Prancūziškas auklėjimas: kodėl jis patinka lietuviams ir ko prancūzai gali pasimokyti iš mūsų

Ir iš tiesų nosį įkišus į knygyną akis bado ištisos lentynos, nusėtos įvairiausiais prancūziškais patarimais – nuo auklėjimo, grožio, mados iki geros savijautos ir net vyrų skyriaus.

Kai jau atrodo, kad prancūziško auklėjimo bumas tampa istorija, „ateina“ naujos ir vis egzotiškesnės vaikų auginimo mados, dar viena draugė tampa mama ir „atranda“ Pamelos Druckerman knygas apie racionalias ir tuo pačiu metu nepaprastai žavias paryžiečių auklėjimo ypatybes. „Tu įsivaizduoji, pasirodo, pusės metų kūdikis išmiega visą naktį, o aš, net būdama mama, galiu gyventi savo gyvenimą!“

Ir iš tiesų nosį įkišus į knygyną akis bado ištisos lentynos, nusėtos įvairiausiais prancūziškais patarimais – nuo auklėjimo, grožio, mados iki geros savijautos ir net vyrų skyriaus. Juk prancūzų vaikai valgo viską, visada laiku ir vietoje pasakydami „bonjour“ ar „merci“, neverkšlena, o stilingosios prancūzės taip ramiai ir pasitikinčiai moka save mylėti, kad visais metų laikais gardžiai valgydamos nė trupučio nestorėja (prancūzų vyrai ir vaikai, beje, – taip pat). Prancūzija – tai kokybės ženklas ir klasika, į kurią vis norisi sugrįžti paklaidžiojus po trumpam sudominančias, bet laiko egzamino neišlaikančias egzotiškas teorijas.

Bandydama suprasti, kodėl lietuvius su prancūzišku auklėjimo (ir ne tik!) stiliumi sieja keistas prieraišumas, įnikau į knygas. Pradėjau nuo P.Druckerman bestselerio „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ ir, apsėdus keistam šišui, perskaičiau ne mažiau kaip dešimt „prancūziškų“ patarimų knygų. Lyg ruoščiausi rašyti mokslinį darbą! Nes buvo beprotiškai smalsu, kuo esame tokie skirtingi, o galbūt ir kažkuo panašūs į prancūzus, kad daugelį atsakymų apie vaikų auklėjimą ir gyvenimo būdą randame skaitydami prancūziškus patarimus?

O į ką panašus lietuviškas auklėjimas?..

Prancūziško vaikų auklėjimo vadovai, kaip ir dauguma kitų knygų apie prancūzišką gyvenimo būdą, buvo leidžiamos JAV rinkai. Ir pirmiausia kaip tik amerikiečiams prancūzai pasirodė kaip žavus ir sektinas auklėjimo pavyzdys: neprarandantys vaiko poreikių ir tėvų asmeninio gyvenimo pusiausvyros, sugebantys tinkamai vaikams nubrėžti deramo ir mandagaus elgesio ribas. Ir jau tik vėliau visa tai iš JAV knygomis ir straipsniais pasiekė mus. Kyla klausimas, jei žavimės tais pačiais dalykais, galbūt esame panašūs tėvai į amerikiečius? Juk kaip ir jie esame smalsūs, norintys išbandyti naujus dalykus. Stačia galva krintantys į naujas vaikų auginimo madas ir tendencijas.

P. Druckerman vaikus auginančius amerikiečius piešia kaip linkusius į hiperglobą. Vaikų saugumas, norai ir poreikiai jiems – patys svarbiausi dalykai. Tačiau iš vaikų daug ir reikalaujama, pirmiausia rezultatų ir laimėjimų. Pažįstama ir mums, tiesa?

Tačiau apibendrinti, kas būdinga „lietuviškam“ auklėjimui, nepaprastai sunku.

Dauguma dabartinių tėvų gimė tiesiog kitoje valstybėje – Sovietų Sąjungoje, ir per kelias dešimtis metų čia ne tik vaikų auginimas keitėsi visomis pasaulio kryptimis. Todėl dabar lietuviškas auklėjimas yra visoks – lipdantis save iš skirtingų teorijų ir inertiškų įpročių, viskas pas mus keičiasi beprotišku greičiu.

Iki prancūzų dar reikia pasistengti

Pasimetusiems tarp daugybės patarimų ir draudimų, racionalus prancūzų auklėjimas tampa kažkuo, ko ilgimės ir ko norėtume savo šeimose. Tai – aiški dienotvarkė, šiokia tokia tvarka, ramybė, pagarba, mandagumas ir, žinoma, geras maistas. Daugelyje šalių mažyliai į darželius ir mokyklas iškeliauja su priešpiečių dėžutėmis, ir tėvai nemato didelės bėdos, kad vaikai maitinasi šaltais užkandžiais ir sumuštiniais. Tik ne Prancūzijoje! Ir, žinoma, ne Lietuvoje. Nors ir nesame aukštosios virtuvės virtuozai, bet šviežias ir būtinai šiltas maistas vaikams mums yra labai svarbi vertybė kaip ir prancūzams.

Marielle Vitureau (39 m.), Vilniuje gyvenanti prancūzų radijo žurnalistė ir trijų vaikų, Onos (9 m.), Noemi (6 m.) ir Jono (20 mėn.) mama, su manimi nesutinka: „Maistui neužtenka tik maistingumo ir šilumos! Lietuviškuose darželiuose ir mokyklose labai pasigendu įvairovės, čia beprotiškai sunku įkalbėti gaminti daugiau ir įvairesnių daržovių. Mokyklose karaliauja miltiniai patiekalai, darželiuose daržovių daugiau, bet jos visada tos pačios: kopūstai, bulvės, morkos, dar burokėliai. Visus metus! O kur ropės, salierai, šparaginės pupelės? Juk vaikams labai svarbu pažinti naują skonį, išmokti ragauti ir mėgautis įvairiu maistu. Atsainus elgesys su maistu ir prie stalo yra tai, kas mane vis dar stebina, nors Lietuvoje gyvenu jau daug metų.“

Marija Linčiūtė-Dang (30 m.), su vyru Jean-Luc'u (32 m.) Lione, Prancūzijoje, auginanti septynių mėnesių dukrelę Adelę, pritaria: „O taip, maisto kultūra prancūzams be galo svarbi. Prancūzijoje ir suaugusieji, ir vaikai, ir net kūdikiai, kai tik pradeda valgyti tirštą maistą, valgo tomis pačiomis valandomis: keturi kartai per dieną – ir jokių užkandžių tarp jų! Pats ryškiausias skirtumas tarp lietuviškų ir prancūziškų vaikų auginimo tradicijų man, kol Adelei – dar tik septyni mėnesiai, tai, kad mūsų pediatrė rekomenduoja tik trintų daržovių košes. Atrodo, kad jokių prėskų kruopų košių kūdikiams Prancūzijoje tiesiog nėra.“

Bet galbūt prancūziškas auklėjimas – tiesiog mitas?

O gal prancūziškas auklėjimas – tai tik mitas, skirtas pasipelnyti iš desperatiškų amerikiečių tėvų, nuvargintų dėl kiekvieno menkniekio klykiančių ir ant žemės puolančių savo atžalų? Mat JAV po P.Druckerman bestselerio knygos apie prancūzų auklėjimo ir vaikų mitybos tradicijas pasipylė lyg iš gausybės rago.

Marija: „Ne, na, pavyzdžiui, natūralizmas prancūzėms iš tiesų nebūdingas, ypač didžiosiose ligoninėse personalas labai nustemba, jei nori gimdyti be nuskausminamųjų ar žindyti pati.“

O Marielle juokiasi: „Aiškus maitinimo režimas ir siekis kūdikį išmokyti išmiegoti visą naktį yra savaime suprantami dalykai mūsų tradiciniame auklėjime. Manau, tai lemia išorinės sąlygos – juk jeigu moteris po gimdymo gana greitai išeina į darbą, kūdikis turi būti kažkaip... „sureguliuotas“. Juk dauguma prancūzių vaiko priežiūros atostogų išbūna vos 2,5 mėnesio, dalis – pusmetį ir tik nedaugelis – iki dvejų-trejų metų. Tačiau, žinoma, pirmiausia tai svarbu pačiam vaikui – juk aiški tvarka ir režimas jam teikia saugumo.

Prancūzai: „Nesame idealūs tėvai!“

Antra vertus, prancūzai patys piktinasi, kai amerikiečiai jiems klijuoja „tobulų tėvų“ etiketę.

Marija: „Taip, kartais mieste tikrai pamatai šeimų, kurios atrodo tiesiog idiliškai, beveik kaip netikros – kai visi jos nariai puikiai atrodo ir labai gražiai elgiasi vieni su kitais. Bet tikrai ne visos šeimos tokios ir ne visi vaikai išauklėti. Prekybos centruose gali pamatyti vaizdų, kurie neaprašyti jokiame auklėjimo vadove.“

Tačiau tai, kad mandagumas prancūzams yra ypatingai svarbi vertybė, – ne mitas. Kai tik vaikai pradeda mokytis kalbėti, „ačiū“, „laba diena“ ir „viso gero“ tampa absoliučiai būtinomis frazėmis.

Jean-Luc patyrimas, šokiravęs Lietuvoje: „ Pirmąjį kartą, kai čia atvažiavau, man buvo labai keista, kad prekybos centre kasininkės net nepakeldavo galvos – nei pasisveikindavo, nei atsisveikindavo. Buvo nesuprantama, kad žmonės į tave gali tiesiog nekreipti dėmesio. Bet dabar tai po truputį keičiasi ir tai labai džiugina.“

Mes irgi turime pliusų!

Iš prancūzų mokomės daug. Tačiau galbūt kokius nors lietuviškus vaikų auginimo laimėjimus galėtume pasiūlyti ir „eksportui“?

Marija man pritaria: „Kai aš buvau vaikas, mes labai daug laiko praleisdavome lauke, kieme. O Prancūzijoje to praktiškai nėra. Vaikai vieni nežaidžia lauke, juos lydi tėvai arba auklės. Jie nevažinėja viešuoju transportu, neina vieni į mokyklą ir patys negrįžta iš jos. Pati esu dirbusi devynerių metų mergaitės aukle ir nors ji buvo tikrai savarankiškas vaikas, o jos mokykla buvo labai arti namų, aš ją visada lydėdavau iki pat mokyklos ir namo.“

Marielle taip pat paliečia šią temą: „Manau, kad prancūzai iš lietuvių galėtų pasimokyti anksčiau „paleisti“ vaikus, leisti jiems būti savarankiems mieste. Žinoma, didmiestyje tai visuomet sunku padaryti – juk ir Lietuvos kaimo vaikai daug savarankiškesni nei miestiečiai, ten visko daugiau – ir erdvės, ir žmonių, ir pavojų. Tai, kad Lietuvoje vaikai neišmokyti bijoti miesto, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl mums Vilniuje vaikus auginti lengviau nei Paryžiuje, kuriame gyvenome beveik metus. Ankštas butas, kiemo, kokius turi lietuvių vaikai, – nėra. Ir net jei artimiausia žaidimų aikštelė – vos už 100 m nuo namų, vaikai vieni į ją neina, nes Paryžiuje taip nedaroma. Juos visada turi lydėti suaugusieji – tėvai arba auklė, o tai brangus reikalas. Ir nors miestas labai pritaikytas vaikams, jame tikrai daug infrastruktūros – muziejų, baseinų, parkų, Vilniuje gyventi su vaikais mums erdviau ir paprasčiau, čia jie daug savarankiškesni.“

Kas dar Lietuvoje prancūzus galėtų nustebinti gerąja prasme?

Marielle vardija: „Žinoma , tai ilgesnės gimdymo ir vaiko priežiūros atostogos, nes 2,5 mėn. vis dėlto yra labai mažai. Dar mane džiugina tai, kad lopšeliuose auklėtojos stengiasi lavinti vaikus, Prancūzijoje jie labiau tik prižiūrimi. Ir dar vienas pozityvus dalykas – man atrodo, kad čia darželiuose matyti daugiau tėčių nei Prancūzijoje. Juk tai nuostabu!“

Prancūziškas auklėjimas – veikliems

Mano tyrimo išvada: vis dėlto prancūziškas auklėjimas neskirtas visiems lietuviams ir greičiausiai netaps visuotinai populiarus. Tačiau kaip ir, pavyzdžiui, prieraišiosios tėvystės mokykla, prancūziškas auklėjimas nėra tik trumpalaikė vaikų auginimo mada. Auklėti „pagal „prancūzus“ paprasčiausiai tinka tam tikro gyvenimo būdo šeimoms – toms, kurioms svarbu turėti aiškią rutiną ir taisykles, nes gyvenime esama ir kitų įsipareigojimų nei vaikai. O prancūziški patarimai padeda šeimai netapti tik apie kūdikį besisukančiu chaosu. Juk ne veltui sakoma, kad prancūzų kūdikiai gyvena su savo tėvais ir išmoksta prie jų prisitaikyti, o ne priešingai. Jei tai tinka jums ir jūsų šeimai – puiku, jeigu ne – tūkstančiai kitų knygų lūžtančiose knygynų lentynose gali pasiūlyti dar daugiau išeičių.

Balandžio mėnesio žurnale TAVO VAIKAS skaitykite:

Rūta Mikelkevičiūtė: „Motinystė yra jautri“

Mados vėjas. Drabužį renkasi vaikai

Velykos dėžutėje. 5 smagios ir netikėtos idėjos

Auginu vaiką kaip jaučiu

Kada į darbą. Kaip apsispręsti besilaukiant?

Išsamus žurnalo anonsas – čia.

Užsiprenumeruoti žurnalą kviečiame čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis