Lepinimas ir kitos 6 tėvų klaidos, kurios vaiko širdyje pasėja sumaištį

Tėvai vis dažniau kreipiasi pagalbos į vaikų psichologus, nes nesusitvarko su savo vaikais. Kokias klaidas darome mes, tėvai, kurios sujaukia vaiko sielą ir užprogramuoja jo netinkamą elgesį?

1 klaida

Peršama nuomonė

Metukų vaikas apie save žino tiek, kiek girdi iš aplinkinių. Tai jis pats gražiausias, mylimiausias, nuostabiausias. Kai kurie vaikai žino, kad močiutė laukia, nes labai myli, o kai kurie – kad niekas nelaukia, nes visiems nuo jų pradeda skaudėti galvą. Tai tėvai ir aplinkiniai formuoja vaikų nuomonę apie save.

Štai teko girdėti, kaip trijų mėnesių kūdikio mama sako: „Jis nuolat žvelgia į mane piktu žvilgsniu." Metukų vaikutis, kad pyksta, tikrai dar nesupranta. O štai vėliau tikrai pradeda manyti, kad jis didžiausias pikčiurna.

2 klaida

Perlenkiama lazda

Visos mamos nori būti idealios, svajoja nuo mažens savo angelėlį išauklėti taip, kad veidelį visada puoštų palaiminga šypsena. Tačiau idealia mama būti neįmanoma, to ir nereikia. Svarbiausia – patenkinti būtiniausius vaiko poreikius. Tačiau mamos kartais persistengia ir pradeda kritikuoti vaiko elgesį. Ima priekaištauti savo atžalai, kodėl nedaro taip, kaip daro kiti vaikai. Tada mažyliui atrodo, kad yra blogas ir mamai labiau patinka kaimynų berniukas. Juk tai jis gražiau dainuoja ar jau moka važiuoti dviračiu. Ima neigiamai vertinti save. Vaikas, manydamas, kad tik jo elgesys sukuria mamos meilę, graužia save.

3 klaida

Kraštutinumai

Vaikas, aplink kurį nuolat šokinėja tėvai, jį lepina, neišmoksta būti savarankiškas, negali pats priimti sprendimų. Tačiau blogai ir kitas kraštutinumas, kai tėvai per daug griežti. Tada vaikas ir vėl nedrįsta savarankiškai žengti žingsnio, nes jei nepavyks, bus apšauktas ir nubaustas. Aukso vidurį sunku surasti, bet įmanoma. Tėvai vaikui suklupus visada turi būti šalia ir paguosti.

4 klaida

Tėvai nuolaidžiauja

Mamos iš didelės meilės viską nori daryti už savo vaikučius. O tada jie pradeda tuo naudotis. Kam jam pačiam rengtis, jei žino, kad mama aprengs. Lova pati pasikloja, drabužiai patys sulipa į spintą... Iki trejų metų vaikučius reikia išmokyti paklusti nurodymams. Dažniausiai liepiame nelįsti, nemušti, neimti, nesiožiuoti... Viskas su priešdėliu „ne–". Venkime jo, geriausia tiesiai šviesiai nurodyti, ką daryti: ateik, padėk man, duok ranką tam vaikučiui. Jeigu vaikas nepaklūsta, pakartokite dar kartą ir pasakykite pasekmę. Ne kažkokią išgalvotą, iš „serijos": „Neapsirengsi – neateis Kalėdų Senelis." Sakykite tiesą, tarkim, „Jei neapsirengsi – sušalsi."

5 klaida

Emocinis šantažas

Dažnai sakome: „Nelipk į medį, nes man baisu", „Grįžk namo 16 valandą, antraip išprotėsiu." Vaikui tokie gąsdinimai tėra tušti žodžiai. Juk vieną kartą grįžęs namo vėliau pamatys, kad mama... neišprotėjo. Daugiau tokie grasinimai nebeveiks. Reikėtų paaiškinti, kas iš tiesų gali nutikti, jei lips į medį (susimuš), jei vėliau grįš (kas nors gali užpulti).

Iki 10 metų vaikams ribas nustato tėvai: kur eiti, ką valgyti, kada grįžti, kur atostogauti. Tinkamai auklėjamas vaikas užaugęs pats turės vadinamąją savisaugą.

6 klaida

Tėvai moralizuoja

„Jei neužsidėsi kepurės, sušalsi galvytę, pasigausi meningitą, atsidursi ligoninėje, negalėsi nuvažiuoti pas senelius, senelis nenupirks tau saldainių, nesusitiksi su vaikais..." Tokių dalykų maži vaikai nesupranta, o paaugliai nesiklauso. Nors tėvai moralizuoti labai mėgsta. Kol išpila visą „litaniją", vaikas jau būna užmiršęs, nuo ko viskas prasidėjo, kuo čia dėta toji kepurė. Reikia pasakyti trumpai: „Užsidėk kepurę, nes šalta."

7 klaida

Melas

Ketverių metukų Raselė pirmą kartą ruošiasi eiti pas odontologą. Mergaitė nežino, kas yra odontologas, tik tiek, kad jis turi apžiūrėti dantukus. Raselė rami ir linksmai nusiteikusi rengiasi suknelę. Tada prieina mama ir pradeda mergytę guosti: „Tu nebijok, tau tikrai neskaudės, negręš, nieko nebus, nieko nedarys." Mergytė surimtėja: o tai ko ten eiti, jei nieko nedarys? O kas tas gręžimas? Prasideda įtarimai.

Vaikas iki aštuonerių metų net neabejoja, kad tėvai viską žino ir sako tik tiesą. Tačiau kai stomatologas pradeda gręžti, skauda, o mama juk sakė, kad neskaudės. Vadinasi, tėra mažas ir niekingas bailys, kuriam skauda. O štai tėveliams neskauda. Be to, vaikui buvo tiek daug žadėta, kad nieko nebus, o čia jau vyksta. Vadinasi, mamytė sulaužė pažadą. Mama neturėtų meluoti, o paprasčiausiai pasakyti, kad ir ji pati, ir tėvelis bijo eiti pas stomatologą, kad gali ir skaudėti. „Bet tu esi gana didelė ir stipri, todėl ištversi. O aš būsiu šalia, palaikysiu už rankos", – štai tokie žodžiai tinkamiausi pypliukui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis