Svarbiausia sąlyga, kad vaikas augtų laimingas

Psichologė Dovilė Jankauskienė, paklausta, kas yra vaikiška laimė, atsako, jog tai yra „laimė yra mokytis įveikti sunkumus".

Psichologė Dovilė Jankauskienė:

„Išgyvenome lyderystės, sėkmės kūrimo bumą, dabar stebiu laimės siekio bumą. Kuriama pasiūla produktų, kuriuos turime duoti vaikams nuo mažų dienų, kad viskas būtų tobula, o jų dabartis ir ateitis - laiminga.

Laimė yra būsena, susijusi su pasitenkinimu, savęs realizavimu, judėjimu ir pan. Kiekvieno formulė vis kitokia.

Pastaruoju metu stebiu tendenciją iš apyvartos „išmesti" blogas emocijas (o iš tikrųjų tik sunkesnes). Net ir kai kurios spalvos vaikų piešiniuose vadinamos blogomis, bandoma įžvelgti, kad jos slepia neigiamas emocijas. Tačiau kai siekiant laimės į užkulisius nustumiamos sunkesnės emocijos, spalvos, patirtys, pasaulis išsikreipia. Atsiranda pseudopozityvus požiūris į pasaulį: šypsokis ir viskas bus gerai, nekalbėk apie nesėkmes, tik apie tai, kas sekasi. Mes apsimetame, kad nevyksta tai, kas iš tikrųjų vyksta. Tokios laimės siekis gyvenimą padaro dirbtinį - su saldikliais ir konservantais, lyg reikalavimas toje dirbtinoje laimėje užsikonservuoti.

Vaikus laimingus daro ne gražūs darželiai, ne superiniai specialistai, o laimingi tėvai. Jei tėvai jaučiasi laimingi kažką nusipirkę, kažką nusipirkęs bus laimingas ir vaikas. Jei tėvai laimingi bendraudami su žmonėmis, tai bendravimas bus ir jų vaiko laimės šaltinis.

Tėvai, kurie su įtampa veide siekia laimės savo vaikams (padarysiu, nupirksiu, duosiu viską, ką galiu geriausia, ir net daugiau), tą įtampą perduoda vaikams. Net vaisius įsčiose jaučia vyraujančią mamos emociją, t. y. tai, kaip iš esmės ji jaučiasi jo laukdama - įsitempusi ar atsipalaidavusi, džiaugiasi ar jaučia pyktį. Mamos emociją vaikas „pasiima" kaip savo gyvenimo emociją. Ja jis „matuos" ir tolesnį savo gyvenimą: jei taip jaučiuosi - vadinasi, gyvenu.

Populiarus požiūris, kad laimę mums turi suteikti kiti, pavyzdžiui, vaikui - tėvai. Žmogus neskatinamas pats siekti, ieškoti, jam turi būti SUTEIKTOS geros gyvenimo sąlygos, kokybiški drabužiai, ekologiškas maistas ir t. t. Neneigiu, tai svarbu, tačiau tik tai pabrėžiant ir tai visą laiką suteikiant, žmogus nepasirengia tikram gyvenimui - nei įtampą patirti, nei iššūkius priimti. Tokį žmogų „išderina" smulkmenos: kaip čia dabar, nėra šilto vandens?! Nėra karštų pietų?! Nėra ekologiško obuolio?! Blogiausia tai, kad pažeidžiamas principas „Duoti - imti". Kol užauga, vaikai daugiau gauna, nei duoda, šiuolaikiniai vaikai išvis nemokomi duoti. Bet juk malonu yra ne tik gauti, bet ir duoti. Laimei patirti tai būtina kaip kvėpuojant įkvėpti ir iškvėpti.

Tėvai, kurie su įtampa veide siekia laimės savo vaikams (padarysiu, nupirksiu, duosiu viską, ką galiu geriausia, ir net daugiau), tą įtampą perduoda vaikams.Psichologė Dovilė Jankauskienė

Didžiausias laimės ir saugumo jausmas yra tada, kai aš jaučiu, kad galiu matyti ir jausti visas gyvenimo spalvas, visas emocijas, nes turėsiu jėgų jas priimti, su jomis susitvarkyti, o jei jėgų neturėsiu, tai turėsiu, kas mane paremia ir supranta. Ir mažam, ir dideliam žmogui svarbu nesijusti vienišam, kai yra nelabai laimingas.

Todėl „neišimkite" iš vaiko gyvenimo jokių spalvų nei emocijų, skatinkite pasitikėti savimi, mokykite įveikti sunkumus ir, svarbiausia, kurti bei puoselėti santykius su žmonėmis. Tokia laimė yra sveikiausia. Gero santykio, net jei retsykiais apsipykstama, neįmanoma prarasti. Jis visada bus tai, kas yra su manimi.

Vaikystė yra itin svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis, tačiau nebūtinai nelabai laiminga pradžia nulemia nelaimingą ateitį.

Daug yra jau suaugusių žmonių, kurie išgyveno juodą vaikystę, tačiau sugeba pasaulį matyti šviesų. Kodėl? Todėl, kad žmogus turi daug kelių, kuriais gali eiti. Jis laisvas rinktis.

Mes visi esame „traumuoti", t. y. patyrę sunkių išgyvenimų, išsiskyrimų, nesėkmių ir pan. Tačiau „traumos" - ne šiukšlės. Tai vadinamieji perdirbti (angl. recycling) daiktai, kurie tarsi nereikalingi, tačiau perdirbti gali tapti naudingi ir prasmingi.

„Perdirbta" sunki patirtis tampa žaliava kurti toliau, vidiniais žmogaus ištekliais. Vieni ją perdirba ir gauna dideles išminties, šviesos atsargas. Kiti dėl įvairių priežasčių neperdirba, todėl gyvena apsivertę lyg ir nereikalingais daiktais. Jiems atrodo, kad visas pasaulis yra šiukšlynas.

Svarbiausia - ne laimės burbulą sukurti, o neatimti iš vaikų gebėjimo tvarkytis su perdirbamomis šiukšlėmis. Mokyti tvarkytis - tai siūlyti išeitį."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis