Ką protingiausia daryti, kai mažą vaiką apima didelis pyktis

Vaikas spyrė mamai, užtvojo draugui, sumušė silpnesnį, nuskriaudė ir paliko mirtimi vaduotis gyvūną. Panašių istorijų šimtai. Kodėl vaikai tokie žiaurūs? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.

Atrodo, visi kūdikiai gimsta vienodi. Kodėl vieni jų auga linksmi ir laimingi, o kiti – skriaudikai ir mušeikos?

Vienodi negimsta, nes jau gimdami „atsineša" skirtingą genetiką. Bet visi kūdikiai gimsta turėdami tam tikrą gyvenimo „varikliuką", kurį užgniaužti nėra taip paprasta. Nuo pat pradžių žmogaus gyvenimas kupinas troškimų: valgyti, pažinti pasaulį, judėti į priekį. Ir tas gyvenimo variklis nėra įmanomas be agresijos, tad tam tikra jos dozė yra įgimta. Tam, kad žmogus save išreikštų, įgyvendintų svajones ir planus, reikia užsispyrimo. Juk apie kai kuriuos žmones sakoma: agresyviai siekia savo tikslo. Agresija reikalinga ir tam, kad galėtume save apginti. Gimstame ją turėdami, tik kūdikystėje nėra sąlygų jos parodyti.

Gimus kūdikiui juo džiaugiamės, nešiojame ant rankų, popiname, myluojame, bučiuojame. Mažylis auga tikėdamasis, kad šiame pasaulyje yra labai reikalingas ir visi jo poreikiai bus patenkinti, kad galės atsiskleisti. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, ne visų vaikų vaikystė yra tokia saldi. Ne visada poreikiai yra patenkinami. Baisu, bet ne visi vaikai yra pavalgę, ne visus mama paima ant rankų, ne visais žavisi ar myluoja.

Kaip atskirti, kur yra didelė meilė vaikui, o kur jau lepinimas, skaitykite kitame mūsų straipsnyje „Skirtumas tarp mylinčios ir hiperglobojančios mamos“.

Kas nutinka vaikui, kurio poreikiai nėra patenkinami?

Jis pyksta: raukosi, verkia, klykia, spardosi, įvairiai bando parodyti, kad jam nėra gerai. Jeigu suaugusieji reaguoja į tai ir gali nuraminti mažylį – gerai, bet dažnai subara, neleidžia pykti, o mažutis vis tiek negauna to, ko norėjo. Kad ir kaip būtų keista, dažniausiai jis gauna nepakankamai meilės. Tėvai myli savo vaiką, juo rūpinasi, bet neretai tik buitiniu lygmeniu, nes nerodo jam savo džiaugsmo ir jausmų. Kritikuoja, baudžia, draudžia ir yra įsitikinę, kad jei pavalgęs, tai daugiau nieko netrūksta. Toks elgesys skaudina vaiką, ir tas nuoskaudas jis kaupia savyje. O juk natūralu, jog žmogus trokšta, kad juo žavėtųsi, mylėtų, nori jaustis reikalingas. Jei šių jausmų pristinga, nuoskaudos kaupiasi.

Nemažai tokių šeimų, kuriose vyksta konfliktai, muštynės. Šeimų, kuriose abu ar vienas tėvų girtauja, muša vaikus, daug mažylių auga ir globos namuose. Ir visi jie yra apleisti, prikaupę savyje daug skausmo. Meilės ir dėmesio trūkumo visiškai negali kompensuoti geras maistas. Aišku, tai geriau, nei augti apleistam – ir dar alkanam, bet kai meilės per mažai, vaikas auga piktas.

Pikti būna ir darniose šeimose augantys vaikai.

Taip, bet jie moka pyktį valdyti. Jo arba nerodo, arba parodo palankiai. Vienas būdų – savo agresiją išreikšti sportuojant. Kai spardo kamuolį, jis nemuša draugo, o įspiria įvartį. Vaikas, kuris neturi kur dėti savo agresijos, nėra mylimas namuose, patiria smurtą, nepriežiūrą, nežino, kur dėti savyje sukauptą pyktį.

Įprastai šeimoje mažylis turėtų augti mylimas, mylėti kitus, rodyti savo meilę, o agresiją reikšti ko nors siekdamas, sportuodamas, savo užsispyrimu, ėjimu pirmyn. Bet jeigu aplinka yra dvasiškai skurdi, vaikas jaučiasi nemylimas. Jei dar ir baudžiamas už parodytą agresiją, įsitikina, kad kentėti yra įprastas reiškinys. Tikrai būna vaikų, kurie mąsto: „Jeigu aš kenčiu, kodėl šuo ar kitas vaikas negali kentėti?" Jeigu pats yra mušamas, muša kitą, už save silpnesnį.

Kaip manote, ar galima mažą kūdikį išlepinti? Ar reikia kartais jo neimti ant rankų ir leisti "paverkti?" Apie tai skaitykite kitą mūsų straipsnį „Kaip atskirti meilę vaikui nuo lepinimo?"

O vaikas nesipriešina tokiai neteisybei? Na, gal kaip nors galėtų paveikti tėvus, kad pakeistų požiūrį, parodytų, jog jį myli?

Mažam vaikui atrodo, kad suaugusieji yra teisingi. Jam net minčių nekyla, kad gali būti kitaip. Tiktai paauglystėje pradeda kritiškai vertinti suaugusiuosius. Todėl jeigu vaikui yra blogai, jis mano, kad taip ir turi būti, kad jis yra blogas. O jeigu jis blogas, jei gerasis tėtis jį gali spardyti, vaikas irgi bus blogas ir šuniukui, ir katytei, juos skriaus. Paskui sužino iš suaugusiųjų, kad taip elgdamasis jis yra dar šimteriopai blogesnis. Ir supranta, kad nėra jokio gėrio gyvenime. Vaikas netenka vilties, kad kada nors kam nors jis bus geras. Tokia nuostata yra be galo žalinga vaiko asmenybės raidai. Mažyliui, kuris jaučiasi visada blogas, reikalinga specialisto pagalba. Jis padės pakeisti tą nuostatą, kol vaikutis dar imlus. Nes mažas vaikas mažai gali pakenkti: gali sulaužyti žaislus, suduoti kam nors. Paauglį sutramdyti kur kas sunkiau ir jis priešiškiau nusiteikęs. Jeigu jis nemoka civilizuotai sutramdyti savo agresijos, yra be galo sunku. Gali prasidėti elgesio sutrikimai, vadinamoji autoagresija, kai vaikas pradeda rūkyti, gerti, kitaip save žaloti.

Kaip susitarti su vaiku, kuris visiškai neklauso mamos ir tėčio, skaitykite kitame mūsų straipsnyje „Supykęs vaikas mušasi ir daužosi galvą“.

Ką daryti, kai mažą vaiką ištinka pykčio priepuolis, kaip jį sutramdyti?

Mažo vaiko jausmus ir jo elgesį galime stebėti, nes nuolat jį matome. Tos emocijos tarsi turi dvi ribas. Kai vaikutis supyksta, pyktis kyla ir perkopia pirmąją ribą. Labai dažnai mama tai pastebi ir mažylį nuramina, atitraukia jo dėmesį, užmigdo ir jis negali parodyti savo pykčio priepuolio. Jeigu susikaupusios emocijos perkopia antrąją ribą, prasideda pykčio priepuolis. Tada savo emocijų vaikutis nesugeba kontroliuoti, puola ant žemės, spardosi, klykia, nežino, kas jam darosi. Tėvai turėtų mokyti „neišleisti" pykčio ir taip nesielgti. Mažas vaikas linkęs spirti, kąsti, daužti, pulti ant grindų, o tėvų pareiga – neatsakyti pykčiu. Tai reiškia: nekeršyti, nemušti vaiko. Pyktį reikia „užgesinti". Tėvai turėtų pasakyti vaikui: „Tu supykai." Pirmas žingsnis yra įvardyti, kas vaikui darosi. Tada mažylis žinos, kad tėvai jį supranta. Įvardijus galima susėsti ir kartu pasiaiškinti, kas atsitiko, galima ką nors kartu nuveikti. Vaikas žinos, kad visada įmanoma rasti išeitį. Taip pamažu mokysis atpažinti pyktį ir suprasti, kodėl supyko. Mokės pasakyti mamai, kad supyko, nes ji išėjo į darbą. O mama atsakys, kad ir jai dėl to liūdna, bet taip reikia.

Kaip mokyti vaiką atpažinti ir įvardinti jausmus nuo mažų dienų, skaitykite kitame Godos Bačienės interviu „Jausmais reikia dalintis“.

Kartais sunku tvardytis ir ramiai elgtis, kai vaikas parodo tikrą pykčio „spektaklį".

Blogai, kai tėvai ieško būdų pyktį „apeiti". Tarkim, mažylis labai rėkia, kai tenka kurs nors išeiti. Tuomet tėvai išeina, kai auklė nuveda vaiką į kitą kambarį arba jam užmigus. O juk vaikas lieka vienas su savo pykčiu, nežino, ką su juo daryti, kur jį „padėti", ir nuo to nerimas tik didėja. Dar blogiau, jeigu dėl to, kad pyksta, pats gauna į kailį. Juk mes ir patys dažnai supykstame, taigi tas jausmas natūralus, reikia tik išmokyti vaiką tinkamai jį parodyti. Galima elgtis dvejopai: arba trenkti kumščiu į stalą, kad visos lėkštės nuskristų, išgąsdinti aplinkinius, arba nueiti pažaisti boulingo ar sporto salėje „išsikrauti". Manau, niekam nekyla abejonių, kad antras būdas priimtinesnis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis