Šią savybę turintys vaikai auga laimingesni: kaip ją puoselėti

„Jeigu savo vaikui galite padovanoti vieną vienintelę savybę, padovanokite jam optimizmą", – pataria garsus žydų kilmės amerikiečių psichologas ir Nobelio premijos laureatas Danielis Kahlmannas. Kodėl būtent ši savybė tokia svarbi?

Optimizmas – tai raktas į laimingą ir pasitenkinimo kupiną gyvenimą, nepriklausomai nuo turtinės padėties ir kitų gyvenimiškų aplinkybių. Juk iš tiesų, laimingi žmonės nėra nei turtingesni, nei sveikesni, nei protingesni už kitus.

Optimizmą tyrinėjantis amerikiečių mokslininkas Martinas Seligmannas nustatė, kad optimistiškai nusiteikę žmonės paprasčiausiai kitaip priima tai, su kuo jiems tenka susidurti. Kai tokiam žmogui kažkas nepasiseka, jis klausia ne „Kodėl man tai nutiko?", o „Kuo tai padės? Ką galiu iš to pasiimti ateičiai?"

Kas pozityviai mąsto, ne taip greitai suserga sloga

Laimingiems žmonėms pirmiausiai puikiai sekasi dėl to, kad jie į gyvenimą žvelgia pozityviai. Jie yra smalsūs ir atviri. Jie puikiai įsimena teigiamą patirtį ir tikisi geriausio iš savęs ir kitų. Jie žino, kad gali susidoroti su sunkumais ir konfliktais. Jie pasikliauna savo gebėjimais, mat optimizmas stiprina jų savivertę. Ir kadangi tokie žmonės pasitiki savimi, jau vaikystėje jie yra emociškai stabilūs ir net susiklosčius nepalankioms aplinkybėms taip greitai nepraranda savitvardos.

Optimistiškas ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantis požiūris nemažiau svarbus ir sveikatai. 2010 metais atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad kad optimistai yra mažiau jautrūs stresui, lengviau mobilizuoja jėas, jų imuninė sistema geriau funkcionuoja. Taigi, kas pozityviai mąsto, ne taip greitai pasigauna slogą.

Ar optimizmas įgimtas?

Kartais atrodo, kad kai kurie vaikai tiesiog gimsta su talentu būti laimingais. Jie vaikštinėja sau laimingi po lovelę ir džiaugiasi gyvenimu, net jeigu mama vos sučiauškėjus nepuola prie jų. Jie greitai užmiega, valgo be jokių cirkų, o kai paauga, lengvai prisitaiko vaikų darželyje ir mokykloje. Dėl savo linksmo būdo jie nesunkiai susiranda draugų, o jeigu suklumpa, tai lengvai atsistoja ir žaidžia toliau. Ir tai iš esmės nepriklauso nuo socialinių sąlygų ar problemų šeimoje.

Tad kyla klausimas, ar optimizmas yra įgimtas? Mokslininkai turi skirtingą nuomonę šiuo klausimu. Vieni tikina, kad kad visą žmoniją galima padalyti į tris dalis: optimistai, pesimistai ir abejingieji. Kai kurie evoliucijos psichologijos atstovai mano, kad žmonės iš esmės turi priežasčių įgimtam pesimizmui, mat tais laikais, kai tamsaus urvo gilumoje tykojo lokys, o prie urvo laukė tigras, išgyventi padėdavo baimė ir atsargumas, o ne nerūpestingas požiūris „viskas bus gerai". Kaip tų laikų žmonių palikuonys mes ir šiandien esame linkę lengviau įsiminti ne džiaugsmingas akimirkas, o neigiamą patirtį.

Dauguma laimę tiriančių mokslininkų laikosi nuomonės, kad apie 25 procentai bendro požiūrio į gyvenimą yra įgimta. Visa kita, pasak biofiziko ir filosofo Stefano Kleino, yra sąveikos su mus supančiu pasauliu padarinys. Tai, matome stiklinę pusiau pilną ar pusiau tuščią, yra išmoktas vidinis nusiteikimas, kurį gyvenimo eigoje suformuoja mūsų patirtis, tėvų ir kitų mums svarbių asmenų požiūris. Šie neigiami ar teigiami požiūriai fone nuolat veikia, dažnai mes to net tinkamai nesuvokiame.

Gera žinia: optimizmo galima išmokti

Nors optimistu ar pesimistu nebūtinai gimstama, mūsų vidinio nusiteikimo pamatai padedami dar ankstyvoje vaikystėje. Jau pirmosiomis gyvenimo savaitėmis pradeda formuotis pirminis pasitikėjimas. Jeigu vaiku šiuo laikotarpiu bus pasirūpinta, jis jausis saugus. Taip formuosis giluminis pasitikėjimas savimi ir kitais, tuo pačiu ir teigiamas pasaulio paveikslas. Tokia gyvenimo pradžia leidžia mumyse augti optimizmui. Jeigu vaikas šiuo svarbiu laikotarpiu nejaus būtino saugumo, jo pirminis pasitikėjimas susvyruos ir jis supras, kad negali pasikliauti tuo, jog visi jo poreikiai bus patenkinti.

Konfliktai šeimoje, kitų vaikų demonstruojamas atstūmimas ar sunkumai mokykloje gali supurtyti šį teigiamą požiūrį arba dar labiau sustiprinti neigiamą. Vis dėlto, ir šiuo atveju tėvai gali pakeisti situaciją. Jie turi vaikui suteikti pakankamai paramos, kad jis jaustųsi apsaugotas. Tuo pat metu jūsų atžala mokysis, kad sunkumus reikia įveikti. Patirtis, kad nesėkmės dar nereiškia pasaulio pabaigos, o problemas galima išspręsti, yra labai svarbi vaiko tapsmui optimistu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis