Kokie akivaizdžiausi skirtumai tarp auklėjimo šiandien ir sovietiniais laikais?

Vaikui gali skaudėti!

Atrodo keistai, tačiau sovietiniais laikais absoliučiai daugumai suaugusiųjų vaiko verkimas, riksmai ir nerimas atliekant skausmingas medicinines procedūras ar, pavyzdžiui, tempimą šokių ar gimnastikos būreliuose, buvo suvokiami kaip kaprizai ir užsispyrimas, kuriuos būtinai įveikti. Už tai, kad tau suteikia skausmą, dar tave patį ir gėdijo! Panašiai buvo žiūrima į patyčias. Iš tavęs tyčiojamasi? - Pats kaltas. Arba dar blogiau – "patyčios grūdina".

Šiais laikais naujos kartos vaikų auginimo specialistai garsiai kalba, kad jeigu masažas pernelyg skausmingas, tai jis ne tik nepadės, bet priešingai, pakenks vaikui. Niekas neabejoja, kad patyčios žemina ir turi daugybę neigiamių pasekmių. Jas būtina stabdyti, o patyčių prevencija reikalinga kiekvienoje vaikų ugdymo įstaigoje.

Požiūris į sveikatą

Tėvai ėmė skirti kur kas daugiau dėmesio vaikų sveikatai ir yra daug reiklesni medicininei pagalbai. Ko gero, tam įtakos turi ir visuomenei prieinama informacija apie ligų profilaktiką ir sveiką gyvenimo būdą, tačiau tikrai yra atvejų, kai pervargęs gydytojas dar nieko nepastebėjo, o mama su tėčiu jau aptiko kažką neįprasto.

Vystyklai

Mūsų tėvai manė, kad nelyginti vystyklai ir drabužėliai neturi paliesti kūdikio – ar jis susirgs, ar nutiks dar kažkas baisaus. Šiuolaikiniai tėvai vis dažniau pasikliauna pediatrų patarimais nelyginti mažylių apatinio trikotažo ir patalynės, esą, taip geriau kvėpuoja oda. Juo labiau, kad epidemiologinė situacija mūsų namuose gera ir dėl audinių minkštiklių išdžiūvęs audinys nebėra toks susiglamžęs. O ir medžiaginiai vystyklai šiais laikais yra retenybė, dauguma šeimų kūdikiams perka vienkartines sauskelnes.

Mityba

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio devizas – vaikas turi gerai pavalgyti. Dešimtajame dešimtmetyje vaikas turėjo suvalgyti tai, kas jam duota ir nebūti išrankus. Dabar svarbiausia – sveika mityba. Bulvių traškučiai pirmoko rankose daugeliui aplinkinių gali sukelti priepuolį. Silpnumo akimirką vaikui mėsainį sumaitinusią motiną paskui dar mėnesį graužia sąžinė. Riebią mėsą valgančio paauglio nuotrauka gali sukelti piktų komentarų audrą. Vaikams (ir visai ne lopšelio amžiaus) skirtas maistas dažnai itin kritiškai aptarinėjamas interneto platybėse. Užtat niekas nebeverčia vaikų suvalgyti visko iki galo.

Vida Press

Motyvacija

Didelė dalis mūsų tėvų iš principo nesusimąstydavo apie tai, kad reikia motyvuoti vaikus mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo. Reikia, vadinasi – reikia. Blogai mokysiesi – tapsi kiemsargiu. Gerai mokysiesi – tapsi mokytoja, ir gausi kaip kiemsargis, užtat dirbsi šiltai. Ko čia atsikalbinėji, nori per užpakalį?

Šiandieniniai vaikai pripažįsta tik įsisąmonintą būtinybę. Kitaip tariant, reikia įtikinti, kad iš tikrųjų reikia, ir normaliai paaiškinti, kodėl. Tai atima daug laiko ir jėgų, tačiau neabejotinai veikia.

Vaikai turi nuomonę

Su ja nebūtinai sutikti, o daugelis ir neskuba atkreipti dėmesio, tačiau dabar vaikų nuomonė neneigiama kaip faktas. Klausimas „Ir kokią tu gali turėti nuomonę, būdamas trečioje klasėje?" – toks buvo sovietinės vaikystės požymis.

Pokalbiai apie seksualinį saugumą

Mūsų tėvai, panašu, bijojo, kad įspėjus apie pedofilus, prievartautojus ir priekabiautojus, vaikai pernelyg susidomės seksu ir netrukus išeis į gatves parsidavinėti. Dar daugiau, dažnai iškilus priekabiavimo ar išprievartavimo faktui, sovietinės kartos merginos ir buvo traktuojamos kaip kekšės, nepriklausomai nuo amžiaus, kada jos nukentėjo. Taigi, dauguma buvo linkusios tylėti apie patyčias ir skriaudas.

Mūsų karta pagaliau skiria dėmesio vaiko lytiniams švietimui ir saugumui. Mikčiodami, raudonuodami ir prakaituodami nuo nejaukumo ir įtampos mes jau profilaktiškai pasikalbame šia tema su vaikais. Mokome vaiką gerbti savo kūną ir iš karto pranešti, jeigu kyla pavojus jo saugumui.

Kaip dabartiniai tėvai išgyveno ir užaugo padoriais žmonėmis?

Tai klausimas, kurį taip mėgstama internete užduoti su patosu ir į kurį taip ir norisi atsakyti: „Per stebuklą". Juk nėra taip, kad mūsų tėvai nesistengė. Jie stengėsi, mylėjo ir auklėjo, kaip tik mokėjo. Svarbiausia yra tai, kad sovietinė pedagogika pirmiausia nevertino vaiko kaip asmenybės, o žiūrėjo į jį kaip į būsimo komunizmo statytoją.

Visa kita buvo laikoma antraeiliu dalyku, o vaiko individualumą užstojantys balsai buvo silpni ir nedrąsūs.

Antra vertus, mūsų tėvai išties neturėjo kada. 1980 metais buitis buvo kur kas sunkesnė nei dabar. Skalbimas-tvarkymas-valymas (viskas rankomis ir dar be normalių priemonių) laiko ir jėgų vaikams tiesiog nepalikdavo. Daugeliui tėvų rūpėjo tik tai, kad šeima išgyventų.