Apie vaikus ir Kalėdas: straipsnis, kurį privalu perskaityti VISIEMS tėvams

Ką daryti, jeigu vaikas paprašo ypatingai brangios dovanos, kurios Kalėdų senelis negali nupirkti? Ką atsakyti vaikui, kuris abejodamas klausia: „Tai kas tas dovanas atneša, tu, mama, ar senelis"? Psichologės įžvalgos artėjančių švenčių tema.


Vaikų darželio „Šilagėlė“ psichologė Ramunė Narkevičiūtė.


Kalėdos – viena ryškiausių ir įsimintiniausių metų švenčių. Dirbdama darželio grupėje su vaikais, puikiai prisimenu, kaip greitai 3 – 4 metų vaikai išmoko šios šventės pavadinimą. O jeigu kartais ir pamiršdavo, visada galėdavo pasakyti, kuo Kalėdos ypatingos. Tikriausiai nenustebinsiu, atskleisdama, kad dažniausi vaikų atsakymai buvo „dovanos" ir „Kalėdų senelis". Prisiminus vis greičiau „suaugančią" šiuolaikinę visuomenę, buvo gera girdėti, kad dar yra vaikų, kuriems Kalėdų senelis egzistuoja ir yra labai svarbus.


Vienas iš dažniausiai interneto platybėse pateikiamų tėvų klausimų psichologams – „kada tinkamiausias metas pasakyti/atskleisti vaikui, kad Kalėdų senelio nėra?"


Pamėginkime pažvelgti į šį klausimą kitu aspektu. Kam išvis reikia vaikams kažką „atksleisti“? Greičiausiai didelė dalis žmonių kalbės apie melą, kurį suaugę skleidžia vaikams apie Kalėdų senelį, kurio nėra. Tačiau kas padarė tokią išvadą?


Neseniai perskaičiau S. Usher „Laiškų knygoje“ aprašytą amerikiečių žurnalisto F. Church atsakymą į aštuonerių metų mergaitės laišką, kuriame ji klausė, ar Kalėdų senelis yra. Žurnalistas atsakė mergaitei, kad Kalėdų senelis tikrai egzistuoja, nepaisant to, kad jo nematome. Pasak žurnalisto: „Kalėdų senelio niekas nemato, bet tai ne įrodymas, kad Kalėdų senelio nėra. <...> Jis egzistuoja lygiai taip pat kaip meilė, dosnumas ir atsidavimas, o tu žinai, kad šių dalykų gausu ir jie suteikia gyvenimui didžiausią grožį ir džiaugsmą. <...> Šiame pasaulyje tikriausi dalykai tie, kurių nemato nei vaikai, nei saugusieji".


Jeigu pritarsime išvadai, kad Kalėdų senelio nėra, kaip tuomet aiškinsime jausmus ir emocijas? Juk jų taip pat negalime nei pamatyti, nei užuosti, nei paragauti. Tačiau nesakome, kad liūdesio, pykčio ar meilės nėra.


Emocinio intelekto tema šiuo metu yra viena „madingiausių“, šiuolaikiškiausių interesų sričių, plačiai aprašoma literatūroje, pristatoma mokymų metu. Prisiminkime, kokią paslaptį Antuano de Sent - Egziuperi pasakoje „Mažasis princas“ lapė atskleidžia mažajam princui: „<...> matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis."

Šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjęs materializmas padaro žmones aklais vidiniams, dvasiniams, „širdimi jaučiamiems" dalykams. Egzistuoja tik tai, ką gali paliesti, pamatyti, pamatuoti ir suskaičiuoti. Tikėjimas Kalėdų seneliu – tai nėra tikėjimas realiai neegzistuojančia būtybe. Visa, kas egzistuoja vaiko vaizduotėje, yra jam reikšminga ir ne mačiau tikra, nei fiziškai matomi dalykai.


Vaizduotėje išsipildo vaiko svajonės, pamatomi kartais realiame gyvenime nepastebimi dalykai, saugiau ir drąsiau išgyvenamos ne tik teigiamos, tačiau ir neigiamos emocijos, atrandamos savo stipriosios pusės.


Tikėjimas Kalėdų seneliu – tai tikėjimas stebuklu, gėriu, grožiu, meile, pagalba, rūpesčiu vienas kitam ir dar daugybe kitų gražiausių dalykų. Tik, deja, mes, suaugusieji, esame kaip plaukikai, kurie dažnai plaukioja ežero paviršiumi, bijodami panerti ir labiau pažinti jo drumzlinas ir neaprėpiamas gelmes.


Vaikai yra kitokie. Jie smalsūs ir žingeidūs, drąsiai ir daug kartų gali užduoti suaugusiems tuos pačius klausimus, į kuriuos ne visada taip paprasta rasti tinkamus atsakymus.


Jeigu vaikas ima abejoti Kalėdų seneliu


Ką daryti tėveliams, prie kurių priėjęs vaikas klausia, ar yra Kalėdų senelis? Remiantis individualiosios psichologijos požiūriu, žmogaus elgesys yra tikslingas. Tikslai formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Taigi, keliame prielaidą, kad, užduodamas tokį klausimą, vaikas turi tam tikrą tikslą. Greičiausiai tai nėra vien noras sužinoti, ar Kalėdų senelis yra.


Šio straipsnio rašymą pradėjau labai trumpa internetine apklausa, kurios dalyvių buvo prašoma atsakyti į du klausimus: kada jie nustojo tikėti Kalėdų seneliu ir kaip tai nutiko.


Į klausimus atsakė 10 žmonių, kurių amžiaus vidurkis – apie 30 metų. Mažiau nei pusė dalyvių teigė sužinoję, kad Kalėdų senelio nėra ikimokykliniame arba priešmokykliniame amžiuje (būdami 4 – 6 metų), šiek tiek didesnė dalis – mokykloje (būdami 7 - 13 metų).


Dalyviai nurodė, kad šią žinią jiems pranešė tėvai, vyresni broliai ir seserys, klasės draugai arba vaikystėje jie patys pamatė tėvus, nešančius dovanas.


Įdomiausias apklausos rezultatas – dalyvių aprašyti vidiniai išgyvenimai, sužinojus, kad Kalėdų senelio nėra.


Dalyviai pateikė tokius atsakymus: „<...> manęs nieko neklausinėjo tik šypsojosi", „paklausus tėvų, jie sakydavo sutapimas; ir aš taip ramiai tą atsakymą priimdavau", „taip liūdnai praradau du stebuklus", „nesinorėjo tikėti, tad grįžus namo paklausiau mamos ar jis melavo", „labai norėjau tikėti, kad Kalėdų senelis tikrai yra", „<...> labai smarkiai verkė".


Tačiau labiausiai sujaudino pasakojimas, kaip penkerių metų mergaitė, sužinojusi, kad Kalėdų senelio nėra, stengėsi palaikyti jaunesnio broliuko tikėjimą: „Dar ilgai šią paslaptį slėpiau nuo brolio <...>".


Kaip gražu, kai mažas žmogutis stengiasi išsaugoti šį stebuklą tiems, kuriems jis žino, kad yra svarbus. Tai yra labai maža apklausa, dalyvių skaičius pernelyg mažas, tačiau iš jos rezultatų matyti, kad, nesvarbu, koks vaiko amžius, didžiajai daliai vaikų buvo liūdna ir jie išgyveno sužinoję, Kalėdų senelio nėra. Dalis vaikų dar kartą klausė suaugusiųjų tarsi prašydami patvirtinimo: „Na, pasakyk man, kad Kalėdų senelis yra". Deja, ne visi, sulaukę vaiko klausimo, spėjame pagalvoti, ko jis iš mūsų tikisi ir kokio atsakymo laukia. Vienas iš paprasčiausių būdų tą sužinoti – paklausti, ką jis pats apie tai galvoja.


Kai Kalėdų senelis tampa gąsdinimo įrankiu


Vis dėlto tikriausiai ne visi Kalėdų senelį prisimename tik kaip gerą ir linksmą senelį. Bus ir tokių vaikų, kurie prisimena vaikystėje tėvų, senelių ir kitų suaugusiųjų girdėtus pasakymus: „Jeigu būsi negeras, Kalėdų senelis neatneš dovanų", „Kalėdų senelis viską mato ir viską girdi" ir kitus.


Kadangi dirbu vaikų darželyje, galiu tik patvirtinti, kad tokie pasisakymai girdimi ir čia. Neretai Kalėdų senelis atlieka drausmintojo funkciją, tampa auklėjimo ir gąsdinimo įrankiu, kuris „visada stebi ir mato", kaip vaikai elgiasi. Na, gal ir neblogas pasirinkimas – vis geriau negu policininkas arba piktas dėdė.


Tačiau kas nutinka su vaiku? Gerasis Kalėdų senelis, kuris neša dovanas, skleidžia meilę ir šilumą, gali bausti ir būti blogu seneliu. Vaikui gali kilti sumaištis, abejonės, jis nebesupranta, kas vyksta, atsiranda nepasitikėjimas gerąja dovanas nešančia būtybe. Iš prigimties natūraliai, naiviai, neretai impusyviai besielgiantis vaikas gali jaustis stebimas pro padidinamąjį stiklą, nuolat galvoti, ką ir kaip daro, prarasdamas vaikišką atvirumą, nuoširdumą, o kartu ir saugumą. Prisiminkime, ką tikėjimas Kalėdų seneliu suteikia vaikui – tikėjimą, suvokimą, kad pasaulis gali būti gražus, saugus ir patikimas. Gražaus, patikimo ir saugaus pasaulio prielaidos nėra iliuzija – jos formuoja vaiko teigiamą požiūrį į pasaulį, viltį, kad gyvenime yra išeičių iš situacijų, sprendimų, kai viskas gali baigtis gerai. Vaiko auklėjimas yra labai svarbus dalykas, tačiau drausminimas neturėtų būti siejamas su manipuliavimu vaiku ir esminio džiaugsmo, pasitikėjimo ir saugumo griovimu.


Kokios dovanos iš tiesų nori mūsų vaikai?


Dar vienas vaikui didelę reikšmę turintis Kalėdų momentas – dovanos. Dovanų rinkimas – iš pirmo žvilgsnio atrodo turėtų būti malonus ir džiuginantis dalykas. Vaikai daug anksčiau prieš Kalėdas rašo Kalėdų seneliui laišką, kuriame praneša, kokią norėtų gauti Kalėdų dovaną. Visą likusį laiką jie laukia. Net ir man pačiai tai kelia nuostabą.

Vaikai, kurie yra nekantrūs, nenustygstantys vietoje, šiuo laikotarpiu moka palaukti. Stebint mažuosius, kartais atrodo, kad laukimo procesas jiems kelia daug daugiau ir stipresnių įspūdžių nei gauta dovana. Vis dėlto laiškas Kalėdų seneliui parašytas ir dovanų sąrašas pateiktas. Šiuolaikinė prekių/dovanų paklausa yra milžiniška, todėl didžiąją dalį „svajonių dovanų" galima nesunkiai rasti jeigu ne vienoje, tai kitoje parduotuvėje.


Tačiau ką daryti, jeigu vaikas paprašo ypatingai brangios dovanos, kurios Kalėdų senelis negali nupirkti? O jeigu vaikas lanko darželį, Kalėdų senelis nepamiršta ir ten jo aplankyti. Tokioje kartais gąsdinančioje situacijoje galime atsidurti kiekvienas. Darželyje yra daug vaikų, todėl kartais Kalėdų senelio prašyta dovana gali ir nebetikti. Galbūt tuomet geriau visiems vaikams dovanoti vienodas dovanas. Tačiau tuomet gali atsirasti ir tokių vaikų, kuriems kils nusivylimas jo svajonės neišpildžiusiu Kalėdų seneliu.


Taigi, vieno visoms situacijos tinkamo sprendimo kaip ir nėra. Ką pirmiausia galime padaryti – tai paklausti savęs, kas mums yra dovana. Pavyzdžiui, Kalėdų senelio protėviu vadinamas Šv. Mikalojus dovanojo dovanas, rodydamas gerumą, pagalbą ir džiaugsmą. Vaikui, gyvenančiam šeimos sistemoje, įvairiais būdais perduodamos tos šeimos vertybės, nuostatos, požiūris į gyvenimą. Kai patys aiškiai suprasime, ką mums reiškia dovana, perduosime tą žinią savo vaikams.


Jokiu būdu nesiūlau atsisakyti ir materialių dovanų. Vaikams didžiulį įspūdį padaro jų „svajones atspėjęs" Kalėdų senelis. Tačiau ne paslaptis, kad didelis tėvelių užimtumas neišvengiamai daro poveikį vaiko ir tėvų tarpusavio santykiams, kurie kompensuojami, „įdarbinant" auklę arba senelius, tačiau kartais pasirenkamas ir paprastesnis variantas – pirkimas dovanų, kuriomis tikimasi užpildyti vaiko „socialinę tuštumą", kompensuojant artimo ryšio su tėvais stoką.


Kalėdos yra laikas prisiminti artimus žmones, skirti jiems daugiau laiko, meilės, šilumos, dėmesio ir pagalbos ne tik šventės metu, bet ir po jos. Nė viena brangiausia dovana neatpirks to, kas vaikui svarbiausia – tėvelių meilės, šilto apkabinimo, pasakos prieš skaitymo, lopšinės padainavimo ir dar daugiau kartu leidžiamo laiko. Na, o jeigu kokį kartą Kalėdų senelis neras paprašytos dovanos ir atneš kitą dovaną, nuoširdžiai ir supratingai bendraujantys su vaiku tėveliai tikrai padės jam suprasti ir išgyventi kilusius nusivylimo, liūdesio ir kitokius jausmus.


Magiškas ir šviesiausias gyvenimo tarpsnis – vaikystė – trunka labai trumpai. Tarkime, kad žmogus gyvena 100 metų, o vaikystė trunka iki paauglystės, vadinasi, „tikroji vaikiška vaikystė" vidutiniškai tęsiasi 10 metų – tai sudaro tik 10 procentų žmogaus gyvenimo! Taigi panašiai tiek laiko Kalėdų senelis gyvena vaiko širdyje. Leiskime vaikams džiaugtis šiuo trapiu stebuklu. Ateis tokia akimirka, kai, pasikinkęs elnią, pasikvietęs į kelionę Snieguolę ir septynis nykštukus, Kalėdų senelis paliks jau augančio jaunuolio širdelę ir ras vietą kito mažo vaiko širdyje. Tačiau jis niekada nepamirš nė vieno vaiko, palikdamas gilius pėdsakus ir nutiesdamas šviesius ir vilčių kupinus kelius jų širdyse.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis