nutinka, kai vaikas turi daug ribų, o laisvės per mažai?

Tokie vaikai būna įsitempę, visko bijo, nuolatos laukia nurodymų. Dažnai jie nesugeba sugalvoti, ką veikti, nes tai turi pasakyti mama. Galų gale jų labai maža savivertė, nes jie žino, ko negali daryti, o ką gali, jiems neaišku. Ribomis „perspausti" vaikai dažnai nebando nieko nauja, patys nesirengia, nebėga žaisti su kitais vaikais. Kartais namuose elgiasi labai gerai, o darželyje – destruktyviai, nes jiems vis tiek reikia kur nors „išleisti" susikaupusį „garą". Maža to, jie praranda kūrybiškumą, piešia ir lipdo, kai gauna nurodymą, ką reikia nupiešti ar nulipdyti, bet paprašyti piešti ką nori sutrikę sėdi prie balto popieriaus lapo. Tad tikrai labai svarbu, kad vaiko gyvenime ribos būtų tik tos, kurių tikrai reikia, o laisvės – kuo daugiau.

O kaip tų ribų nepadauginti? Juk jos tokios nematomos ir neapčiuopiamos?

Patarčiau visuomet vaikui suteikti šiek tiek daugiau laisvės, t. y. leisti daryti tai, ką nori, bet saugiai, t. y. leisti lipti laiptais, bet stovėti šalia, leisti nučiuožti nuo kalniuko, bet saugioje vietoje. Leisti imti peiliuką į rankas, bet parodyti, kaip juo naudotis. Leisti nešti lėkštę, o jeigu pakeliui suduš, ramiai surinkti šukes. Tiesiog reikia leisti vaikui būti savarankiškam ir juo pasitikėti. Tegul tepasi pats sviesto ant duonos, juk nieko nenutiks, jei užsiteps negražiai ar per storai. Kuo daugiau vaikams leisime, kuo labiau jais pasitikėsime, tuo jie augs savarankiškesni ir žinos, kad gali, o žodis „galiu" yra stebuklingas. Jis skatina siekti, tobulėti ir galų gale prisitaikyti prie ribų.

Patarimai tėvams

Jeigu ką nors draudžiate vaikui, privalote sugalvoti, ką jis gali. Taigi, visuomet pagalvodami, kad vaikas ko nors negali, mintyse pasakykite sau „stop" ir sugalvokite, o ką gi gali. Taigi:

- nešokinėk ant lovos, bet šokinėk ant grindų;

- nelipk ant kėdės – atsisėsk ant jos;

- neimk saldainio – gausi jį po vakarienės (rytoj, poryt, svarbiausia, kad jį bus galima suvalgyti);

- dabar palauk, aš dirbu, pažaisime, kai baigsiu, ir t.t.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis