Psichologė: kodėl vaikui naudinga lankyti darželį

Nuo kokio amžiaus patartina vaiką leisti į vaikų darželį? Ar jis apskritai būtinas vaikui? Šį klausimą žurnalas TAVO VAIKAS pateikė psichologei psichoterapeutei Rūtai Bačiulytei.

Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė:

„Esu girdėjusi mamų nuomonę, kad darželis visus vaikus tarsi „nupjauna" pagal trafaretą, t. y. jie tampa „lygūs", vienodi, neoriginalūs. Štai namuose vaikas piešė mėlyną saulę, o darželyje staiga ji tapo geltona... Tačiau reikėtų žinoti, kad darželinio amžiaus vaikai mokosi kopijuodami. Vieno piešinys gali būti panašus į kito ne dėl to, kad taip buvo liepta piešti, o dėl amžiaus ypatumų – poreikio mokytis panašumo principu.

Antra, kitoniškumas nieko nekuria. Pavyzdžiui, autistukai yra labai kitoniški. Bet... kas iš to? Reikėtų kalbėti ne apie vaiko kitoniškumą, o apie kūrybiškumą, kaip jis geba save išreikšti ir kokios sąlygos jam suteikiamos tai daryti.

Jei vaikas yra toks originalus, kad, pavyzdžiui, daro kažką labai savitai, elgiasi labai savitai ir tai sukelia keblumų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, nežinau, ar prasminga tokį elgesį skatinti, juk ateityje tai taps našta, kančia, atskirs jį nuo kitų. Žmogus juk yra visuomeniška būtybė. Ugdymo įstaiga ir yra ta vieta, kurioje vaikas mokosi būti su kitais vaikais, suaugusiais, mokosi tam tikrų taisyklių, kurios padeda gerai jaustis tarp žmonių.

Nors sakome, kad visi vaikai moka piešti, bet jei jam nebus parodyta, kaip piešiamas žmogus ar namas, gali būti, kad jis ilgai jų ir nepieš. Piešimo ir kiti įgūdžiai yra kopijuojami, todėl turi būti parodyti. O ką vaikas darys su nusižiūrėtu ir įvaldytu įgūdžiu, kaip juo pasinaudos, tai jau ir yra kūrybiškumo, individualumo reikalas. Jei tėvai lauks, kad namuose auginamas vaikas pats paims pieštuką ir pradės originaliai reikštis, deja, gali ir nesulaukti...

Išėjimas į darželį vaikui yra jo amžių atitinkantis iššūkis. Taip formuojasi jo savivertė.Psichologė psichoterapeutė Rūta BAČIULYTĖ

Tėvai, kurie apsisprendžia auginti trejų–ketverių metų vaiką namuose vien dėl to, kad siekia auginti jį originalų, mano galva, daro didelę žalą. Reikėtų savęs paklausti, kas tėveliams svarbiau – ar norime, kad mūsų vaikai būtų labai kitoniški, originalūs ar... laimingi?

Nes laimingas vaikas bus tada, kai turės galimybę ir įgauti įgūdžių, ir darniai jaustis toje aplinkoje, kurioje gyvena. Vaikui įgūdžių ir impulsų reikia daug ir įvairių. Vargu ar vaikui sulaukus tam tikro amžiaus šeima ir namų aplinka bus pajėgi patenkinti visus jo poreikius.

Net jei tėveliai įdeda daug pastangų namuose lavindami vaiko kognityvinį (žinių) intelektą, atima iš jo galimybę ugdyti emocinį (jausmų) intelektą, kuris, įrodyta, yra sėkmingo žmogaus garantas. Žmogus gali būti labai protingas, bet negebantis prisitaikyti, savęs realizuoti, kurti tarpusavio santykių.

Vaiko stuburą formuoja mažos kasdienės kovos, pergalės, sėkmės ir nesėkmės, kurias jis išsprendžia pats, kai mama nestovi už nugaros.

Daugelis mamų nesupranta, kad tikroji savivertė ir savigarba formuojasi tik vaikui pačiam įveikiant kliūtis. Žinoma, labai svarbu saugoti, kad ankstyva vaikystė būtų kuo švelnesnė, kad vaikas nepakliūtų į ypač traumuojančią aplinką, kuri jam ne pagal jėgas. Tačiau išėjimas į darželį vaikui yra jo amžių atitinkantis iššūkis, užduotis, kurią turi pats įveikti ir yra pajėgus tai padaryti.

Kai vaikas tai įveikia, jo savivertė argumentuotai išauga: „Aš šaunus! " Tėvų užduotis yra suteikti vaikui tas sąlygas, kurios padeda auginti savigarbą, „stiprinti" stuburą."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis